Katarai
Katarai [gr. katharos – švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. – eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. Katarai – tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje. Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio asketizmo ir paskleidę savo mokymą po didesnę Europos dalį. Saugodamiesi Bažnyčios represijų, pirmieji katarai savo tikėjimą laikė paslaptyje. Katarai mokė apie materialaus pasaulio nuodėmingumą ir šėtono valdingumą. Pasaulietinės įstaigos, meno kūriniai, nuodėmingas kūnas – tai tik instrumentai, sukurti velnio vvieninteliam tikslui: užvaldyti žmogiškas sielas. Pagal katarų logiką, katalikų Bažnyčia pati yra velnio ginklas, o visi jos šventieji tėra niekšai. Skirtingai nuo katalikų, katarai tikėjo į persikūnijimą; jeigu žmogui nepasisekė viename gyvenime, tai, kaip jie tvirtina, jam gali pasisekti kitame. Jie nesituokdavo ir nesuteikdavo gyvybės vaikams, kurių pradėjimas, jų manymu, tik dar labiau surišdavo kūną ir dvasią; jie nepripažino krikšto, kryžiaus kaip simbolio.