Komercinis menas – šiandien tai niekam ne naujiena. Televizija užtvindyta komercinių filmų, radijas transliuoja komercinę muziką, iš garsų ir vaizdų „užkalami” milžiniški pinigai, o meno kūrinys (filmas, daina, albumas) suvokiamas kaip rinkos sąlygoms, pasiūlos ir paklausos dėsniams pavaldus produktas, kitaip sakant – prekė. Siekiant didesnio pelno, kuriamas produktas, atitinkantis daugumos skonį, o tai reiškia ne ką kita, o vidutinybę. Tuo pačiu tas „vidutiniokiškas” skonis ir formuojamas, reklamuojant ir siūlant „vidutiniškus” produktus. Susidaro užburtas ratas. Apie šį užburtą ratą, kultūros industriją ir visus juos niuansus dar XX a. pirmojoje pusėje, vos pradėjus plisti radijui, televizijai ir komerciniam kinui, rašė autorių grupė, žinoma Frankfurto mokyklos pavadinimu. Garsiausi šio laikotarpio jų atstovai yra Max Horkheimer ir ypač – Theodor W. Adorno. Už visos šios pramogų industrijos, anot Frankfurto mokyklos, slepiasi ir keroja žmogų pavergianti, skaudžias socialines pasekmes nešanti ideologija. Ji veikia ne per žodžius, ne per argumentaciją, tegul ir demagogišką, bet per sistemai palankias asociacijas iššaukiančius vaizdo ir garso signalus, kurie priimami noriai, kadangi sukelia malonumo įspūdį. Malonumas skirtas atsipalaiduoti nuo sekinančio darbo gamykloje ar biure, kad po to, pasisėmus naujų jėgų, vėl būtų galima grįžti į tą pačią pavergiančią rutiną.

Metalo muzika užgimė tarp jaunimo tuo laikotarpiu, kai ką tik buvo prasidėjusi sparčiai vystytis Vakarų civilizacija, kuri nugalėjo fašizmą, nacionalizmą ir valdžią, paremtą pasenusia evoliucijos teorija; ji turėjo gerai apgalvotą ir išvystytą liberalios demokratijos sistemą, kuri atnešė kur kas daugiau naudos individui negu bet kuri kita sistema istorijoje. Per šį laikotarpį visuomenė aptarnavo piliečius bandydama suteikti patį patogiausią gyvenimo būdą ir jokie klausimai ar tikslai už šitos pasaulėžiūros ribų nebuvo sprendžiami. Tai buvo laikoma “progresyviu” žmogaus raidos tęsiniu po primityvios raidos “red in tooth and claw” (tiesiog fizinės jėgos) stadijos į tą, kurioje visuomeninė teisybės ir moralės samprata apibūdino būtent individo gyvenimą. Individas triumfavo natūraliame pasaulyje, bet netikrumas, nežinomybė dėl mirtingos egzistencijos pritempė individą prie ankstyvųjų fizinių kovų… Politiniu ir socialiniu požiūriu žmonija žiūrėjo į save kaip į pirmaujančią ir geresnę už kitas civilizacijas visumą, įtraukiant ir lygias egalitarines, bet totalitarines komunistų imperijas – Sovietų Sąjungą, Kiniją, tačiau kai tik 1950-aisiais išaušo termobranduolinis amžius, “laisvieji Vakarai” buvo apibrėžti taip lyg būtų priešai. Pirmoji karta po Antrojo Pasaulinio karo pradėjo kurti pro-metalą kaip tik tuo metu, kai siekiant išvengti buvusios kartos blogybių ir nesėkmių, buvo nuvertinėjama visa senoji žinių ir socialinė sistema.

Taigi tavo, kaip metalisto, nuostatos sutampa su aktyviojo pilietiškumo, kurio mums vis dar trūksta, pozicija? Iš esmės taip. Tokios idėjos yra būdingos metalo kontrkultūrai, kuri pradėjo vystytis gana seniai. Viskas prasidėjo nuo sunkiosios roko atmainos – “hard rock”. O metalo pradininkais vadinama grupė “Black Sabbath” su įžymiuoju Oziu Ozbornu, kuris dabar yra labai populiarus, priešakyje. Vėliau išsivystė “heavy” metalas, kurio ideologija tuomet įkūnijo žmogaus ir jo idėjų laisvės troškimą – aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tai buvo svarbu. Devintojo dešimtmečio pradžioje iškilo “thrash” metalas. Jo prioritetinė sritis yra socialinė kritika. Šios stiliaus atstovės yra visiems žinomos grupės “Metallica”, “Exodus”, “Slayer”. Vėliau viso metalo vystymasis pagreitėjo, atsirado “black” metalas, kuris yra nukreiptas prieš religiją, prieš žmogaus priklausomybę nuo jos, prieš religinio fanatizmo istorines pasekmes, pvz., Kryžiaus karus, pagonių kultūros išnaikinimą. Dar vienas postilis – “doom” metalas. Jį galėčiau nusakyti šitaip: iki tol visi stengėsi groti kuo greičiau, o “doom” stengiasi groti kuo lėčiau. Taip pat atsirado “death” metalas, kuris įvardijamas kaip ekstremaliausias metalo stilius. Šios krypties pradininkai yra grupė “Death”. Čia mėginama aprėpti visas temas, kuriomis mums yra sunku kalbėti – nuo masinių žudynių iki žmonių galimybių ribų. Lygiagrečiai išsivystė ir “progressive” metalas, kuris įvardijamas kaip muzika muzikantams.

Kas tie metalistai? Treninguoto skustagalvio akimis tai su protu susipykę skystablauzdžiai, kostiumuoto klerko požiūriu tai nevalyvi agresyvūs girtuokliai. Kitų socialinių sluoksnių atstovų požiūris dažniausiai irgi nebūna palankus metalistams, kurie, kaip jokia kita jaunimo subkultūra, apipinami įvairiausiais neigiamais stereotipais. Jaunimo judėjimai savo dabartiniu pavidalu ėmė rastis prieš penkiasdešimt metų. Bene svarbiausia priežastis buvo kiekvieno jauno žmogaus polinkis maištauti ir bandyti keisti pasaulį savo nuožiūra. Aišku, to polinkio vieni turi daug, kiti visai mažai, tačiau jis neišvengiamai mažėja laikui bėgant. Seniau jaunieji maištautojai būdavo greitai neutralizuojami psichologiniu spaudimu ir sunkiu fiziniu darbu, kuriuo tekdavo užsiimti 95 procentams žmonijos. Po Antrojo pasaulinio karo visose Vakarų valstybėse įsigalint demokratijai ir kylant materialinei gerovei paaiškėjo, kad tokios sąlygos itin palankios revoliucingoms jaunimo idėjoms. Mat ankstesniais laikais žmogus, bandantis keisti visuomenėje priimtas normas, turėjo būti labai stiprus, valingas ir pasirengęs dideliems nemalonumams (prieš akis iškyla Sokratas, Jėzus, Giordano Bruno ir pan.), o sočioje visuomenėje maištas prieš visuomenės tradicijas tapo gana linksma pramoga, už kurią pirštu grūmoja suaugusieji, užtat gerbia bendraamžiai. Šiuo metu “jaunatviškas maištas” jau tapo kone privalomu dalyku, be kurio bendravimas su vienmečiais bus nelengvas.

Ilgi plaukai, tamsūs rūbai, grandinės – neatsiejama „metalisto” atributika. Tačiau „Metal blade” vaikinukai prisipažino, jog savo įvaizdžiui skiria nedaug dėmesio. „Dauguma nori išskirti – apsikarsto grandinėmis, bet mums tai atrodo juokingai. Scenoje pasirodome juodais drabužiais, rengiamės taip, kad būtų patogu. Nes per koncertus sunku išlikti sausam”, – pasakojo Artūras. “Metalistų” išvaizda kartais užkliūva vadinamiesiems „treninginiams”, iš kurių sulaukia pasiūlymų apsilankyti kirpykloje. Tiesa, grupės būgnininkas neseniai atsisveikino su savo ilgais plaukais. „Atsibodo”, – tikino Kirilas. “Metalistai” taip pat neapsieina ir be pagrindinio sceninio judesio – galvos kratymo. Anot vaikinų, šis veiksmas nieko nesimbolizuoja, paprasčiausiai taip jie išreiškia savo energiją, nuotaiką. „Nors sudėtinga tuo pačiu metu groti ir kratyti galvą. Kitą rytą neišvengiamai skauda visą kaklą”, – juokėsi vaikinai. „Metal blade” nariai pastebėjo, kad kartais sudėtinga uždegti publiką, ji būna pasyvi. Jie mato, kad susirinkusiesiems patinka „metalo” muzika, tačiau jie varžosi save išreikšti. Vaikinai įsitikinę, kad sunkiosios muzikos gerbėjų visada bus Klaipėdoje, tačiau nemano, kad ateityje kas keisis: „Metalas” kaip buvo undergroundas, taip ir liks. Apie būsimus koncertus gandai sklis tarp draugų. Kodėl nesiafišuojame? Nemanome, kad miesto savivaldybė susigundytų pasiūlymais organizuoti „metalo” koncertus. Tam reikia pinigų, o „metalas” – ne komercinė muzika”.