Jūs esate priklausomas nuo Facebook jeigu: Draugystė su mergina oficialiai įsigalioja tik pakeitus statusą Facebook’e. Tikrinate savo profilį kas valandą bent po kartą. Jūs fotografuojate žmones tik todėl, kad galėtumėte vėliau juos “užtaginti” Facebook’e. Jūs esate vienas iš nedaugelio žmonių, kuris naudojasi Facebook’o chatu. Jūs siūlote (labiau panašu į reikalavimą) draugams palikti One.lt ir registruotis Facebook’e. Jūs turite Facebook’o draugų, kurių net niekada nesate matęs. Jums patinka būti “bakstelėtam”, o dar labiau patinka pačiam “bakstelėti”. Žodžio “bakstelėti” jūs nebelaikote kažkokiu fiziniu kontaktu. Facebook’e jūs dalinatės savo sapnais. Paskutinė jūsų mergina metė jus parašydama tai ant jūsų sienos. Paskutinį kartą bendravote su mama, kai ji jus pasveikino su gimtadieniu Facebook’o sienoje. Facebook’as yra pradinis puslapis jūsų naršyklėje. Jūs “palaikinate” šį įrašą.

O jeigu rimtai, tai pradedu galvot, kad gal visai protinga būtų iš ten išsiregistruot. Aišku, pats facebookas yra gan smagus ir truputį keliantis priklausomybę dalykas. Bet kita vertus, tai anksčiau žmonėms reikėdavo samdyt privačius seklius, o dabar užtenka vidutiniškai mokėt naudotis internetu ir tu jau žinai apie žmogų praktiškai viską. O kadangi yra tokių žmonių, kurie nenorėčiau, kad kanors apie mane žinotų (išskyrus tai, kad jei pasitaikys proga, tai pasistengsiu apkartint jiems gyvenimą, kaip jie kažkada padarė man), tai mane kiek neramina ta mintis, kad jie iš kieno nors kito profilio gali peržiūrinėt praktiškai visą mano gyvenimą. Aišku, galima išsitrint daugumą nuotraukų, nieko nerašyt, nespaust ant jokių renginių, kad dalyvausi, bet tai kam tada reikia iš viso to facebooko, jeigu juo nesinaudoji pagal paskirtį… Ir iš viso, anksčiau buvo visokie one’iukai ir pažintys, bet tokio populiaraus ir tiek laiko suėdančio socialinio tinklapio tai tikrai nebuvo. Nežinau, kaip jums, bet man, kaip senamadiškai konservatyviai davatkai, kažkaip labiau patinka naujas pažintis megzt ir senas palaikyt realiai, o ne per internetą.

Skaitytoją reikia suintriguoti pavadinimu. Tada padidėja tikimybė, kad tavo straipsnį perskaitys. Žemiau rašysiu apie populiarųjį Facebook’ą ir jo žaidimus. O mirtis į straipsnį pateks per apmąstymus apie viso to prasmę. Facebook’ą išbandžiau pakankamai neseniai – praeitų metų pabaigoje. Iš karto puoliau žaisti. Iš pradžių virtualų zoologijos sodą kūriau (Zoo World), paskui persimečiau į mafijos karus (Mafia Wars), tada atradau fermą (FarmVille) ir lobių paieškas (Treasure Madness). Po truputį žaidimai prarado savo žavesį ir paskutiniu metu likau tik prie vangoko braškių auginimo fermoje. Per tą kelių mėnesių laikotarpį spėjo įsijungti ir mano psichologinis išsilavinimas bei perduoti į sąmonę kelias vertingas įžvalgas apie tai, kodėl ne tik aš, bet ir kiti žmonės gali žaisti šiuos žaidimus. Tad, pirmiausia apie jas. Pamenate tamagochius? Tokį elektroninį prietaisiuką, kurį galėdavai nešiotis kaip raktų pakabuką. Mažam ekranėlyje vaikščiodavo mažytis dinozauras. Jį reikėdavo maitinti, prausti, migdyti. Jei pamiršdavai tai padaryti laiku… dinozauras mirdavo. Iš principo didelė dalis Facebook’o žaidimų vadovaujasi tuo pačiu dėsniu: pamirši nuimti braškių derlių – jos supus, pamirši pamaitinti naujagimį zoologijos sode – jis susirgs. Apeliuojama į mūsų gebėjimą rūpintis. Juk tas, kuris rūpinasi kitu, yra geras žmogus (Motina Teresė). Juk rūpestis – tai meilė, o mylėti yra labai gražu. Keisčiausia, kad žmogui rūpi ne tik gyvasis pasaulis.