Ginkime, ką iškovojome
Savo laimei ar nelaimei, mes nuo amžių glaudėmės prie Neries ir Nemuno, tos upės – dvi svarbiausios arterijos – maitino sėslaus lietuvio širdį. Mes atsisakėme trauktis nuo užgyventų vietų, nors trys plėšrūs ereliai vis taikėsi mums iškapoti akis. Niekada nederėtų pamiršti 1918 m. vasario 16 d., kai mums pavyko nuristi nuo Lietuvos kapo daugiau kaip per šimtmetį pelėsiais ir kerpe apaugusį vergijos akmenį, taip pat ir Kovo 11-osios, kurią mes minime šiandien. Prieš daugelį metų, dar prieškarinėje laisvoje Lietuvoje, mama, grįždama iš bažnyčios, pernešė mane per aukštą, siūbuojantį lieptą, pavargusi atsisėdo ant akmens ir užminė mįslę: „Vienas sako – bėkim, bėkim, kitas sako – čia stovėkim, trečias sako – čia linguokim. Kas?“ „Tai gal žmonės Pasvalio bažnyčioje?“ „Ne, čia gi mūsų Lėvuo. Įsižiūrėk, vanduo bėga, teka, o akmenys lieka“. „Tai kas linguoja?“ „Meldai, nendrės linguoja“. Ta graži mįslė tinka ne tik mūsų upei, bet ir visai Lietuvai. Mes jau buvome apgynę savo laisvę, bet Maironio herojinėje dainoje „Oi neverk, matušėle!“ ne vien dėl rimo buvo atsiradę žodžiai: „Tau dar liko sūnų, kas tėvynę praras…“