Lobiai iš nuskendusių laivų
Pasaulio vandenynų ir jūrų dugne per amžių bėgį susikaupė daugybė aukso, sidabro, brangakmenių ir vertingų istorinių eksponatų. Nuskendusių laivų nuolaužose slypintys lobiai šiandien verti daugiau kaip 600 milijardų dolerių. Nenuostabu, kad povandeninio Eldorado turtai viliojo ir tebevilioja lobių medžiotojus, gelmių tyrinėtojus, archeologus ir istorikus. Povandeninių lobių paieškos prasidėjo dar XVII amžiuje. Paaiškėjo, jog daugelis ispanų laivų, gabenusių didelius turtus iš užatlantės kolonijų, žuvo per audras ar buvo nuskandinti priešų jūrų trasose nuo Meksikos įlankos iki Ispanijos krantų. Vienu pirmųjų lobių medžiotojų laikomas laivo dailidė anglas Viljamas Fipsas. 1686 metais jo samdyti nardytojai indėnai per kelis mėnesius iš Karibų jūros dugno ties Haičio sala iškėlė nemažai aukso ir sidabro lydinių. Juos atrado ispanų laivų, nuskendusių per stiprią 1643 metų audrą, nuolaužose. Bendra laimikio vertė siekė apie 300 tūkstančių svarų sterlingų. Su vertingu kroviniu Anglijon grįžusiam V.Fipsui buvo surengtas iškilmingas sutikimas. Didžioji lobio dalis atiteko karaliui ir „Džentelmenų nuotykių ieškotojų kompanijai”, kurie finansavo jūreivio ekspediciją. Neliko nuskriaustas ir pats lobių ieškotojas. Jam buvo išmokėti 25 tūkstančiai svarų sterlingų ir suteiktas gubernatoriaus postas Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje. Atrodo, kad nuo tada ir prasidėjo povandeninės aukso karštligės epidemija. Kūrėsi įvairiausios kompanijos.