Socialiniai tinklai ir politinė propaganda
| | |

Socialiniai tinklai ir politinė propaganda

Taigi, imant jautį už ragų – ar politinė propaganda įmanoma socialiniuose tinkluose? Trumpas atsakymas yra „Taip, įmanoma“. Tačiau kartu su esmine pastaba, jog kokybiškai vykdyti propagandinę kampaniją socialiniuose tinkluose žymiai sudėtingiau, nei tradicinėse vienakryptėse žiniasklaidos priemonėse. Įsitraukimo į socialinius tinklus kaštai dažniausiai yra nykstamai maži. Su sąlyga, jog politinės organizacijos turi gana daug personalo, kuriam galima skirti turinio kūrybos užduotis, tai tampa itin efektyvi komunikacijos priemonė. Todėl visos organizacijos, veikiančios politinėje erdvėje, tiesiog privalo dalyvauti socialinių tinklų veiklose. Klausimai, kuriuos verta svarstyti – kiek ir kokius tinklus pasirinkti, kuriuose iš jų ir kokį turinį kurti ir platinti. Vertinant tikslinių auditorijų požiūriu internetas bendrai ir socialiniai tinklai konkrečiai turi gana aiškią didesnių pajamų ir protaujančią auditoriją. Tai reiškia – gana tiksliai pataikančią į politinių sprendimų priėmimo erdvę, nes būtent aktyvūs ir sparčiau mąstantys piliečiai dažnai yra politinių sprendimų priėmėjai. Klasika tapusi tiesa, jog neformalus bendravimas visada yra efektyvesnis, galioja ir socialiniuose tinkluose. Dar svarbiau – socialiniame tinkle galima leisti sau būti be kaklaraiščio ir rodyti daugiau emocijų. Nuosekliai siejant tai su organizacijos tikslais ir užduotimis galima tikėtis žymiai pozityvesnės reakcijos į bet kokią žinią.

Dvidešimt metų be cenzūros?
|

Dvidešimt metų be cenzūros?

Cenzūra internete – bergždžias reikalas. Ją bandoma taikyti tiek turinio gamybos, tiek galutinio vartotojo srityse. Pirmu atveju ribojama leistina informacija, baudžiama už tokią, kuri neatitinka nustatytų reikalavimų. Bėda, kad internetas laisvas nuo geografinių ribų, todėl Vokietijos vartotojai laisvai gali aptikti nacių simboliką savo kompiuteriuose, nors tas ir būtų apribota pačioje Vokietijoje. Antru atveju dedami filtrai, draudžiamos tam tikros interneto svetainės, tačiau ir šiuo atveju naujausi technologiniai sprendimai, o ypač – turinio kodavimo priemonės – leidžia išvengti dažniausiai valstybinių cenzorių spąstų. Kitas atvejis – socialiniai tinklai, kur cenzorių tiesiog per mažai, kad jie spėtų sergėti visus galimai nusidedančius. Visa tai nereiškia, jog reikia atsisakyti turinio kontrolės, atleisti šmeižiantiems ar įžeidinėjantiems, skatinantiems smurtą, rasinę ar kitokią neapykantą. Įstatymus turime, policija sėkmingai dirba, sėkmingai baigtų bylų turime ir Lietuvoje. Klausimas – kodėl jos aktyviai neviešinamos, nes tik taip būtų pasiektas prevencinis tikslas. Radikaliu požiūriu net ir turinio kontrolė yra nereikalinga. Piliečių žiniasklaida parodo tai, kas realiai yra visuomenėje. „Lietuvos kaimo erelio“ vaizdo klipas vaizdų mainų interneto svetainėse tapo pretekstu pradėti viešą diskusiją, policija inicijavo tyrimą, surado prasižengėlį. Ar tas būtų įvykę tradicinėje žiniasklaidoje?

|

Kada mokysimės homoseksualių santykių?

Būtent taip siūlo homoseksualius santykius toleruojantys žmonės iš Europos Sąjųngos. O konkrečiai – Europos Parlamento nariai Sophia in ‘t Veld, Jeanine Hennis-Plasschaert, Leonidas Donskis, Gianni Vattimo, Baroness Sarah Ludford (ALDE frakcija), Ulrike Lunacek, Raül Romeva i Rueda, Jean Lambert, Judith Sargentini (Verts/ALE frakcija), Rui Tavares, Cornelia Ernst, Cornelis de Jong, Marie-Christine Vergiat, Willy Meyer, Kyriacos Triantaphyllides (GUE/NGL frakcija), Michael Cashman, Claude Moraes, Emine Bozkurt (S-D frakcija). Kodėl mokysimės? Tokią išvadą gauname logiškai analizuodami naujosios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2010 metų kovo 1 d. sąvokas. Kritikams labiausiai kliūva įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 14 punktas, kuris kaip neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia pripažįsta ir tokią viešąją informaciją, kuri propaguoja homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius. Palikime biseksualius ir poligaminius santykius ateičiai, nagrinėkimte toliau. Lietuvių kalbos žodynas žodį propaguoti aiškina taip: „skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda“. Taigi, turime tris alternatyvas, kas, galiojant tokiai įstatymo redakcijai, būtų pripažįstama pavojinga nepilnamečiams: idėjų apie homoseksualius santykius sklaida; homoseksualių santykių mokymo sklaida (tokių santykių mokymas).

| | |

Dalia Grybauskaitė: „Taip!“. Ar įmanoma ją įveikti?

Šiandien Dalia Grybauskaitė viešai pranešė, jog dalyvaus Prezidento rinkimuose, t.y. pati kels savo kandidatūrą, t.y. surinkusi 20 tūkst. piliečių parašų taps savarankiška kandidate. Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma? Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Gryvauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys. Iš dalies Grybauskaitės situacija yra sudėtinga, nes visi kiti kandidatai ją sutartinai laikys blogybe. Kodėl? Nes būti panašiu ir kalbėti taip pat būtų savižudiška – rasti „geresnį“ tautos atstovą gali tikėtis tik ortodoksai konservatoriai. O „prastesnis“ kandidatas ar kandidatas, kalbantis palankiai apie Grybauskaitę tik didintų jos galimybes laimėti pirmajame ture, t.y. didintų galimybę neįgyvendinti savo tikslo – patekti į antrąjį. Visa tai reikštų, jog daugelis Grybauskaitės oponentų turėtų sudaryti įvairiaspalvį balsų „prieš“ chorą ir atskirose srityse kritikuoti Grybauskaitės silpnąsias vietas (apie tokias – žemiau). Ar jie visi kartu gali pasiekti tikslą ir neleisti favoritei laimėti pirmuoju turu?