Kas tai yra – žinote. Tai tokia ypač išdykusi ir linksma šventė, kai dūksta vienos merginos. Arba rimtos, ištekėjusios, vaikų prisigimdžiusios mamos. Nebūtinai tai turi būti prieš vestuves, nors tikrasis mergvakaris būtent tada ir būdavo. O mes, išdykėlės panelės, ir šiaip tokių vakarėlių prasimanydavom. Na, ir prisidūkdavom… Iki paryčių šokdavom ir plepėdavom, burdavom ir bijodavom, verkdavom ir dainuodavom, persirenginėdavom ir vaidindavom, net kartą ketvirtame aukšte lipome iš balkono į balkoną… Kai buvome netekėjusios… Dabar jau gabaliuką laiko nuvalgė šeima – mano mielieji vyras ir vaikučiai. Ir mano jaunystės išdykėles ištiko tas pats likimas. Taigi nemažą laiko dalį per šventes mes leidžiame jau didesnėje kompanijoje – su draugų ir draugių šeimomis. Smagūs tai būna savaitgaliai. Suvažiuoja kelios mielos šeimynėlės – mama, tėtis ir vaikučiai. Tiksliau – mama, vaikučiai ir dar vienas didelis vaikas. Ir prasideda – „Motin, kuris mano rankšluostis?” Kitame gale kažkoks tipelis su barzda – „Mamyte, aš einu pasimaudyti, tu Kaziuką pažiūrėk, gerai?” – ir dingsta vandeny kaip į vandenį… Kiti trys „dideli vaikai” prie medžio parimę kažką jau už marškinių slepia. Ten tie, kur labai tų „mamyčių” bijo, bet dar labiau alaus nori. Prieš laiką. Dar juk ne vakaras. Pasitaiko vienas kitas tipelis, kuris mėgsta prie laužo trepinėti. Tas tai mums, mergaitėms, patinka. Jis niekur nestraksi, nebent malkelių. Visą vakarą kūrena, dešrelių kepa, o rytą pats pirmas jau pusryčių kaičia.