Dirbdami kompiuteriu, paliekame begalę pėdsakų. Todėl kitas, prie „dėžės“ prisėdęs vartotojas gali sužinoti, kokį filmą žiūrėjome, kokia programa dirbome bei kokioje svetainėje lankėmės. Šiuos „įkalčius“ pašalins privatumo saugojimo programos. Apie pavojus, tykančius internete, žino daugelis. Tačiau pačio kompiuterio dažniausiai net slaptažodžiu neapsaugo. O be reikalo. Juk net artimas žmogus, prisėdės prie mūsų „dėžės“, gali su žinoti daugiau nei mes norime. Todėl jei gyvename ne vieni, geriausia išvalyti privačius duomenis po kiekvieno kompiuterio naudojimo. Tai galime nesunkiai padaryti privatumo saugojimo programa. Išbandžiau šešis tokius įrankius. Ką apie mus gali sužinoti kiti? Dirbdami, pramogaudami bei naršydami internete, kompiuteryje paliekame daug pėdsakų. Jie leidžia nemažai sužinoti apie mūsų veiklą. Ar galima išvalyti darbo pėdsakus pačiam?

Telefonai mūsų tėvų ir senelių laikais priklausė stacionarios namų įrangos kategorijai ir iš esmės nebuvo dažniau keičiami nei šaldytuvai, skalbyklės ar unitazai. T.y. jie būdavo keičiami tik tuomet, kai net pleistru apvyniotas ragelis nebepadėdavo susišnekėti su giminėmis Rokiškyje. Netgi prireikus naujo modelio, keblumų nekildavo. Tamsiai žalią telefoną pakeisdavo geltonas, o šiam sugedus, atsirasdavo salotų spalvos. Iki 30-ies metų mačiau tik tris (kurie, beje, net neveikiantys būdavo rūsyje laikomi „detalėms“), taigi paskaičiavau, kad vieno pakakdavo dviems socialistinio lenktyniavimo penkmečiams. Vėliau gi prasidėjo nesąmonės. Mobilieji telefonai, nepaisant to, kad kainavo keliasdešimt kartų brangiau už laidinius buvo sukonstruoti spartinti progresą: gesdavo po pusmečio ar metų, o jei nesugesdavo tai būdavo konfiskuojami grėsmingos išvaizdos budulių kurį nors tamsų žiemos vakarą prie turgaus arba pametami iš striukės kišenės, grįžtant besipinančiomis kojomis iš vakarėlio. Bandymai sugedusius klijuoti pleistru ar lituoti nebepadėjo, nes mobilieji buvo gudriau sukonstruoti. Kad mes nesijaustumėme labai nuskriausti, ryšio operatoriai pradėjo teikti psichologinę pagalbą pokalbio planų pavidalu. „Šis telefonas už 500 litų?!? Koks debilas jį pirks?“ staiga pasikeitė į „Litukas už telefoną ir keturi tūkstantėliai už pokalbius bei žinutes? Kur pasirašyti?“. Jei ne „litinukai“ mūsų šalis nebūtų aplenkusi viso pasaulio pagal abonentų vienai dūšiai kiekį.