Kaip sovietmetį priėmė to meto kultūros žmonės? Į ką transformavosi nacionalinė idėja? Ar galima vadinti sovietmečio kultūrinius sąjūdžius pasipriešinimu sistemai? Kokią įtaką Lietuvoje padarė išsivadavimo judėjimai Rytų ir Vidurio Europos šalyse? Kaip kultūriniai sąjūdžiai peraugo į aksominę Sąjūdžio revoliuciją?

Apie visa tai – filosofo Romualdo Ozolo mintys pokalbyje su Ričardu Čekučiu.

Kad būtų aišku, apie ką kalbu, noriu pasakyti keletą žodžių apie tai, ką vadiname nacionaline idėja, kuri skleidėsi visą XX amžių. Būtina suprasti, kad kiekvienai idėjai reikia laiko išsiskleisti, kad galėtų teikti produktą, tapatų jai pačiai. Žiūrėkite, kaip ilgai ėjo XIX a. Jono Basanavičiaus pagimdyta nacionalinė idėja – iki XX a. trečiojo dešimtmečio, kai prasidėjo Lietuvos, kaip modernios valstybės, formavimasis, kai Juozas Keliuotis išleido „Naująją Romuvą“. Ten buvo labai aiškiai suformuluota, kad esame nacionalistai, bet atviri visiems pasaulio vėjams ir pasiryžę priimti viską, kas ten yra tinkama mums, kas pravartu ir ką turime būtinai panaudoti, kad sustiprintume savo tautą. Kitas klausimas – politiniai šios kultūrinės ideologijos aspektai. Kova dėl to, kas geriau ir teisingiau gali įgyvendinti šią idėją, ir pražudė Lietuvą.

1940 m. tautininkai su Antanu Smetona nepakankamai dėmesio kreipė į socialinę tautos būklę, bet jiems neprikiši to, kad jaunajai kartai neįdiegė, jog ji gyvena Lietuvoje, yra lietuviai ir privalo lietuvių tautą, kaip lygiavertę bei lygiateisę Pasaulio tautą, išreikšti nacionaline valstybe. Tiems, kas pamėgintų man paprieštarauti, pirmiausia nurodyčiau 1941-ųjų sukilimą ir partizaninį karą po Antrojo pasaulinio karo. Tai fenomenai, išreiškiantys lietuviškąją nacionalinės idėjos esmę istorijos sklaidoje.

Kaip ši idėja transformavosi pasibaigus partizaniniam karui?

Tai ir yra įdomiausia. Visi patriotai buvo ištremti ir žuvo Azijoje arba buvo sušaudyti Lietuvos miškuose. Ilgai vyravo visiška intelektinė dykra; joje augau ir aš. Toje dykroje į žmogaus sąmonę per komjaunuoliškąjį aktyvizmą arba komunistinę ištikimybę buvo įdiegti kai kurie sovietinio žmogaus bruožai. Tačiau buvo visiškai aišku, kad menas ir kultūra, nors socialistiniai turiniu ir nacionaliniai forma, buvo vienintelė užuovėja, kurioje galėjai išreikšti savo netapatumą su aplinka ir jos reikalavimais. Tai sunku pavadinti pasipriešinimu, galbūt – išsisaugojimu. Nors kai kuriais atvejais, žinoma, tai galėjo būti ir pasipriešinimas.

Pamenu tokį epizodą – 1959 m. buvau Vilniaus universiteto Liaudies instrumentų seksteto narys. Konkurse Maskvoje nugalėjome visokius bajanistus ir balalaikininkus, išvažiavome į Pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį Vienoje! Tuo metu tai buvo neįtikėtinas dalykas. Tai buvo užsienis! Ten laimėjome aukso medalį, ir mus, kaip dabar sportininkus, iš geležinkelio stoties nešė ant rankų… Pamenu, pasakojau įspūdžius apie tai, kas ten krito į akį – pirmiausia skiriasi paminklai. Ten paminklai yra skirtingi, o pas mus – visi vienodi. Visi klausėsi pašiurpę, o aš nesupratau, kodėl. Po susirinkimo vadovas pasakė – ar supranti, ką čia šneki? Tik paskui supratau, ką šnekėjau. Dažnai net nesuvokdami žmonės kalbėjo tai, ką manė apie pasaulį, sakė, kaip jis skiriasi ten ir čia, ypač jei turėjo galimybę palyginti.

Šeštąjį dešimtmetį su vadinamuoju Nikitos Chruščiovo atšilimu iš tiesų prasidėjo toks masinis atsigavimas, pajutome, kad yra tam tikra kitiems neprieinama ir tau pačiam garantuota erdvė, kurioje gali ko nors ieškoti. Anksčiau, kai mėginta judėti po J. Stalino mirties, apie 1956 m., tie judėjimai buvo žiauriai užgniaužiami. Prisiminkime kad ir studentų Rasų debošą, kai imtasi žiaurių represijų. Tai buvo dar sąmoningas anos, partizaninės kartos jaunimo, kiek jaunesnio, bet dar bendravusio su partizanais, labai sąmoningas politinis žingsnis. Mūsų – 1940 m. gimimo žmonių – žingsniai buvo nesąmoningi, o kylantys iš savęs. Noriu pasakyti labai svarbų dalyką, kurio niekas, kalbėdamas apie anuos laikus, kol kas nepabrėžia – viską turėjome atrasti iš vidaus – turėjome iškentėti, išgyventi, dažnai būdami visiškai vieni, taip pat kaip partizanai, palikti pasaulyje vienų vieni. Taip čia, šioje bendruomenėje, kiekvienas žmogus irgi buvo vienų vienas, turėjo atrasti kelią, kaip gyventi toliau. Nuo 1950 m. pradėjau rašyti tai, ką dabar vadinu „Supratimais“. Tai savojo kelio ieškojimo raštiški liudijimai. Jie dokumentiškai parodo, kad buvome atsakingi už tai, kas vyksta mumyse, nors ir likome atkirsti nuo trečiojo dešimtmečio kartos idėjų, negalėjome jų perimti, nes ši karta buvo sunaikinta 1945–1953 m. Vis dėlto jautėme lyg savotišką atšvaitą, lyg nusileidusios saulės šviesą. Jautėme, kad anoje pusėje yra kažkas visai kitaip.

Kiek įtakos, kalbant apie aną pusę, Jums turėjo Vengrijos, Čekoslovakijos įvykiai?

Man tai vos nesibaigė visiška katastrofa. Jaunimas reagavo labai aktyviai. Visi buvo smarkiai susijaudinę, kaip ir po Romo Kalantos susideginimo. Atrodė, kad visi vaikšto kupini elektros ar ugnies – kas nors kyštelėtų degtuką, tuoj pat sprogtų. Išoriškai šie dalykai pasireiškė labai įvairiai – vieni kabino vėliavas, kiti kūrė eilėraščius arba ryžosi kurti kokias nors grupes; bet visa tai būdavo labai greitai sutramdoma ir sunaikinama. Užtat vienintelė erdvė, kur iš tiesų buvo galima gyventi gana autentiškai ano meto sąlygomis, buvo kultūra.

Kultūrinę autonomiją, pasinaudojant socialistinio realizmo šūkiu „nacionalinis forma, socialistinis turiniu“, vis dėlto buvo galima panaudoti gana kūrybingai. Žinoma, jei norėjai ieškoti sau, o ne pardavimui – išleisti pirmąją knygą ar dainą, mat tada reikėjo pereiti cenzūrą. Visi sakė: „Parašyk pirmą eilėraštį apie Leniną, o paskui galėsi rašyti, ką tik nori“, tai yra, jei išdavei vieną kartą, galėsi įvairiopai išduoti ir kitą. Rašiau ir apsakymus, ir apysakas, bet nieko neparašiau apie Leniną, tai ir netapau rašytoju. Dėl to džiaugiuosi – nebuvo veltui prarastas laikas.

Kultūriniai judėjimai prasidėjo tada, kai pasibaigė socializmo iliuzijos. N. Chruščiovas buvo suteikęs tokių iliuzijų, ir tai ryškiausiai pasireiškė Prahos pavasariu. Bet į Prahą įvažiavo tankai. Labai gerai tai atsimenu. Tėvas su broliu tada įsodino mane į traukinį ir išvežė; dabar sunku pasakyti, kaip visa tai galėjo pasireikšti fiziškai… Redakcijoje – tada jau buvo įkurti „Kultūros barai“ – mes ne juokais triukšmavome…

Kuo pasireiškė N. Chruščiovo laisvėjimas? Būtent tuo, kad visi, remdamiesi socialistiniu realizmu, norėjo realizuoti tai, ką iš tiesų ten buvo sugyvenę. Kas buvo sugyventa? Ogi tai, kad mūsų žemė yra tinkama mums gyventi – kad ir kaip būtų sunku, kad ir koks būtų spaudimas, bet yra galimybių čia gyventi, ir mes turime išnaudoti šias galimybes. Labai gerai atsimenu 1959 m. pirmąją fotografijos parodą Vilniaus universitete ir savo pirmą recenziją apie fotografiją. Ten pirmą kartą labai aiškiai suvokta ir konceptualiai išreikšta tai, kad Lietuva yra mūsų žemė. Nuo tada prasidėjo ir Fotografijos draugijos veikla. Tokių draugijų kūrėsi daugiau – žmonės būrėsi viduje, atsinešdami tam tikrą savo poreikį, mėginimą jį įgyvendinti leidžiamomis formomis… Lietuvių fotografija buvo fenomenas ne tik Tarybų Sąjungoje, Europoje ją taip pat pripažino kaip unikalų reiškinį, nes ten susirinko bendraminčiai ir bendražygiai, kurie sau visada leisdavo šiek tiek daugiau, negu koks Šepetys norėdavo…

Per visa tai išeita į Sąjūdį. Taigi visi šie mano paminėti dalykai buvo plėtojami toliau ir išaugo į pasipriešinimą miestų griovimui per paveldosaugą, rusifikacijai – per kalbą, unifikacijai – per melioraciją, industrializaciją ir taip toliau. Vis dėlto vienas svarbiausių dalykų buvo politinės minties ieškojimas. Jis ypač buvo akivaizdus „Žinijos“ draugijos klube; šis klubas iš esmės tapo vedamąja linija į Sąjūdžio kaip kultūrinio-politinio judėjimo atsiradimą. Matau, kad per visą tą „tarybmetį“ nacionalinė idėja nenutrūko, veikė fundamentaliai, kaip 1918–1940 m. palikimas. Šią nacionalinę idėją interpretavome savaip ir iš jos padarėme unikalų Europoje reiškinį – Baltijos kelią ir nesmurtinę revoliuciją.

Šaltiniai:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras
Žinių radijas
Bernardinai.lt

Views All Time
Views All Time
1842
Views Today
Views Today
1
0 0