Author: Skaistė Plaušinytė

Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir paties judėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikos gimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika – tai buvo kitoks bendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvės idėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metanti iššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Jis tapo geriausiu instrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą. Rokas tapo ne tik fenomenu, kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jų išraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinis socialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas, apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimo konvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį – rokas tapo fenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienį gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“ Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje – „Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno roko grupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė.

Hipių judėjimas sovietinėje Lietuvoje buvo didžiausias ir stipriausias jaunimo judėjimas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vakaruose kilęs (JAV, persiritęs per Didžiąją Britaniją, paskui ir per Vakarų Europą) hipių judėjimas neaplenkė ir Sovietų Sąjungos, kur tapo vienu iš masiškiausių ir ryškiausių jaunimo judėjimų. Hipiai tarsi „neįtilpo“ į „normalios“ visuomenės rėmus, atsiribojo nuo jos. Jie buvo maištaujantis avangardas: neigė komunistų propoguojamas vertybes, oficialias mąstymo, išvaizdos normas, nesiskaitė su įprastiniais visuomeninio gyvenimo, elgesio standartais. Hipiai žavėjosi tuo, kas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama (roko muzika, domėjimasis rytų religija ir filosofija, narkotikai, etc.). Jie padėjo pagrindus vėlesniems jaunimo judėjimams, su jais siejamas ir roko gimimas bei jo išpopuliarėjimas. Lietuvoje, kur vienintelė leistina jaunimo organizacija buvo komjaunimas, hipai tapo alternatyva ne tik jam, bet ir visai to meto jaunimo kultūrai. Lietuviškoje istoriografijoje šis savotiškos jaunimo „revoliucijos“ etapas iki šiol nebuvo tyrinėtas. Tiesa, jau po truputį pasirodo studijos, kurios daugiau ar mažiau liečia šį užmirštą istorijos tarpsnį, bet išsamių tyrimų, liečiančių tam tikros sovietmečio jaunimo dalies kultūrą, iki šiol nėra. Todėl literatūra, susijusi su šiame darbe nagrinėjama tema, nėra gausi ir išsami. Ir iš viso, apie jaunimo kultūrą ar judėjimus sovietinėje Lietuvoje beveik nėra rašyta.