Manoma, jog trumpaplaukis didysis taksas, tikriausiai yra seniausias iš visų taksų, kuris kadaise buvo naudojamas pėdsakams susekti. Trumpaplaukis taksas, priklausantis skalikų grupei, šiandien auginamas namuose kaip šeimos draugas, vedamas į parodas. Nors šis šuo yra mažas, trumpomis kojomis, tačiau jo ilgas kūnas puikiai sudėtas, raumeningas, krūtinė plati ir stipri, priekinės kojos gerai išvystytos. Takso migdolo formos akys yra tamsios, žvilgsnis protingas, ausys nukarusios ir ilgos. Šie taksai yra protingi, tačiau juos dresiruoti nėra lengva, nes jie yra labai smalsūs aplinkai ir rūpinasi savo pasauliu. Gali būti sunkoka sutramdyti medžioklės instinktus ir paleidus šunį prisikviesti sugrįžti. Tad norint sutelkti jų dėmesį ir nugalėti šuns dominuojantį charakterį, reikės tvirtos technikos. Tiesa, tai medžioklinis – urvinis šuo, tad paleidus kieme taksą, nenustebkite, jei šis ims rausti žemes. Trumpaplaukiam taksui kasdieną reikia 20-40 minučių aktyvios veiklos: 1-2 kartus per dieną ar dažniau būtina su šuneliu pasivaikščioti. Taksas loja tik tuomet, kad to reikia, todėl tai puikus namų sargas. Šis šuo nėra agresyvus, tačiau nelabai sutaria su kitais gyvūnais. Taksai labai prisiriša prie šeimos, ypatingai pasirenka vieną šeimininką. Su nepažystamais šis šuo nėra labai draugiškas. Kartą per savaitę reikia gerai iššukuoti kailį su šepečiu ir šukomis. Papildomi plaukai prie jų letenų triminguojami. Ypatingai reikia išvalyti ausis, tiek vidų, tiek išorę.

Tikėtina, jog taksų veislės šunys kilę iš Vokietijos. Vokiškai jie vadinami Dachshund. Vokiečių kalboje “Dachs” reiškia “barsukas”. Todėl taksų paskirtis yra įlysti į urvą ir išvaryti ten esančius barsukus, lapes ar kitus žvėris. Jie puikiai medžioja ne tik urvuose, bet ir žemės paviršiuje: lodami veja bei suseka žvėris pagal pėdsaką. Nors taksai yra vieni mažiausių medžioklinių šunų, tačiau jų mažas ūgis turi nemažai privalumų. Medžiojant didelius žvėris, pastarieji nebijo mažo taksiuko ir todėl neskuba trauktis. Tokiu būdu taksas nukreipdamas žvėries dėmesį nuo medžiototjo sulaiko grobį. Šie šunys kaip „geri darbuotojai” greitai tapo žmonių vertinami bei mylimi. Todėl jau septyniolikto amžiaus pabaigoje taksai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose kaip medžiokliniai-urviniai šunys. XVII amžiaus pabaigoje iš skalikų nuolat buvo veisiami šunys. Iš jų išsivystė ir trumpakojai taksai. Manoma, jog ilgaplaukiai taksai atsirado kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Todėl jų kailis yra panašus į spanielių: plaukai lygūs, ilgi, minkšti, žvilgantys, trumpiausi ant nugaros, tačiau gerokai ilgesni kaklo srityje, krūtinės apačioje, su puošniomis pašukomis ant vidinių letenėlių pusių bei uodegos. Ilgaplaukių taksų kailio spalva dažniausiai būna rusvai ruda, kaštono spalvos arba juodas su įrudžiu. Ilgaplaukiai taksai yra trumpakojai. Jų priekinės letenėlės yra kreivokos, o pirštai suspausti.