Vis dar pasitaiko vyrų ir moterų, neatskiriančių, kas yra sveika, brandi,abipusė meilė ir kas yra įkyri, priklausoma,liguista, nesubrendusi meilė. Tiek moterys, tiek vyrai retkarčiais arba nuolat gali patirti kankinančius meilės santykius. Tikra meilė yra gaivinanti. Tai brangi, ugdanti energija, kuriai nera ribų. Ji ne žeidžia, bet gydo. Tad labai svarbu identifikuoti meiles MANIJĄ, liguistą meilę, nustatyti sveikos meilės savybes ir išlaisvinti žmogų, kad jis galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Kaip teigia Brenda Schaeffer, liguistos meilės atveju dauguma širdžių buvo užgautos, o būtent nepagydyta širdis veda prie nesveiko prisirišimo, euforijos,romantikos ar sekso, kuriuos mes vadiname „meilės manija“. Įsivaizduokite, kad širdis turi du emocijų kompleksus. Žemutinės emocijos yra susijusios su skriaudomis ir įžeidimais, kurie lemia tai, jog mes meilei, kurią suteikiame kitiems, keliame sąlygas, tačiau mūsų sąlygos retai išpildomos, ir dėl to mes jaučiamės vieniši, atskirti, neramūs, pavydūs, sielvartingi, atstumti, pikti, nesaugūs, nekenčiami, nekenčiantys, atitolę ir sustingę. Kada pasiekiame šių jausmų šaltinį ir pradedame išmokti juos integruoti, mes pradedame jausti aukštesnius širdies jausmus, tuos, kurie veda prie gilios beasąlygiškos meilės, kuria galime mylėti. Kai tai atsitinka, mes jau nepriklausome nuo mūsų santykių, kad jaustumėmės gerai. Mes norime ieškoti, dalytis, apkabinti, duoti, ugdyti – viską dėl meilės. Pirmoji meilė, kurią patiriame, ateina iš tėvų.

Nelaiminga meilė. Jausmas, kurio nebegali ištverti. Būsena, kai nebenori gyventi. Kalbėjomės su trimis skirtingo amžiaus moterimis, išgyvenančiomis nelaimingą meilę. “Kai širdis taip sužeista, nebenori nieko, tik padėti tašką. Nežinai, kaip pabėgti nuo savęs. Savižudybė tuomet atrodo išeitis”, – savo jausmus aiškina viena iš mūsų pašnekovių 26-erių metų Renata. Ir šiandien, tai prisiminusi, ji grąžo rankas. Su Sandra, 19-os metų studente, kalbėjomės Skulptūrų parke. Šiame parke ji mėgdavo susitikti su Vytu. Draugavo trejus metus, pažįstami buvo nuo vaikystės. “Kartą pajutau, kad Vytas į mane žiūri kažkaip kitaip… Tada ir aš pagalvojau: o jis visai nieko… Prirėmiau prie sienos, pabučiavau, ir daugiau nebepaleidau. Mes buvome puiki pora. Kartu kūrėme ateities planus, svajojome apie vaikus. Jis – mano žmogus. Nesvarbu, kad kai kurių jo savybių tiesiog negalėjau pakęsti: pavyzdžiui, smulkmeniškumo, kai jis iš bet kokio menkniekio padarydavo didžiulę problemą, arba pesimizmo, kuris jam buvo tiesiog įaugęs į kraują. Tuo labiausiai ir skyrėmės. Mes pasipykdavome, juk reikia pasakyti, kas tau nepatinka. Tačiau kai pradėjome pyktis vis dažniau, aš, žinoma, supratau, kad kažkas atsitiko. Kad ir ką darydavau, jam nepatikdavo. Širsdavau, nes buvau įsitikinusi, kad jis nuo manęs kažką slepia. Kartą vos jam netrenkiau, kai pastebėjau, kad jis atsisukęs nužvelgė pro šalį einančią merginą. “Matai, kokia graži, o tu šiandien į ką panaši?” – pasakė.

Tiems, kurie netiki tikra meile, tikriausiai bus siurprizas tai, ką žino bet kuris „greitosios“ gydytojas, – beveik pusė savižudybių įvyksta dėl nelaimingos meilės. Meilė tampa ekstremalia situacija, kai užgniaužia sugebėjimą mąstyti analitiškai ir kritiškai vertinti save bei kitus. Tipiškas įsimylėjusio žmogaus elgesys pasireiškia į priepuolius panašiais aistros ir melancholijos proveržiais. Jie ypatingai charakteringi periodui, kai įsimylėjėliai vienas kitam dar neprisipažino arba viena iš pusių nesuteikė vilties simpatijoms. Jeigu manote, jog artumą pasiekti realu, prisiverskite nebesielgti spontaniškai – tai visiškai nepadeda net kur kas paprastesnėse situacijose. Savo jausmus vertinkite kaip užduotį, kurią reikia atlikti. Tai yra, kad ir kaip keistai tai beskambėtų, reikia sudaryti programą, pagal kurią jūs veiksite, ir nustatyti požymius, pagal kuriuos spręsite apie rezultatus. Labai svarbu ir suformuluoti tikslą – ką turite galvoje sakydama „pasiekti artumo“: neiškėlus užduoties dažniausiai griebiamasi netikslių veiksmų. Psichologai siūlo keletą variantų, kaip išspręsti meilės be atsako problemą. Net ir sulaukusi simpatijų, išlaikykite „tinkamą atstumą“. Ypatingai pavojinga (ir kenksminga pačiai meilei) stengtis viską be išimties pasidalinti: svajones, laisvalaikį, pinigus, darbą, slapčiausius norus ir užsidaryti poroje. Kiekvienas turi turėti savo bendravimo ratą.

Teismo medikų žiniomis, Lietuvoje savižudybių šiais metais buvo daugiau negu pernai. Mūsų šalis ir toliau lieka pirmaujanti tarp Europos valstybių šioje srityje. Pastarosiomis dienomis nusižudė net keturi jauni vyrukai: du – Vilniuje, o du kiti, buvę draugai, vienas po kito išėjo iš gyvenimo Plungėjė. Žmonės kalba, jog visi jie nesusitvarkė su jausmais – į savižudybę juos pastūmėjo nelaiminga meilė. Abu vilniečiai prieš nelemtą žingsnį buvo susipykę su savo merginomis. Blaiviai vertinti situaciją trukdė ir išgertas alkoholis. Niekas iš artimųjų ir draugų neįtarė, jog jiedu gali taip pasielgti. Abiejų ketinimai po konfliktinių situacijų, rodos, buvo patys nekalčiausi: vienas ketino eiti pasilinksminti, sportuoti, kito elgesyje taip pat niekas neįžvelgė pavojaus ženklų. Dviejų Plungės rajono kaimų žmonės nežino, ką ir galvoti, nes iš gyvenimo vienas po kito pasitraukę draugai turėjo darbą, gerai su visais sutarė, kaimynams buvo paslaugūs ir nuoširdūs. Vyresnysis turėjo sugyventinę, augino vaikelį. Psichologai tvirtina, jog nuo nelaimingai įsimylėjusio ir atstumto jaunuolio negalima nuleisti akių. Būtina jam padėti susivokti jausmuose, padėti įveikti krizę. Nepatariama kaltinti „netikusios“ mylimosios ar mylimojo, tikinti, jog susiras geresnę ar geresnį. Nuoširdūs pokalbiai padeda pašalinti įtampą, nukreipti mintis nuo žmogui, atrodo, neišsprendžiamos problemos.

Per egzaminą gavusi blogą pažymį, tučtuojau skubate į “Makdonaldą” ir užsisakote du mėsainius bei kavą su grietinėle. Jei jums paskambino ir pranešė, kad jūsų nepriima į darbą, tai skuodžiate prie šaldytuvo ir per pusvalandį ištuštinate visą jo turinį. Bet lengviausiai tokio tipo moterį galima nustatyti pagal jos reakciją į nesėkmes meilėje. Laima K. rašo: “Kaskart, kai man blogai, imu ką nors kramsnoti. Valgau tol, kol nepastorėju dešimčia kilogramų. Paskui susiimu, pereinu prie dietos, plonėju. Bet niekuomet tas netrunka ilgiau, negu pusmetį. Paskui vis tiek vėl nebeišlaikau. Patiriu kažkokią šėtonišką palaimą, kaip po dviejų plonėjimo mėnesių nueinu į kavinę ir suvalgau iškart keletą pyragaičių”. Priklausote šiam tipui, jei valgymas jums – pirmoji reakcija į gyvenimo nesėkmes. Greičiausiai turite arba turėjote problemų dėl svorio. Bet jei net jų neturite ir neturėjote, rizikuojate, metams bėgant, jų įgyti. Jei pamatėte mylimą žmogų su kita moterimi, jūsų reakcijos gali būti pačios įvairiausios: galite verkti, galite nukakti pas draugę išsipasakoti, galite nusipirkti bilietą į spektaklį… Bet jei jūs, užuot visa tai darę, mieliau liekate akis į akį su tortu ant stalo, galite būti tikra, jog priklausote potencialios “storulės” tipui. Charakteringiausias “storulės” bruožas – sugebėjimas ryti maistą neribotais kiekiais ir visiškoje vienatvėje. Jums nereikia kitų žmonių prie stalo.

Psichoterapeutas Raimundas Alekna įsitikinęs, kad tik nemeilės bėdos neleidžia išnykti jo profesijai. “Kai žmonės jaučiasi mylintys ir mylimi, jų net su šautuvu pas mus neatvarysi,” – juokiasi gydytojas. Gydytojas psichoterapeutas atsakoį svarbiausius klausimus apie “meilės reikalus”. – Kuo skiriasi meilė nuo įsimylėjimo? – Meilė – stabilesnis jausmas nei įsimylėjimas. Įsimylėjimą galime įvardyti kaip aistrą, kai žmogus nelabai susigaudo, kas su juo vyksta. Esant meilei, neišvengiamai atsiranda atsakomybė, įsipareigojimai. Tai labiau apibrėžti santykiai. – Ar gali išlikti meilė po ilgo bendro gyvenimo kartu? – Tai visiškai įmanoma. Porų bendras gyvenimas praeina tam tikrus etapus. Pirmąjį galima pavadinti simbiotiniu ryšiu. Du žmonės mato vienas kitą kaip vienetą, panašiai galvoja, nemini savęs kaip asmenybės ar atskiro objekto. Antras etapas – defirenciacijos. Iškyla klausimas: kur mano interesai, kodėl viskas tik tau? Vėliau seka eksperimentavimo stadija, kai bandoma elgtis taip, kaip norisi, neatsižvelgiant į kito individo interesus. Dar viena stadija – suartėjimo. Pradedama toleruoti trūkumus ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. Paskutinė stadija – sinergijos. Jaučiamasi visiškai gerai su kitu žmogumi. Priimami jo interesai, pomėgiai, tikslai, kurie gali būti ir visiškai kitokie. Kita asmenybė ne tik toleruojama, bet ir gerbiama. Dažniausiai kyla klausimas, ar žmogus pajėgus praeiti visus etapus.