Matau šiandien Europą, išmokusią gaminti ir vartoti, dažnai pametusią šeimos jaukumą, meilę iškeitusią į seksą. Šou dievaičiai, jų, naujųjų europiečių, aistrų atvaizdai – visai kaip mirštančios senosios Graikijos dievai, niekšingi ir suskilę viduje. Nors nieko nebesukuria,pasirodo kaip dievai ir apipilami pinigais daugiau nei mokslininkai, išradėjai, filantropai… Ką ten motina Teresė prieš Džeksoną… prieš žvaigždžių grimasas ir triukšmą… Ir sako jie, senosios Europos išminčiai, – mes čia atsilikę, homofobai… Ar reikia mūsų krašte paradų su aistrų aukomis, kur, manau, kaip simbolis bus nešamas „falas“? Tai – ne nauja žmonijos istorijoje: mes randame Babelių griuvėsius… Žmoniškas seksualumas pirmiausia tarp asmenų, pareiškusių ištikimybe vienas kitam, tarp žmonių, kurie pasirengę puoselėti vienas kito gyvenimą, pasirengę rūpesčiu vienas kitą apglėbti… O ką čia mums Europa siūlo? Ką paremia kaip vargšus? Negirdėjau, kad būtų skriaudžiami homoseksualūs žmonės… Gal kas pogromą sapnavo, gal ignoravo darbe,bet, regis, negirdėjau tokių pareiškimų ir bylų… Gal Irane mėgintų pažygiuoti, ar kokiuose Emiratuose – ten dar nebuvę, nebuvę labiau nei Vilniuje ar bent Ankaroje… Žmogus gali pažinti tiesą, bet negali jos sukurti. Mes – ne nabašnikės Platono Graikijos vaikai, o krikščioniškos civilizacijos žmonės, ir, čia atėję ieškoti gerbūvio, turėtų palikti namie savo papročius, nuo kurių pabėgo.Visokių niekšybių padaro žmonės, bet didžiausia yra blogį pavadinti gėriu…