Piršlybos
Papročius ir apeigas, vykstančius prieš sudarant santuoką, kurių metu partneriai susipažįsta, suderina santuokos ekonomines ir kitas sąlygas bei pasirengia jungtuvėms, vadiname piršlybomis. Seniausiame, kiek išsamesnių žinių apie lietuvininkų piršlybų papročius pateikusiame 1638 m. bažnytinės vizitacijos dokumente sakoma, kad lietuviai „pirmiausia atvyksta apžiūrėti, paskui – užsakyti, trečią kartą – piršti, o tik ketvirtą kartą – tikrai susižieduoti. Iš šio ir kitų XVII a. šaltinių matyti, kad tais laikais piršlybos trukdavo ilgokai, turėjo tradicijos nustatytą sandarą. Maža ką tepakitusi ji išliko iki XX a. pradžios: pirmiausia buvo siunčiamas žmogus atklausais – sisižinoti, ar piršliai bus priimti. Po to derėtasi su merginos tėvais dėl santuokos sąlygų, stengtasi susipažintisu vaikino ekonomine padėtimi. Radus visa tėvams ir merginai priimtina, tartasi dėl vestuvių, prieš tai namuose atlikus juridinę galią turinčias sakralias, įvairiai vadinamas sužadėtuvių apeigas. Su krikščionybe jau nuo XVI a. į piršlybas įsiterpė užsakai, t.y. viešas pranešimas bažnyčioje tikinčiųjų bendruomenei apie numatomą poros santuoką. Taigi galima išskirti tokias sudėtines piršlybų dalis: atklausus, pažintuves, pasogos derybas, peržvalgas, suderėtuves, užsakus, sužadėtuves. Pasak T. Lepnerio, vaikino tėvų parinktas piršlys pirmiausia atjoja pas merginos tėvus sužinoti, ar jie leistų dukrą tekėti. Tuokart jis netgi neprašomas sėstis.