| | | | | |

Konreksai

Kornreksas – labai įspūdinga veislė. Šių kačių kailiukas minkštas, garbanotas, jos beveik nesišiaria. Tai labai meilios katės, o jų būdas angeliškas. Kornreksas – maža arba vidutinio didumo, raumeningo kūno ir smulkių kaulų katė. Kojos ilgos, letenelės mažos ir ovalios. Nugara turi būti šiek tiek išsirietusi į viršų. Ilgos plonos uodegos galas posmailis.. Ovalios galvos ilgis didesnis už plotį, bet galva neturi būti per ilga. Iš profilio nosis ir smakras sudaro tiesią liniją. Kornrekso nosis ilga: amerikietiskasis kornreksas turi romeniską, šiek tiek išgaubtą nosį, europietiškojo kornrekso nosis tiesi. Didelės ausys aukštai ant viršugalvio, bet neturi būti per arti viena kitos. Akys elipsės formos. Plaukas trumpas, minkštas ir plonas. Kornrekso kailis minkštesnis už devonrekso, nes kornreksas neturi šiurkstesnių dengiamųjų plaukų. Idealus kailis tankiai, tolygiai garbanotas ir panašus į skalbimo lentą. Šios veislės katės visiškai neturi dengiamųjų plaukų. Ūsai ir antakiai garbanoti. Nuplikusios kailio vietos ar uodega – trūkumai, bet šios veislės kaičių kailis paprastai būna itin menkas. Kornreksai gali būti visokių spalvų, net su žymėmis, būdingomis Siamo katėms- tokie kornreksai vadinami sireksais. Parodose plauko kokybė svarbesnė už spalvą. Dažniausios spalvos- juoda ir melsva su baltais lopais arba be jų, dryža arba ne, tačiau parodose galima pamatyti ir vėžlio kiauto piešinio bei visiškai baltų kornreksų.

| | | | | |

Burmos katė (Burma, Burmese)

Manoma, jog Burmos katė (dar kitaip vadinama Burmese, Burmesin, Burma) yra kilusi iš pietryčių Azijos. Mat Tailando rankraščiuose minima kačių veislė garsėjanti tamsiai rudu kailiu, kuri veikiausiai ir buvo Burmos kačių pirmtakė. 1930 m. Džozefas Tompsonas pirmasis į Ameriką atsivežė katę labai panašią į Siamo, tačiau rudos spalvos kailiu. Nors burmos katės yra azijietiškos kilmės, tačiau šiandien ji laikoma amerikietiškąją veisle, kadangi ši veislė būtent čia pirmiausia buvo pripažinta ir pradėta veisti. XX a. po 50-dešimtųjų metų, ši katė iš Jungtinių valstijų pateko į Didžiąją Britaniją, o iš čia paplito ir po visą pasaulį. Burmos katės laikomos vienos ištikimiausių bei prieraišiausių kačių, kurioms labai svarbus ryšys su žmogumi. Su šiomis katėmis būtina nuolat bendrauti, jas kalbinti, todėl užimtiems žmonėms, kurių dažnai nebūna namuose, šių kačių įsigyti nereikėtų. Tuo tarpu šeimoms, turinčioms vaikų, ši katė – idealus naminis gyvūnėlis. Tai labai draugiškos, gero, meilaus ir netgi romaus būdo katės. Be to, jos kitaip nei daugelis kačių, mielai eina pririštos prie pavadėlio. Tiesa, tai labai savimi pasitikinčios, smalsios, protingos katės, puikiai sutariančios tiek su katėmis, tiek su šunimis. Įdomu tai, jog šios iš pažiūros ramios katės tuo pačiu gali būti ganėtinai judrios bei žaismingos. Lyginant su Siamo katėmis, burmos kačių balsas yra tylesnis. Įsigyjant šią katę vis dėlto patartina gerai apsvarstyti, nepamirškite, jog jos gali išgyventi net iki 20-ties metų!

| | | | | |

Britų trumpaplaukė (Britich shorthair)

Mokslininkai ligi šiol tebesiginčija, kas į Britaniją atgabeno pirmąsias namines kates – senovės Romos legionieriai ar Finikijos pirkliai. Kaip ten bebūtų, netoli Selčesterio ir Berkšyro miestų, apdegusio namo griuvėsiuose, rasti naminės katės palaikai. Gaisras nusiaubė visą turtingų namų kvartalą ir palaidojo ne tik šeimininkų mantą, bet ir mylimus gyvūnėlius. Tais laikais (maždaug IV mūsų eros amžiuje) katė buvo retas, egzotiškas ir brangus gyvūnas, kurį įsigyti galėjo tik pasiturintys miestiečiai. Tai meilios, švelnios, supratingos, judresnės nei persų veislės katės. Jos labai paplitusios ir mėgstamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Žmonėms jos patinka, nes yra taikios, kantrios, linksmos, stabilios psichikos, be nereikalingų emocijų katės. Dažniausiai bet kurioje situacijoje išlieka ramios, todėl šeimininkams nesukelia daug papildomų rūpesčių. Gerai jaučiasi gyvendamos kaime ir mieste, kaime mėgsta pamedžioti. Mielai bendrauja su kitomis katėmis ir šunimis. Šios veislės katės plačia krūtine, raumeninga nugara ir pečiais, trumpomis masyviomis galūnėmis, storomis ir apvaliomis letenėlėmis, stora, palyginti trumpa, lengvai išlenkta uodega. Galva apvali, masyvi, snukis platus, smakras tvirtas ir storas, nosis trumpa, tiesi, be įlinkimo kaip „persų“. Trumpos, kiek suapvalintos, viena nuo kitos nutolusios ausys. Didelės apskritos, plačiai atmerktos akys. Jų spalva priklauso nuo kailio spalvos. Kaklas trumpas ir storas. Kailis švelnus, su pavilne.

| | | | | |

Devonreksai

Šios nepaprastos katės primena ateivius iš kosmoso ir pasakiškas būtybes. Jų kaklas iš pažiūros gležnas, galva plati, trikampė, ausys didžiulės, akys be galo išraiškingos. Devonrekso kailis žaviai garbanotas, be to, šios katės – asmenybės. Dauguma žmonių, kada nors laikiusių devonreksą, nebenori jokios kitos veislės. Devonreksas – protinga švelnaus, meilaus būdo katė. Šios katės dievina žmogaus draugiją ir liūdi paliktos vienos. Jos jaučiasi nepaprastai laimingos, jei aplink kiaurą dieną zuja žmonės, o vienišas devonreksas voljere labai sielvartauja. Šios katės nuo vienatvės net suserga. Devonreksai dideli smalsuoliai ir nenori likti nuošalyje, kai kas nors vyksta. Jūsų pirkiniai bus kruopščiai patikrinti, o svečiai kaipmat virs geriausiais draugais. Šios protingos ir nepaprastai prieraišios katės gali išmokti visokių triukų, pavyzdžiui, atnešti mažus žaisliukus, nesipiktina jos, ir vedamos už pavadėlio. Net senstelėję devonreksai vikrūs ir žaismingi. Jie mėgsta šokinėti, karstytis, ir jei neįtaisysite katei tvirto stulpo nagams galąsti ir kelių aukštų lipynės, ji ims niokoti jūsų baldus. Paprastai devonreksai gražiai sutaria su kitomis katėmis, dauguma nesipyksta ir su šunimis. Šios katės – tikros vaikų draugės. Draskytis joms tiesiog nepatinka. Beveik nesišeria, todėl, daugelio žonių nuomone, tiesiog idealus kambarinis gyvulėlis. Devonrekso kailiukas šiek tiek šiurkštesnis už kornrekso, nes devonreksai turi dengiamuosius plaukus.

| | | | | |

Katės avies kailiuku

Kornreksas – įspūdinga kačių veislė. Jų kailiukas minkštas, garbanotas, beveik nesišeria. Šios veislės katės charakteriu lyginamos su nepriklausomomis ir nepaperkamomis Siamo katėmis. Dar apie kornreksus sakoma, kad jie yra meilūs ir angeliško būdo. Dažnai šis sąrašas papildomas: jos turi ir šuns savybių. Kadangi kornreksai paklūsta dresavimui ir perima šeimininkų gyvenimo būdą, jie gali tapti tikru šeimos nariu. Kornreksai – angliška veislė. Pirmasis kornreksas gimė 1950 metais Kornvalyje. Paaiškėjo, kad kačiukas atsirado dėl savaimingos mutacijos. Jo motinos kailis buvo įprastas, o tėvo – nežinomas. Šiuo gyvūnėliu susidomėję įvairūs veislininkai nusprendė išvesti naują veislę – kates garbanotu kailiu. Kornreksas – grakšti ilgakojė katė pailga galva. Ši veislė išvesta kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Ilgainiui susiformavo du kornreksų tipai – europietiškasis (angliškasis) ir amerikietiškasis. Skiriasi jų kūno sudėjimas ir galvos forma. Amerikietiškasis kornreksas mažesnis ir liesesnis už europietiškąjį. Be to, jo kojos ilgesnės, o nosis romėniška. Europietiškasis kornreksas paprastai stambesnis, ne toks perkaręs, o jo nosis tiesi. Šios draugiškos, meilios katės dievina dėmesį ir mėgsta žmonių draugiją. Visą dieną paliktos vienos jos labai kamuojasi, todėl jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite dvi kates. Kornreksai darniai sugyvena su kitomis katėmis ir šunimis.

| | | | | |

Ar yra tokia veislė jagdterjeras? Kaip jis atrodo? Koks jo ūgis?

Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras – šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis. Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę. Naudojamas medžioklėse “po žeme” (urvuose), “ant žemės” (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).

| | | | | |

Škotų terjeras

Škotų terjero tėvynė – Škotija. Apie tolimą jų praeitį tikslių žinių nėra. Yra žinoma, kad škotų terjerai šimtmečiais buvo naudojami kaip medžiokliniai šnys, o senovinėse pilyse jie buvo laikomi smulkių graužikų naikinimui. Tikslesnės žinios nuo 1833 metų. Kryptingos atrankos pradžia – Šiaurės Škotijoje, Aberdyno mieste. Škotų terjero pavadinimą šios veisės šuneliai gavo 1882 metais. Ilgainiui šios veislės šunų atsirado Europos šalyse bei Amerikoje. Dabartinis škotų terjeras yra išsaugojęs medžioklines ir sargybines savybes, vikrumą ir ištvermingumą, ištikimybę ir inteligentiškumą. Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta. Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa.

| | | | | |

Japonų chinas

Vieni šunų augintojai laiko, kad ši veislė dar VIII a. Pateko iš Kinijos į Japoniją ir greitai čia išpopuliarėjo. Japonijoje esama daug šio veislės atmainų. Kiti mano, kad ši veislė išvesta Japonijoje per daugelį metų. Į Europą (į Angliją) pirmą šuniuką 1860 metais atvežė Anglijos admirolas Peris ir jį laikė kaip brangenybę. Vėliau, Europai užmezgus prekybinius santykiussu Japonija, buvo atvežama vis daugiau šios veislės šunelių. Šimtmečiais naudojant grynaveislį veisimą, ši veislė nepakito ir šuneliai išliko tokie pat protingi, supratingi, tinkami auginti net mažiausiuose butuose. Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus. Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas. Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.

| | | | | |

Amerikiečių Koker spanielio priežiūra ir auklėjimas

Amerikiečių koker spanielis viena iš labiausiai paplitusių ir populiariausių šunų veislių daugelyje šalių. Mėgėjai įsigiję amerikiečių koker spanielio veislės šuniuką dažnai nežino nuo ko pradėti : kaip prižiūrėti, kaip auklėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas paprasta. Mažas nuostabiai dekoratyvus šuniukas tai ne rotveileris ir ne aviganis – specialaus dresavimo nė nereikia : antsnukio įsigijimas nebūtinas, stipri grandinė taip pat nereikalinga. Atrodo vaikščiok su malonumu ir džiaukis savo „stebuklu“. Bet viskas ne taip. Tam, kad išauginti amerikiečių koker spanielį tokį, kokį jūs jį sau įsivaizduojate, ir koks jis apibudinamas veislės standarte, būtina skirti laiko ir daug pastangų. ŠUKAVIMAS – Pirmiausiai apie kailį. Atrodo, kad pusantro mėnesio šuniuko nereikia nė šukuoti, bet šepetys ir šukos turi kasdiena būti jūsų rankose. Labai svarbu jau mažame amžiuje išmokyti šuniuką ramiai elgtis kai jį šukuojame. Pasiguldykite šuniuką ant kelių tada, kai jis bus prisižaidęs, pavargęs ir pradės snausti. Paglostykite pilvuką, nugarytę, aprimus šuniukui imkite šukas. Pradžioje, tai gali būti paprastos plastmasinės šukos su trumpais dantukais, vėliaus masažinės šukos, galiausiai specialus, labai švelnus, nestringantis kailyje metaliniais lenktais šereliais šepetys. Dar prireiks kelių šukų: „Grėbliai“- metalinės šukos turinčios skirtingo tankumo dantukus iš abiejų pusių, pūko pešimui- trimingavimo šukelės.