Kaip išgyventi įsimylėjimą?
Šiandien man liūdna. Mane kankina meilė. Veikiau netikėtas įsimylėjimas. Negaliu susikaupti. Jaučiuosi kaip šešiolikmetis: smarkiai plaka širdis, virpa rankos, džiūsta burna kiekvieną kartą, kai tik ją sutinku. Kaip išgyventi įsimylėjimą? Žinau, kad įsimylėjimas pasibaigia. Tik ilgai po jo kankinuosi. Banalu, tačiau, kai įsimyli, viskas atrodo kitaip: viską geriau užuodžiu, geriau matau, praeiviai gatvėse atrodo gražesni, aš pats vaikštau apimtas keistos euforijos. Nuolat mąstau apie savo įsimylėjimo objektą. Bet nuolat savęs klausiu, ar ji kada nors prisimena mane? Ar aš jai svarbus? Kankindamasis laukiu jos skambučių. Bėda, kai įsimylėjimas yra panašus į vienakryptį eismą: žinai, kad norėdamas apsisukti ir sugrįžti atgal (į ramybės būseną) turi dar gerą puskilometrį nuvažiuoti pirmyn. Važiuoju, nors žinau, kad mano mašina po truputį genda. Ar nusiraminsiu? Ką man daryti? Skambinu savo pažįstamai, kuri garsėja meilės aferomis. Nelaimingais įsimylėjimais, tragiškais atsisveikinimais. Gal ji turi kokių patarimų? Kokia jos patirtis? Inga vis dar nenustoja pasakojusi man apie savo paskutinį vaikiną. Gražų, protingą, tačiau vėjavaikį. Išsiskyrusi su juo gal prieš mėnesį, ji nuolat jį sapnuodavo. Sapnuose vis prašydavo: ‚Pabučiuok mane. Aš žinau, kad mes išsiskirsime. Pabučiuok mane savo sausomis lūpomis. Pabučiuok mane, kad pajusčiau, kam nepriklausau ir ko nežinau. Tikriausiai tau jau nusibodo mano prašymai. Vis tiek. Pabučiuok mane“. Keisti Ingos sapnai kartodavosi.