Mes susitikome atsitiktinai per draugės gimtadienį. Buvai panašus į svečią nei iš šio pasaulio. Gerąja prasme. Toks tylus, pablyškęs, visą vakarą sėdėjai su vyno taure rankoje ir kartkartėmis tarstelėdavai žodį kuriai pernelyg įkyriai kiek padauginusiai damai, kviesdavusiai šokti. Žiūrėjau į tave iš tolo ir bijojau prieiti, kad nedingtum. Jam nesiseka su moterimis, paaiškino viena pažįstama, kažkodėl nesiseka. O galėčiau būti ta vienintele. Kuri tau reikalinga, pamaniau. Bet neisiu ir nelįsiu į akis. Priėjai pats. Prisėdai šalia. Pasiūlei vynuogę ir vyno. Mes kalbėjomės visą vakarą. Turėjome apie ką. Tu, kaip ir aš, mėgai (ir mėgsti) Kingą, Bulgakovą, Tarantino filmus ir naująjį rusų kiną. Nekenti rudens ir ne į žiemą panašios žiemos, šuolių parašiutu, treninguotų skustagalvių su šlepetėmis kavinėse bei gatvėse. Kiek daug turėjome vienas kitam pasakyti. Po to buvo pusė metų pasakos. Kai laukdavau tavęs lyjant po stogeliu, buvo gera žinoti, kad tu žinai, jog laukiu. Visa švytėjau, nes buvau tavo svajonės išsipildžiusi dalis. Bent man taip sakei. Už tai, kad gyvenau, gaudavau gėlių. Kuri to nenorėtų? Nesuprantu, kaip jam galėjai taip apsukti galvą, kalbėjo pažįstamos. Juk jis moteris meta po poros savaičių. Šypsojausi. Nemeta jis moterų, nemeta. Jam tiesiog iki šiol nebuvo pavykę rasti savo vienintelės. Dalies savo gyvenimo. Savo svajonės dalies. Gal tu persikelk pas mane, pasakei vieną vakarą. Nebegaliu be tavęs. Man per sunku laukti kitos dienos, kai vėl tave pamatysiu. O paskui susituoksime.