Teisė

Visiška idealiosios teisės sampratos priešprieša yra teisės, kaip valstybės politikos, samprata. Ši samprata turi keletą atmainų. Viena jų – teisė, kaip klasės valios išraiška. Šią sampratą pagrindęs K.Marksas nekalbėjo tiesiogiai apie teisę, tačiau jo apmąstymuose galima išskirti tris pagrindinius dalykus – istorinį materializmą, klasių kovą, valstybės ir teisės nunykimą. Ekonominiai veiksniai nulemia visuomenės susiluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. teisės istoriją lemia gamybinių santykių raida.

Kada nėra išreiškiama tik vaizduojama, kad sutartis sudaroma, tačiau teisės ir įsipareigojimai neprisiimami. Sutartis negalioja nuo pat sudarymo momento. Apsimestinės sudaromos, kada viena sutartimi siekiama pridengti kitą sutartį. Apsimestine sutartimi pridengiama tikroji sutartis (pvz. vietoj dovanojimo sudaroma pirkimo-pardavimo). Sudaromos, siekiant pažeisti įstatymą.

Teisės, kaip religijos, samprata artima teisės – nepasiekiamos idėjos sampratai. Ir vienoje ir kitoje teisės pobūdis – idealistinis, pirmuoju atveju teisė saugo visuomenės idealus, antruoju teisė pati yra amžinai siektinas idealas. Veikiančiajai teisei priešpastatoma idealioji teisė, nes ji pasiekiama žmogaus prigimtyje esančiu sugebėjimu kritikuoti ir siekti teisingumo idealo. Dar senovės Graikijoje buvo skiriami dalykai, laikomi teisingais dėl įstatymų reikalavimo ir dalykai laikomi teisingais iš prigimties. Idealioji nerašytoji teisė graikams buvo aukštesnė už oficialiai veikiančią. Romėnai idealiąją teisę vadino prigimtine teise.

Tai tyčinis kito asmens suklaidinimas dėl aplinkybių turinčių esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Svarbu, kad nebūtų apgaulės, nebūtų ir sutarties. Čia yra vienašalė restitucija ir pareiga nukentėjusiam atlyginti nuostolius.

Šioje sampratoje akcentuojamas teisės ir vienos iš visuomeninių normų sistemos – religijos, santykis. Šiuolaikinėje visuomenėje religija yra labai asmeniškas dalykas – jei nori tiki, jei nenori, netiki. Pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, jog religija yra kažkur šalia visuomenės gyvenimo, juolab, kad daugelis teisės sistemų į religiją tiesiogiai neatsižvelgia. Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto netikrumo jausmas. Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku į esminius egzistencijos klausimus.

Sutarties pagrindu šalys įgyja teises ir pareigas. Paprastai būna aišku, bet kartais kyla keblumų. Gali būti skirtumų dėl sutarties sąlygų taikymo. Tai neaiškumai, kurie kyla dėl įvairių priežasčių (sąlygų), pvz., ginčo sprendimų būdų klausimai ir t.t. Tos sutarties spragos užpildomos įvairiai, taikant teisės normas, prekybos papročius, sąžiningumo principus ir t.t. Sutartyje gali būti ir dviprasmybių. Jas šalys gali suprasti skirtingai (pas mus draudžiama tik valiuta. Pvz., doleris – JAV, Kanados ir t.t.). Todėl reikia išsiaiškinti tikrąją reikšmę. Gali tekstas skirtis nuo tikrųjų šalies ketinimų. Kuo remtis aiškinant abejotinus turinius: ar tekstu, ar vidiniu šalies ketinimu.

Teisės – lašo jūroje (teisinio pliuralizmo) samprata taip pat neigia dominuojantį valstybės teisės vaidmenį. Šiai teorijai pagrindus padėjo prof. L.Petražickis ir P.Gurvičius. Jie teigė, jog žmonių santykiai yra grindžiami daugeliu taisyklių: sportinių žaidimų, draugų tarpusavio santykių ir kitomis. Kiekvienoje visuomenėje, kuri save gali vadinti visuomene, yra randama teisės sistemų. Teisinis pliuralizmas skelbia, kad toje pačioje teritorijoje (visuomenėje) gali egzistuoti keletas teisės sistemų. Žmogaus poelgiams tiesioginės įtakos turi tiek teisės sistemų, nuo kiek jis jaučiasi priklausomas. Pavyzdžiui, atvykęs į kitą šalį žmogus tampa priklausomas nuo jos teisinės sistemos, tačiau taip pat yra priklausomas nuo savo šalies teisinių normų, moralinių, religinių normų.

Akceptas yra besąlygiškas atsakymas sudaryti sutartį ofertoje nurodytomis sąlygomis. Jei akcepte pakeičiamos ofertos sąlygos, tada jis laikomas nauja oferta. Sutartis pripažįstama sudaryta, kai oferentas gauna akceptą. Taikoma recepcijos teorija. Būna terminuota – akceptą oferentas turi gauti prieš pasibaigiant nurodytam terminui. Pavėluotas akceptas laikomas nauja oferta. Jei akceptas išsiųstas laiku, bet pavėluotai gautas, oferentas turi pranešti akceptantui , kitaip akceptas laikomas gautas laiku. Oferentas gali pranešti akceptantui apie tai, o gali ir nepranešti. Neterminuota oferta. Akceptas t.b. gautas per normaliai tam reikalingą laiką. Konkrečiu atveju tai nustato teismas.

Pasiūlymas ir pasiūlymo priėmimas suformuluojami galutiniame derybų etape. Derybų metu šalys keičiasi informacija. Gali keistis derybų dalyviai. Pradeda žemesnio lygio darbuotojai, kuo arčiau derybų baigtis tuo labiau įsijungia aukštesni valdininkai. Ne visada derybos baigiasi sutarties pasirašymu. Kaip įvertinti derybų padarinius (tuo atveju, jei sutartis nepasirašoma). Pvz. šalis tikisi sudaryti rangos sutartį, nusiperka medžiagas ar išsinuomoja sklypą, tada ir iškyla problemos. Laisvės principas- ar šalys bet kada gali nutraukti derybas. Jei šalis nepagrįstai nutraukia derybas, tai ar turi atlyginti kitos šalies nuostolius. Ar šalys turi elgtis sąžiningai derybų metu, ar gali tuo pačiu metu derėtis su keliais partneriais ir pan.

Įgaliotojo duotus įgaliojimus turi atlikti tas asmuo, kuriam jie duoti. Perįgaliojimas galimas dviem atvejais: 1. Jei atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotas įgaliojimas. 2. Jei atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgaliojimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.
Perįgaliojimas t.b. visais atvejais notariškai patvirtintas. Jis negali trukti ilgiau nei įgaliojimas, kurio pagrindu perįgaliojimas duodamas. Įgaliotojas apie tai t.b. informuojamas, t.y. įgaliotinis turi jam pranešti.