Dar kartą apie stresą
| |

Dar kartą apie stresą

Psichologijos moksle plačiai paplitusi streso sąvoka nėra tokia vienareikšmė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 1931 m. kanadiečių mokslininko H. Selje paskelbta streso, kaip organizmo reakcijos į nepalankias ar net pavojingas gyvybei aplinkybes, teorija nuolat tiriama ir plėtojama.Konkrečios priežastys, sukeliančios stresą, dažnai vadinamos stresoriais. Pastarieji gali būti tiek fiziologinio (skausmas, alkis, troškulys, didžiuliai fiziniai krūviai, labai aukšta ar žema temperatūra ir pan.), tiek psichologinio (pavojus, grėsmė, netektis, skriauda, didžiulis informacijos perteklius, milžiniškas psichinis krūvis ir pan.) pobūdžio. Organizmas, reaguodamas į stresorius, sutelkia turimus išteklius (beje, dėl to asmuo streso metu jaučia vidinę įtampą) ir siekia prisitaikyti prie pokyčių savo aplinkoje. Amerikiečių mokslininkai sudarė stresinių situacijų skalę; joje kasdienybės įvykiai išdėstyti pagal tai, kokio stiprumo įtampą sukelia konkretaus žmogaus gyvenime. Aukščiausiu balu (100) pažymėta artimo asmens mirtis, sutuoktinių skyrybos – 75 balais, sunki liga – 53, stambi skola – 31 balu. Įdomu tai, kad į šią skalę patenka tokie svarbūs gyvenimo įvykiai, kaip vestuvės (50 balų), vaiko gimimas (39 balai), paaukštinimas tarnyboje (27 balai), net atostogos (13 balų). Taigi tenka pripažinti, jog stresas – neatsiejama mūsų taip sparčiai besikeičiančio gyvenimo dalis.

Agresyvumas mūsų aplinkoje
| |

Agresyvumas mūsų aplinkoje

Kasdienėje kalboje vartojamo žodžio „agresija“ prasmė iš esmės sutampa su jo, kaip psichologijos termino, reikšme. Agresyviu laikomas toks elgesys, kurio padariniai kitą asmenį sužeidžia, sužaloja fiziškai ar dvasiškai. Labai liūdna, jog šiuolaikiniame gyvenime tokio elgesio apraiškų tikrai netrūksta. Ypač tada, kai kito žmogaus agresyvumas paliečia mus, pradedame svarstyti: kodėl TAI egzistuoja ir kaip su TUO kovoti? Žmonija nuo seno siekia jei ne pašalinti tokio elgesio plitimą, tai bent jau jį sumažinti. Juk jis neša nesuskaičiuojamų nelaimių, skausmo, netekčių, pradedant smurtu šeimoje ir baigiant pasauliniais karais. Deja, pastangos pažaboti tokį elgesį kol kas nėra sėkmingos. Vis dėlto kiekvienam mąstančiam žmogui kyla klausimas: Ar kas nors šioje srityje priklauso ir nuo manęs? Šiuolaikinėje psichologijoje vyrauja bent keli požiūriai į agresiją. Pasak vieno jų (kartais vadinamo biologiniu), agresija yra įgimta ir nulemta instinktų, padedančių išlikti kovojant už būvį gyvenimo džiunglėse. Tokios filosofijos besilaikantys asmenys savanaudiškų tikslų siekia visokiomis priemonėmis – apgaule, klasta, grasinimais, net susidorojimu. Verslininkų pagrobimai bei žūtys šiandien jau mažai ką stebina. Verslo ir politikos olimpas dažniausiai pasiekiamas tik pačių agresyviausių asmenų. O mes, ne „olimpiečiai“, dirbdami jiems ar juos rinkdami (beje, dažniausiai paveikti jų agresyvių reklamavimosi būdų), tik palaikome tokių santykių pobūdį mūsų visuomenėje.

Tikėjimas ir laimė
| |

Tikėjimas ir laimė

Psichologijoje pastaruoju metu neretai stengiamasi nusakyti, kas gi teikia žmogui laimę. Atliekant tyrimus paprastai išskiriami įvairūs gyvenimo aspektai, taip pat ir religinis, bei aiškinamasi, kaip jie siejasi ir ar iš viso siejasi su žmogaus laimės išgyvenimu. Religinis aspektas tyrimuose dažniausiai skaidomas į 2 pagrindines dalis: bažnyčios lankymą ir asmeninį tikėjimą. 1990 metais atlikus 14-kos Europos šalių gyventojų tyrimą (jame dalyvavo 163 000 asmenų), paaiškėjo, kad net 85 proc. kartą ir dažniau per savaitę besilankančių bažnyčioje jaučiasi „labai patenkinti gyvenimu“. Lygiai taip pat atsakė ir 77 proc. žmonių, kurie visai joje nesilanko. Skirtumas tarytum nelabai didelis, bet vis dėlto pastebimas. Nuodugnesni tyrimai parodė, kad bažnyčios lankymas yra reikšmingai susijęs su vyresnių asmenų ir moterų laimės išgyvenimu. Tai suprantama: juk kiekvienam svarbu ne apsiriboti tarpasmeniniais ryšiais savo šeimoje, bet jaustis ir didesnės bendrijos nariu. Tikėjimas ir bažnyčios lankymas suvienija žmones į bažnytines bendruomenes, kurios savo ruožtu daro įtaką kiekvieno jos dalyvio gyvenimui. Taigi, tokia bendruomenė padeda asmeniui įveikti socialinę atskirtį, pasijusti jos nariu ir prireikus sulaukti kitų narių palaikymo bei pagalbos. Kurti bažnytinę bendruomenę ir palaikyti jos gyvavimą – vienas iš svarbesnių tikinčiųjų uždavinių.

Neištikimybės labirintuose
|

Neištikimybės labirintuose

Neištikimybės faktas yra labai rimtas smūgis poros santykiams. Tai sudėtingas reiškinys, susijęs ne tik ir ne tiek su asmens seksualiniu elgesiu, kiek ir su jo nuostatomis, vertybėmis, emocijomis. Sužinojęs apie antrosios pusės neištikimybę sutuoktinis patiria labai stiprų stresą – jis jaučiasi ne tik atstumtas, bet ir išduotas, apgautas, pažemintas, įskaudintas. Juk paprastai abu sutuoktiniai būna atidavę ne tik laiko, bet ir abipusių pastangų darniems bei laimingiems tarpusavio santykiams kurti. Jie viliasi, kad tos pastangos bus vaisingos ir jų ryšys bei meilė augs ir tobulės, kaip ir jie patys. Bet štai vieną dieną, neretai atsitiktinėmis aplinkybėmis (žinutė, vėlyvas skambutis į mobilųjį ir pan.) atsiskleidžia slepiama tiesa – sutuoktinis (-ė) yra neištikimas (-a). Tai sužinojus apima labai stiprus nesaugumo, o dažnai ir baimės jausmas, susijęs su grėsme šeimos išlikimui. Juk porą sieja ne tik abipusė meilė, bet ir bendri vaikai, turtas, draugai, o neretai ir verslas. Tad šeimyninių santykių pabaiga dažnai asocijuojasi su ligtolinio gyvenimo griūtimi, kuri paliečia nemažą artimų ir brangių žmonių būrį. Beje, neištikimasis labai dažnai kenčia taip pat, kaip ir išduotasis. Kiekvienas iš jų suvokia, kad atėjo laikas naujai įvertinti judviejų bendrą gyvenimą ir tada priimti labai atsakingą sprendimą – stengtis patobulinti santykius ir toliau gyventi kartu arba… Ar galima TO išvengti? Ar galima TAI įveikti?