Penktadienį 16.32 šeši vandens slidininkai (Agnė, Vaiva, Gintaras, Liova, Jonas ir aš) leidosi į neapsakomą avantiūrą – pasislidinėjimą per lietų. Deja, mūsų vadas nespėjo į traukinį(tiesą pasakius, aš ir pati vos nepavėlavau:), todėl žygį pradėti teko mums vieniems. Išlipę Pailgio stotelėje, pasukome prie Žeimenos upės, ketinome surasti tiltuką, užkurti laužą ir laukti vado. Bet netrukus paaiškėjo, jog nelabai kas iš mūsų žino, kaip rasti tą tiltuką. Kur eiti: į kairę ar į dešinę? Pasikliovę Jono nuojauta, pasukome į kairę. Žygiavome nešdamiesi savo vandens slides, gėrėdamiesi lietaus kaukšėjimu į jas, kol priėjome sodybą. Ilgai nesusimąstę, nusprendėme patrumpinti kelią prie upės tiesiai per ją. Bet sargybiniams šuniukams tai, matyt, nelabai patiko ir jie kaip įmanydami garsiau ėmė siųsti aliarmo ženklus savo šeimininkui. Gerai, kad spėjome pasprukti, nes piktas šeimininkas išėjo į lauką daryti tvarkos rimtai apsiginklavęs. Priėję prie upės, nustatėme, kad nuo tiltelio tolstame, vadinas, reiktų grįžt, bet niekas neturėjo noro akis į akį susidurt su apsiginklavusiu ir akivaizdžiai priešiškai nusiteikusiu žmogėnu, todėl padarėme nemažą lanką, bet galų gale radome savo tiltelį ir perėję jį, įkūrėme laužą. Per tuos klaidžiojimus vado teko laukti ne taip jau ilgai, o ir tą laiką mes efektyviai išnaudojome, pvz. taip išvaškavome slides, kad jos ėmė slysti ne tik į priekį, atgal, bet ir į šonus.
