Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra

Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra

Sakau tai aiškiai ir atsakingai, nes esu vienas iš Antrosios Respublikos Kovo 11-osios Akto signatarų, kuriam neatrodo, kad jo misija pasibaigia parašu po Nepriklausomybės atkūrimo Aktu. Sakau aiškiai suvokdamas, kad tokio kaltinimo verti ne visi, tik tie, kurie šiandien vienu ar kitu aspektu puola Tautos istorinės atminties įstatymo projektą ir laiko jį nepriimtinu. Kada jų mąstysenoje vietoj valstybės kaip sutartinio bet kurios organizuotos bendruomenės gyvenimo kriterijaus susiformavo valstybę pakeičiantis klampiai artikuliuojamas galios centro vaizdinys – šlovingosios jų komjaunuoliškos jaunystės ar garbingos akademinės brandos metais, – didesnės reikšmės neturi, nes viena prasitęsė kitame. Išsivaduojamasis judėjimas reikalavo neigti tiktai netikusį valstybingumą, o ne valstybę apskritai, tačiau akademines katedras užkariavusi analitinė filosofija, kuri jos priklausomybėn nepatekusiųjų nuomone su realaus gyvenimo poreikiais iš esmės neturi nieko bendra, aprobavo valstybės bei tautos išjungimą iš mąstymo vien tik dėl to, kad tos sąvokos nepakankamai apibrėžtos. Kitaip sakant – nėra patikimų sąvokų, nėra ir jomis vadinamų daiktų. Jeigu kas dabar apie tokius šneka, kaip antai jaunas politologas Vytautas Sinica, tai jis ir į jį panašūs esą dešinieji radikalai, neišmanėliai, neturį kištis į specialistų reikalus. Ir kalbama apie tai jau ne mąstant, o direktyviai.

Rusijos korta
|

Rusijos korta

Lietuvoje sparčiai gausėja valstybės priešų ir griovėjų gretos. Nenumaldomai artėja akimirka, kai išgirsime, kad „penktąja kolona“ jau tapo kone visa tauta – dauguma šalies piliečių. Būtent tokį įspūdį galima susidaryti stebint vis paniškesnes ir isteriškesnes į vienintelių ir tikrųjų „valstybės sargų“ vaidmenį įsijautusių „sisteminių“ politikų ir partijų reakcijas į menkiausias šalies piliečių iniciatyvos bei savarankiškumo apraiškas. Atrodo, kad valdantieji jau pradeda bijoti net savo šešėlio. Nomenklatūrininkus ir juos aptarnaujančius ideologinius propagandininkus baugina ir erzina viskas – nuo referendumo iniciatyvos iki santūriausių reikalavimų nors kiek praskaidrinti „žaidimo taisykles“ valstybei gyvybiškai svarbiose gyvenimo srityse. Todėl mėginant „pastatyti į vietą“ pamažu dvasiškai ir politiškai bundančią tautą nesibodima jokių priemonių. Ir juo gausesni ir pastebimesni budimo požymiai, juo dažniau iš rankovės traukiama vadinamoji Rusijos korta.

Inicijuojamas referendumas dėl euro įvedimo

Inicijuojamas referendumas dėl euro įvedimo

Referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams iniciatyvinė grupė nenuleidžia rankų. Ji rengiasi atsiklausti Tautos dėl 2015 m. planuojamo euro įvedimo. Penktadienį naujienų agentūros ELTA konferencijų salėje referendumo idėjos rengėjai kalbėjo, jog euro įvedimas yra žingsnis prieš piliečių valią, o Lietuva dar nėra pasirengusi įsivesti bendros ES valiutos. Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas teigė, kad Konstitucijoje yra numatyta, jog pagrindiniai valstybės klausimai yra sprendžiami referendumu, o valiutos keitimas – vienas tokių. “Baltijos šalių puikaus susitvarkymo su krize faktorius buvo tai, kad jos galėjo naudotis savo nacionalinėmis valiutomis. (…) Kol vyks pasirengimas referendumui, valdžia turės galimybę tautai išaiškinti, kodėl vis dėlto skubama ir, jei išaiškins taip įtikinamai, kad tauta balsuos pagal ją, vadinasi, bus toks laisvas pasirinkimas. Dabartinis euro įvedimo projektas yra dar vienas prievartos prieš lietuvių tautą aktas”, – sakė signataras. Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka teigė, jog euro įsivedimas Lietuvai kainuos maždaug 1 mlrd. litų. Jis euro įvedimą palygino su 1940 m. prievarta Sovietų Sąjungos Lietuvai primestu rubliu.

Tautiškumas išlaiko žmogų realybėje
|

Tautiškumas išlaiko žmogų realybėje

Vasario 16-ąją buvo sukurta Basanavičiaus Lietuva – moderni nacionalinė valstybė, atitinkanti laikmečio principus ir suteikusi galimybę Lietuvių tautai pačiai tvarkyti savo gyvenimą ir skleistis tautos kultūrai ir kūrybinėms jėgoms. Tai buvo lemtingas pasirinkimas, kurio metu atmestos beviltiškai pasenusios ATR atkūrimo vizijos – pačioje Lenkijoje, nors Pilsudskis kaip ir daug Lietuvos bajorų dar jautė nostalgiją ATR, dauguma visuomenės ir politikų jau turėjo susiformavusią modernią tautinę sąmonę ir Lietuvą įsivaizdavo nebent kaip Lenkijos valdas, bet ne kaip senųjų laikų konfederacijos atkūrimą. Tai buvo labai teisingas ir lietuvių tautai išlikti leidęs pasirinkimas, kurio šiandien be reikalo ir gėdingai gailisi dalis Lietuvos istorikų. Man asmeniškai Vasario 16-oji yra įvykis, lėmęs galimybę būti lietuviu, egzistuoti ne vergiškai, bet politiškai, kartu su kitais priimti sprendimus dėl savo likimo ir neišnykti kitos didesnės tautos katile. Už tai, kad apskritai egzistuojame, esame dėkingi visų pirma Lietuvos Nepriklausomynės Akto signatarams. Tautiškumas yra tautos unikalūs bruožai, tai, kuo tauta pasireiškia. Sakyčiau, yra trys keturios principinės priežastys, kodėl būtinas tautiškumas. Pirma, jis suteikia žmogui prie objektyvios tikrovės (kalbos, tradicijos, teritorijos) jį rišantį ir pastovų tapatumą. Tai labai svarbu šiais laikais, kai vis stipriau diegiamas įsitikinimas, kad žmogus visiškai kuria pats save, renkasi tėvus, kalbą, pasaulėvaizdį, kultūrą. Paprastai sakant, tautiškumas išsaugo žmogų tikrovėje.

Sąjūdžio kareivio laiškas V. Landsbergiui
|

Sąjūdžio kareivio laiškas V. Landsbergiui

Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas. Bet šitas „šiek tiek daugiau“ įpareigoja. Gerbėjas gali tik gerbti, o tas „daugiau“ turi dar vieną pareigą – sakyti kas ne taip pagal gerai žinomą „Platonas draugas, bet…“ Požiūriai susikirto ties raktiniu mūsų savimonei žodžiu „žemė“. Nepradėsiu vardinti daugybės argumentų už nepardavimą žemės svetimšaliams, apsiribosiu dviem: Pirmas – žemė lietuviui yra daugiau nei žemė, giliai savimonėje ji niekada netaps vien preke. Štai pora citatų: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus“(Marius Katiliškis); „Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė“ (Elena Bukelienė apie Mariaus Katiliškio kūrybą). Kitoms tautoms gal kitaip, bet tai jų reikalas.

Viešas Klaipėdos sąjūdiečių laiškas Lietuvos Sąjūdžio uzurpatoriams
|

Viešas Klaipėdos sąjūdiečių laiškas Lietuvos Sąjūdžio uzurpatoriams

Lietuvos Sąjūdžio tarybos vadovybei – Andriui Tučkui, Vidmantui Žiliui ir Vytautui Landsbergiui išplatinus pareiškimą, kuriuo jie išreiškė savo nepritarimą referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir siūlė priimti dar labiau žemę įsigyti galinčių subjektų ratą išplečiantį konstitucinį įstatymą, viešą atsaką parengė Klaipėdos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) (1988-1990 m.) dalyviai. “Lietuvos Sąjūdis nepritaria nei referendumui dėl žemės “nepardavimo” europiečiams, nei referendumų kvotos menkinimui, kuris paskatintų Lietuvoje nuolatinę dviprasmių iniciatyvų įtampą ir politinę sumaištį”, – buvo teigiama Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus pasirašytame pareiškime. LPS iniciatyvinės grupės, Seimo tarybos nariu buvęs klaipėdietis Dionyzas Varkalis teigė, kad šis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas prieštarauja Sąjūdžio idėjoms.