“Juodasis” menas – spraga užburtame komercijos rate
Komercinis menas – šiandien tai niekam ne naujiena. Televizija užtvindyta komercinių filmų, radijas transliuoja komercinę muziką, iš garsų ir vaizdų „užkalami” milžiniški pinigai, o meno kūrinys (filmas, daina, albumas) suvokiamas kaip rinkos sąlygoms, pasiūlos ir paklausos dėsniams pavaldus produktas, kitaip sakant – prekė. Siekiant didesnio pelno, kuriamas produktas, atitinkantis daugumos skonį, o tai reiškia ne ką kita, o vidutinybę. Tuo pačiu tas „vidutiniokiškas” skonis ir formuojamas, reklamuojant ir siūlant „vidutiniškus” produktus. Susidaro užburtas ratas. Apie šį užburtą ratą, kultūros industriją ir visus juos niuansus dar XX a. pirmojoje pusėje, vos pradėjus plisti radijui, televizijai ir komerciniam kinui, rašė autorių grupė, žinoma Frankfurto mokyklos pavadinimu. Garsiausi šio laikotarpio jų atstovai yra Max Horkheimer ir ypač – Theodor W. Adorno. Už visos šios pramogų industrijos, anot Frankfurto mokyklos, slepiasi ir keroja žmogų pavergianti, skaudžias socialines pasekmes nešanti ideologija. Ji veikia ne per žodžius, ne per argumentaciją, tegul ir demagogišką, bet per sistemai palankias asociacijas iššaukiančius vaizdo ir garso signalus, kurie priimami noriai, kadangi sukelia malonumo įspūdį. Malonumas skirtas atsipalaiduoti nuo sekinančio darbo gamykloje ar biure, kad po to, pasisėmus naujų jėgų, vėl būtų galima grįžti į tą pačią pavergiančią rutiną.