Raimundas Bakutis. Lietuvos sprendimas žūstančio kapitalizmo akivaizdoje

Ką ir besakyti, gyvename išties labai sudėtingu laikotarpiu, bet tuo pat ir neįtikėtinai įdomiu. Tokiu metu galima pastebėti ir tiesiog nežmoniškos degradacijos pavyzdžių (juvenalinė justicija, vaikų-gėjų festivaliai, pedofilų partijos), ypatingai rafinuotų ir ištobulintų manipuliacijų Žmogaus Sąmone (šiuolaikinė TV, spauda, švietimo sistema), invazijų į psichiką ir pan. Tačiau matome ir neįtikėtinų mokslo atradimų, naujausių technologijų proveržį, vis didėjantį susidomėjimą dvasinėmis praktikomis. Kaip sako Vedų raštai, tokiu laikmečiu mūsų evoliucija vyksta pačiu sparčiausiu tempu, nes per trumpą laiko tarpsnį išgyvenama ir išmokstama, praeinama daugybė ekstremalių išgyvenimų, situacijų, aplinkybių, sunkumų. Tokiose sąlygose grūdinama Sąmonė, gimstama visiškai naujos kokybės Žmogumi ir, kaip sakoma, tikriausiai patys Dievai pavydi mums šio chaotiško, beprotiškai besivystančio laikmečio, kuomet neišvengiamai aiškėja Tiesa, iš nieko sparčiai galima virsti viskuo ir pan.

Tai giluminio virsmo Žmonijos istorijoje etapas. Šis laikmetis žymi kapitalistinės sistemos žūtį, tačiau naujoji, postkapitalistinė, dar neužgimė. Iš istorijos galima pasimokyti , kad kai sistema žūsta – o būtent tai vyksta su kapitalizmu, jos neįmanoma išgelbėti. Dar daugiau – kaip taisyklė, dauguma mėginimų tai padaryti yra pasmerkti visiškai nesėkmei, savotiškas “cugcvangas”, šachmatų terminais tariant, kuomet bet koks ėjimas viską tik blogina. Būtina galvoti apie tai, kokį Pasaulį kursime ant griuvėsių, reikia ruoštis Gyvenimui po Katastrofos (moralinės, ekonominės, dvasinės, finansinės, vertybinės, ideologinės, socialinės, geoklimatinės). Tai įmanoma ir būtent tai kelia optimizmą. Tik šiam iššūkiui reikalingas tam tikras pasirengimas ir savybės, pamatinė ideologinė bazė. Kaip į tokius iššūkius gali atsakyti Lietuva ir kokia sistema (koncpecija, doktrina, paradigma, naratyvas) gali tapti sprendiniu ir garantu jos Žmonių ateičiai pokriziniu laikotarpiu? Būtent tai ir panagrinėkime čia.

Pasirengimas

Pasirengimas ateičiai – tai visų pirma kūrimas tokių socialinių tinklų, kurie sugebės apginti darnų visuomenės sambūvį maištų, karų ir anarchijos laikotarpiu (kurie yra neabejotini įvairių sisteminių krizių palydovai) ir išsaugos per pastaruosius šimtmečius sukauptas Žinias. Tačiau tam yra reikalinga viena itin svarbi ir būtina sąlyga: socialiniai tinklai, besipriešinantys krizei ir adekvatūs pokriziniam Pasauliui, reikalauja naujo mokslo apie visuomenę ir Žmogų, t.y. atitinkančio šiuolaikinėms realijoms ir jos iššūkiams Žinių sistemos sukūrimo. Dabartinis mokslas ir ypač švietimo sistema neadekvatūs laikmečiui ir greičiau bukina nei prusina. Kas sukurs tokį mokslą, tas ir bus ateities epochos šauklys, tą ir galima įvardinti pasirengusiu. Žinoma, tokio naujo mokslo-sistemos sukūrimas – ne pavienių pastangų darbas, taip pat tokių tinklų sukūrimas reikalauja ir ilgesnio laikotarpio – reikalingos intelektualios specpajėgos, “intelektualų specnazas”, kurios sugebėtų tapti svarbia sudėtine dalimi strateginio poveikio subjekte (grupė Žmonių, turinčių Valią ir protą, besiimančių iniciatyvos keisti nusistovėjusią santvarką ir sistemą ir atliekančio postūmį-proveržį visuomenėje) t.y. subjekte, kuris sugebės išsikelti ir išspręsti Lietuvos strateginius uždavinius, planuoti ateitį ir ją valdyti, KONTROLIUODAMI LAIKĄ. Tik Laiko valdovai pergyvens katastrofą, sukurs ir apgins naują Pasaulį. Tai chronokratija arba gebančių disponuoti, strateguoti Laiku ir valdyti jį valdžia. Būtent tai būtų adekvatus ir realus atsakas žūstančiam kapitalizmui ir jo šeimininkams.

Chronokratai, pagal vieną iš apibrėžimų – tai madų, modelių, technologijų, metodologijų ir t.t. diktatoriai, t.y., tie, kurie suinteresuoti kuo greitesniu visų daiktų ir idėjų “pasenimu”, kad užpildytų rinką naujais. Pagal šį apibrėžimą, dabartinės JAV, mirštančio kapitalizmo šerdies, visuomenė yra būtent tokia – vyrauja naujumo, amžinos jaunystės kultas, daiktai skirti vartojimui, orientuoti į nedidelį vartojimo laiką ir pan.. Visa, kas sena – nemadinga, nemodernu ir, apskritai, atsilikėliškumo požymis. Pagal šį apibrėžimą, chronokratija yra greičiau priešmirtinės kapitalizmo būklės komos stadija, o ne naujos epochos kelrodis Žmonijai.

Tačiau chronokratija gali būti apibrėžiama ir kitaip – tai ypatingų santykių su Laiku sistema, savotiška Laiko ir Žmonijos sąveika, bendrakūryba, kai Žmogus kuria ateitį pagal projektus, paimtus iš tos pačios ateities, o ne iš praeities ar netgi iš dabarties. Būtent Lietuvos atveju tokią formuluotę ir siūlyčiau naudoti.

Savybės

Kalbant apie chronokratijos taikymo Lietuvoje perspektyvas, be abejo, susidarytų ištisas projektų ir uždavinių, planų kompleksas. Šiame komplekse mūsų beprisikeliančios Tautos svarbiausias ateities darbotvarkės uždavinys naujame istorijos etape – sukurti planą ateities įsisavinimui, tam tikrą “futuropolitiką” ir naujo tipo Žmogaus, tam tikro Lietuvio-Didvyrio, kuris būtų pajėgus atlikti šią misiją, vaizdinio aktyvus propagavimas Tautos mastu.

Žinoma, tokia misija būtų orientuota į gana išskirtines Žmogaus savybes. Bet šita aplinkybė įveikiama, jei pagalvotume apie chronokratijos taikymo perspektyvas. Be abejo, įveikiama ne idėjos tiražavimo keliu, o per tam tikro elgesio kodekso (savo pačių galimybių ribotumo įveikimas kaip natūrali ir vienintelė galima motyvacinė kartelė) įdiegimą atitinkamai Žmonių kritinei masei. Naujas elitas? Tam tikra prasme, taip, tik jam priklausantys skirtųsi nuo kitų ne turimomis teisėmis ar privilegijomis, o NEGEBĖJIMU GYVENTI NE ANT SAVO GALIMYBIŲ RIBOS. Tokie “galimybių ribininkai” praktiškai viena koja jau gyventų artimiausioje ateityje ir prisiimtų visus dabarties pavertimo ateitimi sunkumus ant savo kailio.

Šis uždavinys tikrai nėra kažkoks pribloškiamai neįtikimas ar neįmanomas. Tiesiog tam tikri Žmonės, kuriems sakrali Gyvenimo prigimtis ir jos Pajauta yra tokia pati realybė, kaip ir juos supantis Pasaulis, geba tapti artimiausios ateities dalimi įvairių dvasinių praktikų pagalba, o nutolusieji nuo tokios pasaulėjautos – visiškai kitais būdais. Klausimas tik tame, kaip priimama pati galimybė laviruoti ir klajoti Laike, jį valdyti. Jeigu kaip dovana iš aukščiau (arba dieviškosios pasirinkimo Laisvės ir visko nulemtumo tuo pačiu metu) sąryšis (gan sunkiai suvokiamas žmogiškam protui) – tai viena. Jeigu kaip konkrečių veiksmų rezultatas – tai jau kita. Žinoma, šis naujas elitas ir jo galimybių ribos pasireikštų ne adrenalino paieškomis, galvotrūkiškumu, o savo dvasinių, protinių, fizinių ir moralinių jėgų maksimaliu įtempimu ir panaudojimu maksimaliai Tautos naudai maksimaliai altruistiškai. Turėdami visuomenėje bent 7 proc. tokių “ribininkų”, būtume rimti pretendentai į ateities Pasaulio Galių šachmatų ŽAIDIMO KŪRĖJŲ rolę (o ne nukirstos ir mainomos figūros, kaip yra dabar).

Pamatinė ideologinė bazė

Modernizacijos doktrinos Vakarų ar Rytų pavyzdžiu yra neperspektyvios. Šios doktrinos, kurių pagrindinės savybės yra įvairių praeities trūkumų ar nepadarytų iki galo dalykų nuolatinis gerinimas, priima ateitį viso labo kaip paremontuotą arba geriausiu atveju “upgrade'intą” praeitį. Vietoj tokio požiūrio reikalinga visiškai nauja civilizacinė paradigma – nelinijinio laiko suvokimo ir gebėjimo juo naudotis, planuoti ir valdyti sistema. Šiai paradigmai būtų būdingas būtent religinis Pasaulio suvokimas – savo praeities, dabarties ir ateities neskaidymas į atskirus blokus ir tuo pat metu jų neliejimas į viena. Būtent šis neskaidymas ir neliejimas į viena leidžia tapti įmanomu, tarkim, mirusiųjų, gyvenančiųjų ir dar negimusiųjų bendrabūviui prigimtinėje baltų pasaulėžiūroje. O kad mūsų prigimtinė pasaulėžiūra (sąlyginė praeitis), sumišusi su Jėzaus mokymu (sąlyginė dabartis) ir Vedine Kultūra (sąlyginė ateitis) talpina savyje viską, kas reikalinga darniam būviui naujoje epochoje, abejonių nekelia. Tuo įsitikinti galima, susipažinus su milijonais mūsų Dainų, pasakų, padavimų, patarlių, pastudijavus biblijinius ir vedinius raštus. Praeitis, dabartis ir ateitis viename.

Pasak mūsų etnokosmologo Jono Vaiškūno, “Mes grindėme ciklinę Laiko sampratą, paremtą kosmine arba gyvosios Gamtos atsinaujinimo filosofija. Tokioje pasaulėžiūroje Laikas nesikaupia už nugaros ir negula ant Žmogaus ir Žmonijos pečių slegiančiu sunkiu sustingusiu istoriniu Akmeniu, kuomet nei nuritinti, nei palengvinti šios naštos jokiomis pastangomis neįstengtum. Erdvė ir Laikas paklūsta ciklams, o ratui apsisukus vėl susidaro aplinkybės, kai gali išgyventi pradžią, sulydyti susikaupusį blogį, nugalėti Mirtį ir atgimti, prisikelti naujam Gyvenimo ratui”.

Tad kelkimės ir prisikelkime naujam Gyvenimo ratui, kuris čia pat, prieš mūsų akis, veriasi, kviesdamas planuoti ir mokytis valdyti Laiką, disponuoti juo, užimti savą deramą ir orią vietą, kol naujas Žaidimas neprasidėjo ir figūros dar neišdėliotos. Turėdami tokį Laiko suvokimą, 2 milijonus Dainų, sudarančių mūsų ideologinį pamatą, sukūrę naująjį mokslą, iš naujo įvertinantį visus dalykus ir reiškinius mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, galime tapti ateities Kūrėjais ir Laiko valdymo strateguotojais. Juk tiek neatrastų galimybių, būdų, metodų talpina savyje ši perspektyva. Argi tai mūsų nevilioja? Čia pat, dabar, rytoj galima surasti tūkstančius naujų dalykų, jungiančių praeitį su dabartimi ar ateitimi ar ateitį su dabartimi ar dar kitokiomis variacijomis. Juk galime pasitelkti:

atkodavimo principą (atkoduoti visas 2 milijonus baltų Dainų, išaiškinant jų reikšmes, žvelgiant iš dabarties realijų ar įvertinant ateities tendencijas ir naudotis kaip gairėmis, kuriant naująjį Gyvenimą).
naujas formas senam turiniui (naujomis formomis prikelti Tautos Išminčių – Vydūno, Maceinos, Šalkauskio mokymą (per kuriamus žaidimus, teatrą, pasakas, filmus, t.t.),
naujų madų kūrimą (dėvėti išskirtinius lino ir kitų natūralių medžiagų drabužius, papuošalus, barzdas, kasas, nekopijuojant senųjų, o kuriant naujus senųjų pagrindu);
“ėjimus žirgu” (vienas žingsnis atgal ar į šoną, tuo pačiu du į priekį)- atsodinti Girias ir savo Gyvenimo būdu jose įrodyti sau ir Pasauliui, kad toks Gyvenimo būdas suderinamas su naujausiais civilizacijos ir technologijų pasiekimais – lietuviškas būvio šioje planetoje Kelias;
paradoksus (būti taikia Valstybe, tačiau išmanyti visas įmanomas gynybos formas ir ginklus).
mesijanistinius projektus (Gyvybės Marse įdiegimo ir prielaidų sistemos/bazės tam sukūrimas, naujos alternatyvios energijos rūšies išgavimo technologijos, išliekant Darnoje su Gamta sukūrimas)
išskirtinį kūrybiškumą netikėtose sferose (masiškai kurti naujus Žodžius, naujadarus savo Kalbai pagyvinti, papuošti, suteikiant reikšmes iš kitur plūstantiems svetimžodžiams)

Ateities pasitikti eikime drąsiai, pasitelkdami Valią ir protą, Kūrybą ir Sąžinę, žvelgdami Dievop. Būdami pasirengę, turitys išvystytas reikalingas savybes ir pamatinę ideologinę bazę, nebijodami priimti naujojo laikmečio iššūkius kūrybingai, o svarbiausia, turėdami futuristinį idealistinį ateities projektą, Mes turime šansą. Šansą tapti ne tik savo, bet ir Žmonijos ateities Kūrėjais.

P.S. Nedidelė užduotis skaitytojams – čia pat, dabar, pateikime savus siūlymus – lietuviškus atitikmenis/naujadarus šiems Žodžiams, naudotiems straipsnyje: