Kad vaikai neskęstų balose
Senais laikais bendruomenės, tautos, valstybės gyvenimą reguliavo paprotinė teisė. Pagal moralę ar, kitaip tariant, papročius, nes šis žodis ir reiškia tai, tekėjo bendruomenės gyvenimas. Rašytiniai Lietuvos statutai, kuriais didžiuojamės kaip ankstyvaisiais pažangiausiais Europos teisynais, pasirodė XVI amžiuje senąja slavų kalba, nes, išsiplėtus valstybei, įsiliejus kitakalbių kitų kultūrų žmonėms su kitokiais papročiais, paprotinė teisė nebeveikė, todėl teko raštu suprantamai surašyti įstatymus, vienodus visiems didžiosios valstybės gyventojams. Kam bendruomenei reikalingi įstatymai? Ar ne bendruomenės silpnesniesiems saugoti? Stiprieji ir be įstatymų savo teises sugebėtų apginti. Galima sakyti, kad įstatymai reguliuoja santykius tarp žmonių, skiria, kas yra bloga ir kas gera, reikalauja, kad su visais būtų elgiamasi vienodai teisingai ir saugo žmones nuo blogio, kurį vienas kitam tie gali padaryti. Praėjusią savaitę net 87 Seimo narių balsais, atmetus Prezidento veto, priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas tebekelia daugybę aistrų. Kai kurios spalvingos ir triukšmingos organizacijos protestuoja dėl neva diskriminacinių nuostatų, yra nuogąstaujančių, kad šis įstatymas gali tapti apynasriu laisvajai žiniasklaidai ir cenzūros pradžia, nes kai kurios miglotos ir abstrakčios įstatymo sąvokos gali būti traktuojamos labai jau plačiai.