Istorikų galvose Lietuvos valstybės nebėra
Sakau tai aiškiai ir atsakingai, nes esu vienas iš Antrosios Respublikos Kovo 11-osios Akto signatarų, kuriam neatrodo, kad jo misija pasibaigia parašu po Nepriklausomybės atkūrimo Aktu. Sakau aiškiai suvokdamas, kad tokio kaltinimo verti ne visi, tik tie, kurie šiandien vienu ar kitu aspektu puola Tautos istorinės atminties įstatymo projektą ir laiko jį nepriimtinu. Kada jų mąstysenoje vietoj valstybės kaip sutartinio bet kurios organizuotos bendruomenės gyvenimo kriterijaus susiformavo valstybę pakeičiantis klampiai artikuliuojamas galios centro vaizdinys – šlovingosios jų komjaunuoliškos jaunystės ar garbingos akademinės brandos metais, – didesnės reikšmės neturi, nes viena prasitęsė kitame. Išsivaduojamasis judėjimas reikalavo neigti tiktai netikusį valstybingumą, o ne valstybę apskritai, tačiau akademines katedras užkariavusi analitinė filosofija, kuri jos priklausomybėn nepatekusiųjų nuomone su realaus gyvenimo poreikiais iš esmės neturi nieko bendra, aprobavo valstybės bei tautos išjungimą iš mąstymo vien tik dėl to, kad tos sąvokos nepakankamai apibrėžtos. Kitaip sakant – nėra patikimų sąvokų, nėra ir jomis vadinamų daiktų. Jeigu kas dabar apie tokius šneka, kaip antai jaunas politologas Vytautas Sinica, tai jis ir į jį panašūs esą dešinieji radikalai, neišmanėliai, neturį kištis į specialistų reikalus. Ir kalbama apie tai jau ne mąstant, o direktyviai.