Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1515 m. vasario 4 d. Nesvežiuje. Mokslus ėjo užsienyje, Vokietijos akademijose. Jo jauną protą didžiai paveikė smarkiai paplitusios Reformacijos idėjos. Genealogijos rankraštyje minima, kad grįžęs į kraštą turėjo būti jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto rūmų gvardijos vadas. Šias pareigas ėjo iki 1544 m. Brastos seimo, kuriame gavo LDK maršalkos urėdą. Maždaug tuo pat metu Žygimantas Augustas ėmė lankyti Barborą Radvilaitę, o Mikalojus Juodasis kartu su pusbroliu Mikalojumi Ruduoju akylai sekė, kad šis ryšys Radvilų giminei padarytų ne gėdą, bet garbę. Savo budrumu ir atkaklumu pasiekė, kad jaunasis karalius savo santykius vainikuotų vedybomis, kurį laiką išlikusiomis paslaptyje. Reikėjo, kad LDK ir Lenkijos luomai viešai pripažintų Barborą karaliene, ir Mikalojus Juodasis labai stengėsi išaukštinti savo giminę. Mikalojaus Juodojo visuomeninė veikla krašto labui, pastangos išaukštinti giminę ir didinti jos reikšmę rodo , kad jo būta nepaprasto proto ir gudrumo, tikrai įžymaus žmogaus. Iš tikrųjų jis laikytinas Radvilų giminės didybės, reikšmės ir pranašumo, išlikusio iki šių dienų, pradininku. Panaudojęs Barboros iškilimu, Mikalojus Juodasis pasiekė, kad Žygimantas Augustas išsiųstų jį pasiuntiniu pas imperatorių Karolį V ir Romos imperatorių Ferdinandą. Jis turėjo tikslą išrūpinti kunigaikščio vardą visai Radvilų giminei, mat Gonionzo ir Medilų kunigaikščių vardo giminė neteko mirus Mikalojaus III sūnums. Atrodo, kad ši Mikalojaus Juodojo pasiuntinybė neturėjo jokių politinių tikslių, nes istorijos šaltiniuose ji neminima. Žygimantui Augustui taip pat rūpėjo kaip galima išaukštinti giminę Barboros, kurią žadėjo pasodinti soste šalia savęs. Mikalojus Juodasis 1547 m. pabaigoje išsirengė į Augsburgą, kur tuo metu buvo imperatorius Karolis V. Jį pasveikino tais metais iškovotos pergalės ties Miulbergu proga ir gruodžio 10 d. gavo iš jo sau, tikram broliui Jonui IV ir palikuonims Nesvyžiaus, Olykos ir Klecko kunigaikščių vardo diplomą. O pusbroliui Mikalojui Rudajam ir jo palikuonims – Biržų ir Dubingių kunigaikščių. Po keturių dienų diplomą patvirtino Romos imperatorius Ferdinandas I. Be abejo, šis vardas Mikalojui Juodajam turėjo brangiai kainuoti. 1547 m. rugsėjo 22 d. rašytame laiške karaliui jis pažymi: “Sangus tikisi gauti iš manęs skubų ir gerą aprūpinimą. Nors ir sklinda gandai, kad Romos imperatorius surinkęs daug pinigų, bet dar daugiau išlaidų”. Mikalojus Juodasis gavęs naują vardą, sulyginusį jį su daliniais kunigaikščiais, 1548 m. pradžioje grįžo į Vilnių ir pataikė tiesiai į Barboros pripažinimo Žygimanto Augusto žmona Lietuvos senate iškilmes. Netrukus pasekė paskui karalių į Krokuvą, kad galėtų paremti jį savo patarimais tuo atveju, jei kiltų nesantaika su Lenkijos luomais. Iš M. Balinskio veikale “Užrašai apie karalienę Barborą” paskelbtų laiškų galime spręsti apie jo uolią ir išmintingą veiklą, sugebėjimą apsukriai pasinaudoti Lenkijos didikų sumanymais karaliaus ir savo naudai.

Jo pastangos buvo sėkmingos. Barbora buvo pripažinta karaliene ir karūnuota. Nors rūpindamasis Barboros reikalais Mikalojus Juodasis vadovavosi asmeniniais bei giminės interesais, jo veiksmai atitiko karščiausius karaliaus troškimus, dėl to Žygimantas Augustas iki pat gyvenimo pabaigos buvo jam dėkingas. Be to, jis pastebėjo nepaprastus jo gabumus, tad skyrė jam aukščiausius urėdus, patikėjo svarbiausius valstybės reikalus. 1549 m. seime karalius patvirtino imperatoriaus skirtą Radvilų kunigaikščių vardo diplomą. Tais pačiais metai skyrė Mikalojui Juodajam Trakų vaivadiją, atidavė jam atskirai valdyti Drūkščius ir Brastos seniūniją, 1551 m. padarė jį LDK kancleriu, 1552 m. – Vilniaus vaivada. Mikalojus Radvila Juodasis, Lietuvoje užėmė aukščiausias pareigas, o kadangi karalius dažniausiai buvo Lenkijoje, tai tvarkė beveik visus LDK reikalus. Jo valdžia dar labiau sustiprėjo, kai 1551 m. gavo iš karaliaus privilegiją saugoti savo archyve visus LDK dokumentus. Nesvyžiaus archyvas buvo sulygintas su didžiojo kunigaikščio archyvu.

Tais metais mirė karalienė Barbora, tačiau Mikalojaus Juodojo populiarumas ir reikšmė nė kiek nesumenkėjo. Dėl savo gabumų iki gyvenimo pabaigos išlaikė aukštas pareigas. Karalius Žygimantas Augustas, vis dar neturėjęs palikuonių, 1553 m. sumanė vesti trečią kartą. Motinos karalienės Bonos patarimu sutiko vesti Mantujos kunigaikščio našlę, Vengrijos ir Romos imperatoriaus Ferdinando dukterį Kotryną. Duoti tokį patarimą paskatino ir Mikalojus Juodasis, kurį Ferdinandas sugebėjo palenkti į savo pusę, kad viską sėkmingai sutvarkytų.

Karalius jam pavedė tuo reikalu tartis Vienoje. Pirma šiuo tikslu privačiai buvo išsiųstas kažkoks Brinza, matyt, Mikalojaus Juodojo dvariškis. Karaliui taip pat buvo peršama Bavarijos kunigaikštytė, pas kurią nuvyko Lukas Podoskis, tačiau piršlybos iširo. Galiausiai Mikalojus Juodasis kartu su Lenkijos pakancleriu Pšerembskiu buvo paskirti pasiuntiniais į Vieną. Mikalojus Juodasis nuvyko į Vieną balandžio mėnesį ir ten karaliaus vardu vedė arkikunigaikštytę Kotryną. Naujoji karalienė turėjo atvykti į Lenkiją liepos 1 d., tačiau dėl karaliaus ligos iškilmingos vedybos ir karūnacija Krokuvoje įvyko liepos 31 d. Kunigaikštis Mikalojus Juodasis turėjo lydėti karalienę į Lenkiją, tačiau jos išvykimas iš Vienos buvo atidėtas, ir jis paskubėjo grįžti pirma jos, nes valstybės interesai neleido ilgiau užtrukti. Karalius jam rašė, kad pasistengtų Vroclave perimti didelę pinigų sumą, kurią Bona išsiuntė iš Lenkijos. Tačiau, atrodo, Radvilai nepavyko tai padaryti, kadangi pinigai galėjo būti sulaikyti tik su Romos imperatoriaus žinia ir jo valia; jis vėliau galėjo trukdyti juos atsiimti, o sūnaus įskaudinta Bona galėjo nepaminėti jo testamente. Kunigaikštis Mikalojus Juodasis dalyvavo karalienės Kotrynos įvažiavimo į Krokuvą iškilmėse, kartu su arkikunigaikščiu Ferdinandu jojo šalia jos karietos. Po karūnavimo iškilmių kunigaikštis Mikalojus išvyko į Lietuvą tvarkyti apleistų reikalų. Tačiau metų pabaigoje karalius vėl iškvietė jį į Lenkiją, nes norėjo išklausyti jo patarimų net pačiais nereikšmingiausiais reikalais.

Kaip minėjau, dar jaunystėje kunigaikštis Mikalojus Radvila persiėmė Vokietijoje paplitusių Reformacijos idėjų. Paskutinės pasiuntinybės metu jo įsitikinimai dar labiau sutvirtėjo, tad grįžęs į kraštą atvirai išsižadėjo protėvių tikybos ir priėmė protestantizmą. Tai kraštui turėjo neigiamų pasekmių. Jis įtikintų pakeisti tikybą ne tik savo žmoną ir namiškius, bet ir , turėdamas Lietuvoje didelę įtaką, į kalvinizmą palenkė didžiąją žymiausių bajorų dalį.

Savo dvare išlaikė daug mokslininkų kalvinistų, rėmė juos valdomis ir turtu ir kartu padėjo jiems skleisti naująsias idėjas. Reikia pripažinti, kad be jo paramos kalvinizmas Lietuvoje, net ir Lenkijoje niekuomet nebūtų taip toli pažengęs. Lenkijoje protestantizmas būtų paplitęs tik miestuose, būtų mažiau bajorų disidentų, o tėvynė tikriausiai būtų išvengusi nelaimių, kurias sukėlė Stepono Batoro įpėdinių netolerancija ir engiamų disidentų mėginimai rasti užtarimą svetimuose kraštuose. Šiuo požiūriu kunigaikščio Mikalojaus atsivertimas buvo didelė krašto nelaimė. Karalius buvo pavyzdingas katalikas, tačiau rodė palankumą naujajai tikybai. Tai buvo akivaizdi kunigaikščio Mikalojaus įtaka. 1554 ir 1555 metus kunigaikštis Mikalojus praleido Vilniuje, buvo užsiėmęs Lietuvos valdymo ir naujosios tikybos reikalais. Lukiškių dvare įsteigė kalvinistų bažnyčią, kurią vėliau perkėlė į aikštę priešais Šv. Jono bažnyčią (vėliau pavadinta Kardinalija). Kunigaikštis Mikalojus norėjo, kad joje apsilankytų karalius, kuris 1554 metais buvo Vilniuje, tačiau tą sutrukdė Vilniaus sufraganas Kiprijonas. Paėmęs už vadžių Žygimanto Augusto žirgą, jis parodė į Šv. Jono bažnyčią ir tarė: “Jūsų Karališkosios Didenybės protėviai į bažnyčią vykdavo ne šiuo, bet anuo keliu!”

1556 metais sukilo Lietuvos kaimyninė provincija Livonija, tad kunigaikštis Mikalojus turėjo progą padaryti kraštui didelę paslaugą. Livonijos ordino didysis magistras Fiurstenbergas buvo Reformacijos sekėjas, tad užpuolė karaliaus Žygimanto Augusto seserėną, Rygos arkivyskupą, Brandenburgo markgrafą Vilhelmą, paėmė jį Kuoknesėje ir užėmė visas jo valdas. Šis poelgis pagrįstai supykdė karalių, kuris buvo priverstas imtis ginklo, nes geruoju susitarti nepavyko. 1556 metų pabaigoje karalius įsakė kunigaikščiui Mikalojui VI rengtis žygiui, taip pat liepė siųsti į Švediją dvariškį Makoveckį, kad šis pasiskolintų pinigų. Karalius atvyko į Lietuvą 1557 metais ir kunigaikščio Mikalojaus bei kitų žymių didikų lydimas išžygiavo prieš Livonijos magistrą. Pagrindinę karinę stovyklą įsirengė Žemaitijoje, ties Pasvaliu. Magistrą įbaugino vien priešakinės sargybos, vadovaujamos kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo, veiksmai, tad imperatoriaus pasiuntinio tarpininkavimu jis ėmė rūpintis taikos sudarymu. Karalius sutiko ir derybas vesti patikėjo kunigaikščiui Mikalojui Juodajam. Jo tarpininkavimu buvo pasirašyta taikos sutartis su didžiuoju magistru, kuris pripažino ordino pavaldumą karaliui, pasižadėjo grąžinti arkivyskupo valdas ir atlyginti nuostolius, o karaliui – padengti karo išlaidas.

Livonijos ordinas sparčiai smuko. Didžiojo magistro Fiurstenbergo įpėdinis Gotardas Ketleris, matydamas iš Maskvos pusės gręsiantį pavojų ir netekęs vilties apsiginti savo jėgomis nuvyko pas karalių Žygimantą Augustą ir paprašė paremti bei užtarti ordiną. Lenkijoje į šį sumanymą buvo pažiūrėta nepalankiai, ji nenorėjo dėl svetimų reikalų veltis į karą. Paklausęs kunigaikščio Mikalojaus VI patarimo, karalius nusprendė suteikti ordinui paramą tik kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Kunigaikštis Mikalojus VI pritarė Ketlerio planams ne tik kaip bendratikis, bet ir vadovaudamasis politiniu principu, kad visuomet dera remti silpnesnį kaimyną. Tikriausiai jau tuomet jis numatė Livonijos prijungimą prie Lenkijos. Mat dėl Reformacijos ordinas negalėjo ilgai egzistuoti ir turėjo pulti į glėbį tam, kas pirmasis išties pagalbos ranką. Būtent dėl šios pagrindinės priežasties karalius 1559 metais sušaukė Vilniuje Lietuvos tarybą, į kurią atvyko kryžiuočių pasiuntiniai. Kunigaikščio Mikalojaus pastangomis ir jo tarpininkavimu su jais buvo sudaryta gynybos ir puolimo sąjunga prieš Maskvą. Kunigaikštis Mikalojus nedelsiant parašė laišką Maskvos bajorinams, jame paprašė įkalbėti carą atlyginti Livonijai padarytas skriaudas ir sudaryti su ja sutartį, nes Lenkijos karalius suteikė ordinui globą. Gavus neigiamą atsakymą, buvo pradėta rengtis karui. Tačiau ir viena ir kita pusė keitėsi pasiuntiniais iki 1560 metų, kaip kunigaikštis Kurbskis smarkiai prispaudė Livoniją. Tuomet ir Lietuvos kariuomenė patraukė į karo lauką ir sugebėjo tik persikėlusi per Dauguvą priversti Maskvos kariuomenę pasitraukti iš Livonijos. Tais pačiais metais arkivyskupas ir Livonijos luomai ėmė vykdyti su Ketleriu sudarytą sutartį. Kitais metais kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis Livonijoje sėkmingai kariavo su Maskva. Tačiau Livonijos padėtis dar labiau pablogėjo atvykus naujiems priešams. Danijos karalius įsigijo Saremos vyskupiją ir užėmė pajūrio miestus, Estija pateko Švedijos globon, net Rygos koadjutorius kunigaikštis Kristupas Meklenburgiškis tarėsi su jais prieš karalių, dėl to buvo suimtas ir atgabentas į Vilnių. Krašte viešpatavo baisus sąmyšis. Susiklosčius tokiai liūdnai padėčiai, Livonijos luomai prašė karaliaus savo vardu atsiųsti įgaliotinį, kad vietoje ištirtų padėtį ir užkirstų kelią blogiui. Šį darbą karalius patikėjo kunigaikščiui Mikalojui VI. Jis atvyko į Livoniją kaip karalius vietininkas. Rygos gyventojai atsisakė įsileisti į pilį kunigaikštį Mikalojų, tačiau jis savo išmintimi ir santūrumu numaldė aistras. Pasitaręs su luomais, jiems pranešė, kad susiklosčiusiomis aplinkybėmis Lietuva viena negali suteikti jiems pagalbos, patarė kreiptis į Lenkijos luomus ir pamėginti sudaryti su jais sutartį, panašią kaip su Lietuva. Dėl to 1561 metais Lenkijos valstybės ir pripažino karalių Žygimantą Augustą bei jo palikuonis savo valdovais. Ordinas žlugo, Gotardas Ketleris iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės leno teise gavo valdyti Kuršą ir Žiemgalą. Taigi kunigaikščio Mikalojaus Juodojo pastangomis buvo įsigyta puiki provincija. Tiesa, į ją pretendavo ne tik Lenkijos ir Lietuvos valstybė, didžiąją jos dalį dar reikėjo išsikovoti ginklu, tačiau visa kaltė, kad Livonija nedavė tikrosios naudos ir virto žiaurių karų su Lenkija priežastimi, tenka Žygimanto Augusto įpėdiniams, ypač Zigmantui III ir vėliau Lenkijoje paplitusiai baisiai netvarkai. Siekdamas prijungti tą kraštą, kunigaikštis Mikalojus negalėjo numatyti padarinių, pagrindinis jo tikslas buvo didinti Lietuvos ir Lenkijos valstybės galią. Lenkijos luomai nebuvo linkę suteikti Livonijai paramos, kurios iš jų reikalavo karalius, tuomet 1561 metų pabaigoje kunigaikštis Radvila patarė karaliui garantuoti lenkams karo išlaidas Lietuvos valdomis ir pirmas paaukojo savo valdas. Taip pat patarė iš Prūsijos karaliau gauti paskolą Palangai įkeisti. Taip pačiais metais karalius atidavė jam administruoti Žemaičių kunigaikštystę iki naujo seniūno išrinkimo.

1562 metų pradžioje karalius pavedė kunigaikščiui Mikalojui vykti į Rygą priimti priesaikos iš Livonijos luomų ir naujojo Kuršo kunigaikščio, taip pat išspręsti Rykos miestiečių, apkaltintų susimokius su Maskvos caru, bylą, perimti Pernu, kitas Livonijos pilis ir tinkamai jas sutvirtinti. Kunigaikštis Mikalojus nuvyko į Rygą vasario pabaigoje. Livonijos luomai pilyje susirinko kovo į dieną, taip pat atvyko Ketleris ir Livonijos ordino didikai. Pirmiausia jis paskelbė apie ordino paleidimą, po to nusimetė abitą ir įteikė kunigaikščiui Mikalojui savo didybės simbolį – aukso kryžių, ordino antspaudą, popiežių bei imperatorių, privilegijas ir archyvų raktus. Kunigaikštis Mikalojus Juodasis karaliaus vardu patvirtino ordino panaikinimą, Gotardą Ketlerį paskelbė Kuršos ir Žiemgalos kunigaikščiu ir karaliaus vietininku Livonijoje. Paskui ištikimybės priesaiką davė luomai ir arkivyskupas. Tik Rygos gyventojai delsė atlikti šią pareigą, tačiau kunigaikštis Mikalojus, turėjęs nemažą karių dalinį, privertė juos paklusti. Tokiu būdu Livonija buvo galutinai prijungta prie Lietuvos ir Lenkijos valstybės, kuriai iš tikrųjų atiteko tik trečdalis Livonijos. Kitos žemės pateko į Maskvos, Švedijos ir Danijos rankas. Jas reikėjo ginklu iškovoti. Ketleris apsigyveno Mintaujoje, Livonija jam neberūpėjo. Tuomet karalius sumanė paskirti naują valdytoją. Pasirinko Radvilą, bet šis atsisakė, nes dėl įvairių priežasčių nenorėjo išvykti iš Lietuvos, todėl buvo paskirtas Chodkevičius. Kunigaikštis Mikalojus kiek galėdamas sustiprino Livonijos pilis įgulomis, karo reikmenimis ir grįžo į Vilnių. Jis galutinai prijungė Livoniją, bet nenorėjo valdyti to krašto, tik labai troško užtikrinti šios provincijos turėjimą. Tai liudija faktas, jog iš savo valdų įsipareigojo mokėti ketvirtį algos Lenkijos kariuomenei, kuriai vadovavo Liublino kaštelionas, kad tik ji liktų paremti Lietuvos kariuomenės. Kunigaikštis Mikalojus 1562 metų pabaigoje vedė kažkokias derybas su Danijos pasiuntiniu dėl karalaitės Onos santuokos, tačiau nesėkmingai.

Pasiekęs, kad būtų sudaryta Lenkijos ir Lietuvos valstybės politinė sąjunga, kunigaikštis Mikalojus dėl šios priežasties kilusio karo su Maskva reikalus tvarkyti paliko pusbroliui kunigaikščiui Mikalojui Rudajam. Būdamas LDK kancleris ir pirmasis Lietuvos senatorius, skyrė dėmesį tik diplomatijai. Antai 1562 metais rašė metropolitui Makarijui ir bojarinams, kad paveiktų carą – baigtų karą ir nelietų kraujo. Diplomatinės derybos nepavyko, karas tęsėsi, o 1563 metais Maskvai atiteko Polockas. Tačiau tuo metu kunigaikščiui Mikalojui Radvilai ir kitiems Lietuvos didikams rūpėjo nemažiau svarbus dalykas – LDK ir Lenkijos unija, kurią siekė galutinai įgyvendinti karalius Žygimantas Augustas. 1563 metų pradžioje būdamas Vilniuje, vėliau ir laiškuose karalius šiuo svarbiu reikalu prašė kunigaikščio Mikalojaus patarimo. Kunigaikštis Mikalojus, taip pat jo brolis Lietuvos didysis etmonas visiškai nepritarė glaudesniam abiejų tautų vienijimuisi. Dėl atkaklaus priešinimosi karaliaus sumanymui amžininkai ėmė įtarinėti, kad mirus bevaikiam Žygimantui Augustui jis ketina užimti Lietuvoje didžiojo kunigaikščio valdžią. Gali būti, kad kunigaikštis Mikalojus svajojo apie aukščiausią valdžią Lietuvoje, tačiau neturime patikimų įrodymų. Ir be to jis turėjo rimtų priežasčių priešintis galutinei unijai, nes priklausė aukščiausiajam LDK didikų luomui, turėjusiam didžiausias privilegijas. Lietuvos bajorų luomo raidai nepaprastai palanki buvo iki tol egzistavusi LDK ir Lenkijos sąjunga. Ji reiškė, kad Lietuvos didysis kunigaikštis paveldėjimo teise ir vienas valdė Lietuvą tik kartu būdamas Lenkijos karaliumi, o kiekviena tauta išlaikė savo atskiras teises, privilegijas bei papročius. Didysis kunigaikštis dažniausiai būdavo Lenkijoje, jo buvimas netrukdė plėstis Lietuvos didikų valdžiai bei įtakai. Kunigaikštis Mikalojus, neseniai gavęs iš Romos imperatoriaus kunigaikščio vardą, susilygino su senos kilmės kunigaikščiais, o savo turtais ir senatoriaus pareigomis net iškilo aukščiau. Be to, užsienyje, Vokietijoje jis buvo susipažinęs su feodalinių santykių sistema, todėl galėjo sumanyti savo namams pasirinkti feodalinę priklausomybę tik nuo viešpataujančios valdžios, panašiai kaip Vokietijos sąjungos kunigaikščiai priklausė nuo imperatoriaus. Glaudi LDK ir Lenkijos unija, abiejų tautų teisių sulyginimas tam smarkiai trukdė. Lenkijos didikų luomas seniai buvo susilyginęs su bajorais, jį pakeitė senatorių luomas. Tačiau senatorių pareigos nebuvo paveldimos, todėl atskiros giminės negalėjo savo persvaros išlaikyti amžinai. Galiausiai Lenkijos senatorių luomas nesinaudojo tokioms privilegijomis kaip Lietuvos didikai. Tad lenkų institucijų įtaka Lietuvai, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo būti pražūtinga Lietuvos didikams. Lietuvos didikams palankiausia buvo Jogailaičių dinastijos valdymo metais viešpatavusi tvarka. Jei Lietuvos didieji kunigaikščiai kartu nebūtų ir Lenkijos karaliai, Lietuvos didikai, panašiai kaip Maskvoje butų tapę bajorais, o tuo atveju, jei didžiųjų kunigaikščių paveldimumas nutrūktų, įsivyrautų bajorų lygybė. Kunigaikštis Mikalojus Juodasis tai numatė ir dėl to priešinosi unijai. Nepaisydamas karaliaus pageidavimo, 1563 metais jis nenorėjo vykti nei į Varšuvos nei į Belsko seimus, kuriose buvo paskelbti išankstiniai unijos straipsniai. Reikia pripažinti, jog dėl jo įtakos ir įkalbinėjimų Žygimantas Augustas atsisakė paveldimumo teisės, kad nebūtų trukdoma laisvai rinkti karalių, kuris kartu buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Jis paliko abiem tautoms atskiras teises, privilegijas ir papročius su sąlyga, kad vyks bendri seimai. 1569 metais pasirašius Lublino uniją ir ši sąlyga pasikeitė, tačiau visa tai įvyko jau po kunigaikščio Mikalojaus Juodojo mirties. Paskutiniai gyvenimo metais jis itin daug dėmesio skyrė tikybos reikalams. Iš karaliaus Žygimanto Augusto, 1563 metais leidusio laiką Vilniuje, išreikalavo panaikinti Jogailos išduotą Herodlės statutą, nukreiptą prieš kitatikius, ir garantuoti jų teisę kartu su katalikais užimti visas pareigas ir urėdus. Tais pačiai metais savo lėšomis išleido kalvinistams skirtą bibliją. 1565 metų pradžioje kunigaikštis Mikalojus dalyvavo Minske įvykusiame senatorių suvažiavime, kur buvo tariamasi gynybos nuo Maskvos klausimai. Po suvažiavimo jau sirgdamas grįžo į Vilnių, ten užmiestyje, nuosavame Lukiškių dvare, 1565 metų gegužės 28 dieną baigė savo dienas. Buvo palaidotas Vilniuje, vėliau jo palaikai perkelti į Dubingius, Jo mirtį apraudojo visi Lietuvos disidentai, kuriems jis padarė daug paslaugų ir buvo patikima atrama. Apie tai šiek tiek kalbėjau anksčiau. Fundavo daug reformatų bažnyčių. Be to Brastoje įsteigė spaustuvę, kurioje išspausdinta daug kalvinistų veikalų, turėjusių reikšmės šios religijos plitimui. Apie kunigaikščio Mikalojaus Juodojo įtaką ir reikšmę rašė amžininkai ir vėlesniųjų laikų autoriai, kurie naudojosi patikimais šaltiniais. Kunigas S.J. Cichockis rašo: “Karaliui Žygimantui darė tokią įtaką, kad panorėjęs galėjo iš jo viską išreikalauti, tas pats valdovas buvo jo svainis. Dėl karaliaus globos iškilęs, viešai pasirodydavo daugybės Lietuvos bajorų apsuptas. Vos spėdavo pakilti iš lovos, kai visa, kas gyva, skubėdavo jo sveikinti”. Kunigaikščio Boguslovo Radvilos biografas rašo: “Kai tik Mikalojus Juodasis su gausia palyda įžengdavo į Lietuvos senatą, pats karalius pakildavo iš sosto ir žengdavo kalis žingsnius jo pasitikti, neleisdavo jam sėdėti Vilniaus vaivadai skirtoje vietoje, bet ypač gerbiamas sodindavo arčiau sosto po aukso uždanga.”

Kunigaikščio Mikalojaus Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka, Lenkijos didžiojo kanclerio, Krokuvos seniūno ir kašteliono Kristupo Šidloveckio bei Sofijos Targovickos duktė. Kunigaikščio Mikalojaus Juodojo dukterys: Elžbieta, Sofija Agnė, Ona Magdalena, Kotryna.

Mano asmeninis požiūris į Mikalojų Radvilą Juodąjį

Rinkdamas medžiagą apie šią asmenybę gėrėjausi juo. Bet tikrai ne viskas man jame patiko. Vienas jo trūkumas buvo tas, kad jis buvo blogos sveikatos. Bet tai jam visiškai netrukdė griežtai ir teisingai dirbti savo darbą, valdyti jam paskirtas sritis. Jo charakterio bruožai man patinka, nes jis buvo valingas, darbštus, drąsus ir nesavanaudis. Jis siekė laimės ne tik sau, bet ir LDK bei Lenkijai. Taip pat išryškėja jo savarankiškumo savybės. Jis kelis kartus net nepakluso karaliui, bet padarė savaip ir tokie būdai buvo priimtini tiek karaliui tiek visuomenei. Vien savo savybių dėka jis tapo labai svarbiu asmeniu Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Jis buvo tikrai garsus politinis veikėjas ir bandė visko siekti diplomatišku būdu, bandė geriau tartis nei kariauti ir lieti kraują. Tai buvo pravartu tiek Lenkijai tiek Lietuvai.

Radvila Juodasis buvo lietuvis. Man tikrai nepatiko tai, kad jis visiškai sulenkėjo ir nebemokėjo savo gimtosios kalbos – lietuvių. Žinoma, Radvilų giminė jau beveik visa buvo sulenkėjusi, ypač po Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto, Lenkijos karaliaus, vedybų. Taip pat jo lenkėjimą stiprino vedybos su Elžbieta Šidlovecka.

Daugelį nuopelnų aš tikrai gerbiu. Tai tokie padaryti darbai kaip Livonijos prijungimas prie Lietuvos, kuriame Radvila Juodasis atliko didelį darbą. Taip pat gerbiu jo pasipriešinimą unijai su Lenkija. Jis derybų metu griežtai priešinosi tai neteisybei, kurią buvo norima padaryti Lietuvai ir sakė, kad geriau nudegsiąs ranką nei leisiąs daryti žalą Lietuvai. Tai buvo gana patriotiška.

Taip pat man nepatiko jo požiūris į kalvinizmą. Jis tvirtai tuo tikėjo ir platino tą tikėjimą tiek Lietuvoje tiek Lenkijoje. Jis net išvertė Bibliją į lenkų kalbą (tiksliau organizavo vertimą).

Nors ir nebuvo labai išsimokslinęs (šiek tiek mokėsi namuose, po to studijavo Krokuvos akademijoje), savo darbą jis gerai išmanė. Politiką galime pavadinti ne tik darbu, bet ir jo gyvenimu, nes nieko daugiau Radvila Juodasis ir neveikė.

Radvila labai garsino savo giminę. Jis tuo pačiu išgarsino ir pačią Lietuvą. Jis pasistengė išleisti Barborą Radvilaitę už Lenkijos karaliaus ir tuo pačiu išgarsino savo giminę ir Lietuvą, o taip pat po truputį kilo karjeros laiptais. Gal tai ne vien jo pagalbos vaisius, kad Barbora Radvilaitė ištekėjo už Lenkijos karaliaus, bet jo vaidmuo vienas iš svarbesnių. Taip pat tame dalyvavo jo pusbrolis Radvila Rudasis.

Taip pat jis labai pakėlė Lietuvos švietimą, iš užsienio į Lietuvą kvietė dirbti mokslininkus. Labai stengėsi kelti kultūrą Lietuvoje. Tik man nėra labai gerai suprantami jo tokie žingsniai, nes jis buvo visiškai sulenkėjęs ir labai keista, kad jam rūpėjo saugoti lietuvių kalbą ir kelti Lietuvą aukščiau visko. Žinoma, tada lenkų kalba buvo bajorų bei didikų kalba ir buvo labai populiari aukštuosiuose luomuose.

Views All Time
Views All Time
7392
Views Today
Views Today
1
0 0