Manicheizmas, sinkretiška religija, jungianti zoroatrizmą su budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementais. Kūrėjo Manio griežta asketinė sistema turėjo išlaisvinti dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje, tačiau pikto šėtono užgniaužtą. Šis mokymas darė poveikį Augustinui. Manicheizmas – tai gnostinės sistemos šeimos narys (apie II-V a.). Manichėjų judėjimo ir sektos įkūrėjas Manis (gr.k. μανις – vergas). Manis gimė Persijoje maždaug 215 metais, buvo nepaprastai pamaldus – “Dievo vergas”. Pats Manis buvo pašvęstas į Mitros misterijas; prieš sukurdamas savo religinę filosofiją, jis išstudijavo ankstyvųjų krikščioniškųjų eretinių sektų doktrinas. Būdamas maždaug 30-ties metų pasiskelbė pranašu, o pamatęs, jog juo tiki ištisos masės – ir mesiju. Tai įvyko maždaug 240 metais, valdant Persijos karaliui Šapūrui I. Manis asmeniškai patiko Persijos karaliui, tačiau jį persekiojo karaliaus sūnus. Nepaisant to, kad persiškieji rūmai buvo aukštos nuomonės apie jį, tačiau maždaug 270 metais karališkoji aplinka pasikeitė. Senovės persų religijos žynių luomas – zoroatristai – pasipiktino Manio buvimu ir pasistengė laiku politiškai prispausti naująjį karalių Bachramą I, kad jo atsikratytų. Pranašas buvo įkalintas ir 276 metais mirė kalėjime nuo žiaurių kankinimų, išbuvęs sukaustytas grandinėmis be maisto ir vandens 26 dienas. Nuo jo lavono buvo nudirta oda. Kiti biografiniai duomenys spėjami, vieningų liudijimų nerasta. Manichėjai nemažai rašė.