2012 Vasara. Kur poilsiauti?
|

2012 Vasara. Kur poilsiauti?

1 Comment

Jei pavargote nuo kasdieninių darbų ir rutinos, pasiilgote naujų potyrių ir tikro poilsio, kviečiame atvykti į stovyklavietę prie Kertuojos ir Juodųjų Lakajų ežerų. Čia Jus pasitiks įstabaus grožio Molėtų rajono gamta, nuostabūs pušynai ir nepakartojamo grožio Labanoro regiono parko ežerai. Jūsų pramogoms – žvejyba, ramus ir romantiškas pasiplaukiojimas valtimi, vandens pramogos, skrydis oro balionu, baidarių žygiai, žvejyba, stalo ir lauko žaidimai, kroketas, romantiška nakvynė Kertuojos ir Juodųjų Lakajų ežero pakrantėje, pažintinės kelionės po Molėtų rajono apylinkes. Stovyklavietėje galima aktyviai praleisti laisvadienį, puikiai pabėgti nuo miesto šurmulio ir pajusti tikrą gamtos dvelksmą. Įkurta vienoje gražiausių Molėtų rajono vietovių tarp Kertuojos ir Juodųjų Lajakų ežerų, stovyklavietė yra apsupta išties įspūdingo grožio apylinkių. Kertuojos ežerą juosia puikus smėlio paplūdimiai, jo pašonėje -įspūdingo grožio Juodųjų ir Baltųjų Lakajų ežerai, apsupti reto grožio pušynais, Labanoro regioninis parkas. Kertuojos ežero pušynai ir balto, lyg Baltijos jūros smėlio paplūdimys sukuria ypatingą vietovės kraštovaizdį ir suteikia čia besilankantiems nepamirštamą laisvės pojūtį. Kviečiame atvykti visus, pasiilgusius ramaus poilsio gamtoje, nepamirštamų įspūdžių bei gamtos darnos. Kertuojos stovyklavietėje mes stengsimės Jums sudaryti puikias sąlygos ramiam bei aktyviam poilsiui su šeima ar draugais.

|

Apie nacionalinės energetikos nepriklausomybės strategiją

Šiomis dienomis Seime labai skubotai ir nepageidaujant jokios kritikos svarstomi labai svarbūs Lietuvai Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijai (toliau Strategija) pagrindus klojantys įstatymų projektai. Įdomu, kad siekiant objektyvumo ir kad išvengti klaidų mokslinės publikacijos ar statinių projektai yra privaloma tvarka recenzuojami, tam skiriami oponentai, atliekamos įvairios ekspertizės ir t.t. Tuo tarpu dabar priimami milijardines investicijas ir Lietuvos piliečių pragyvenimą lemsiantys projektai turi būti patvirtinti per kelias savaites be jokios kvalifikuotos analizės ir jokios kritikos. Kiek nors abejojantys strateginiais projektais pravardžiuojami ir siūloma netgi bausti… Žinoma, tokioje situacijoje kyla didelė rizika, kad ir vėl bus priimti nepasverti, visapusiškai neapgalvoti sprendimai, už kuriuos tenka tik politinė atsakomybė, kuri Lietuvoje nieko nereiškia (bent kol kas). Už klaidas mokės visi Lietuvos piliečiai ir tokių pavyzdžių yra pakankamai. Tai atspindi politinės kultūros intelektinį nebrandumą. Suprantama, kad diskusijoje dėl Strategijos sąlygos nelygiavertės, nes valdžios įstaigos šių dokumentų rengimui ir reklamai išleido ne vieną milijoną, tuo tarpu kiti specialistai gali pasiremti tik bendrosiomis žiniomis ir paaukotu laisvalaikiu. Iš esmės sutinkant su Strategijoje formuluojamais galutiniais tikslais ir siekiais kelia abejones kai kurie pasirinkti keliai ir priemonės jiems įgyvendinti, prioritetų ir eiliškumo nesubalansavimas, vidiniai prieštaravimai ir nepakankamas alternatyvų bei išorinės naudos/rizikų įvertinimas.

|

Atominė elektrinė: žlugdanti svajonė

Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai. Viršelio tema taip ir vadinasi: „Atominė energija: žlugusi svajonė“. Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo. Pasaulis stovi ant staigaus dujų kainų kritimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių revoliucijos slenksčio. Tačiau Lietuvai tai nė motais. Mes nesivarginame skaičiuoti. Mes juk esame romantikai ir turime didingą svajonę – likti atomine valstybe! „Istorija mažoms šalims retai pasiūlo galimybę įgyvendinti idėjas, iš pirmo žvilgsnio viršijančias tų šalių galias ir valią. Ir net jei pasiūlo, retai tokia idėja nemiršta vos užgimusi. Užtenka išsigąsti: „per drąsu“, rasti pasiteisinimą: „ per brangu“ ir tokios idėjos patogiai atgula metraščiuose…“ Čia citata iš beletrizuotos 24 puslapių brošiūros, kurią radau šeštadienio laikraštyje. Propagandinį leidinį, kaip turbūt ir visą kitą šiuo metu labai intensyvią reklamą žiniasklaidoje, apmoka UAB Visagino atominė elektrinė, tiksliau – visi Lietuvos gyventojai. Juk tai – valstybės projektas, ar ne?

|

Zuoko armotos vėjuoja tvaiku

Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoj šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko. Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis zuokiškajai. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas, tarsi iš armotos. Sakytume, tegul jis vėjuoja tomis vizijomis, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines sumas pinigėlių turi pakloti. Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta. Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje, išėję iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklais turtingame Vilniuje, o tie paminklai nuskendo tarp aukštų neišvaizdžių luitų. Tarp duobėtų pakraščių gatvių įsiterpė ir pats Gedimino prospektas. O kiek kainuoja vien sostinės transporto vizijos? Antai pernai pavasarį su VGTU ir keliomis bendrovėmis buvo pasirašyta sutartis. Jos kaina – 790 tūkst. litų. Šių bendrovių paslaugos savivaldybei jau atsiėjo 355 tūkst. litų. Likusi suma, regis, bus panaudota, dar kitoms miesto transporto vizijoms išaiškinti. „Tolesnėje rengiamo projekto detalizavimo stadijoje pirmenybė būtų teikiama tramvajaus ir BRT tipo greitojo autobuso tinklo plėtrai“, – aiškina savivaldybė. O kokia vizijų realizavimo kaina?..

|

Prievartautojai su daktaro laipsniu

Paskutinis puolimas Amerikoje prieš moralę, padorumą ir sveiką protą pradėtas pro-pedofiliškos grupės ir kelių akademikų, kurie atvirai gina pedofiliją, kaip normą ir jos legalizavimą. Krikščioniškos moralės principus ir vertybes vadindami „kultūriniu nusikalstamumo bagažu“, o suaugusiojo norą išnaudoti vaiką – „normatyviu“, šie grobuonys, turintys daktarų laipsnius bet kokia kaina siekia sunaikinti pagrindines moralines ribas ir svarbias visuomenės normas, kurios gina nekaltus vaikus nuo nenormalių ir pavojingų suaugusiųjų. Šių metų (2011) rugpjūčio 17-ą dieną, pro-pedofilinė grupė B4U-ACT parėmė Baltimorėje vykstantį renginį, kuriame dalyvavo mokslininkai, profesoriai, psichinės sveikatos specialistai ir “asmenys jaučiantys potraukį mažamečiams“ (angl. “minor-attracted persons” – MAP, eufemizmas suaugusiems žmonėms, užsigeidusiems lytinių santykių su vaikais). Šie asmenys pritaria pilnamečių priekabiavimui prie vaikų – laiko, kad tai normalu ir pasisako už tai, kad Amerikos Psichiatrų Asociacija (APA) nebelaikytų pedofilijos psichine liga.

Nužmogėjimas

Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi. Valdžia praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Tai patvirtino faktą, kad Lietuvos Respublikos valdžios postuose sėdi žmonės, kurie nebegina ir neatstovauja bendražmogiškų vertybių. Ką jau bekalbėti apie tautines, patriotines, kurių samprata šių žmonių sąmonėje jau seniai visiškai išblankusi. Tai, kas įvyko 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, tegali būti apibūdinta vienu žodžiu – NUŽMOGĖJIMAS. Niekada nepamiršiu brolio mergaitės veido, kai ją biologinė motina L.Stankūnaitė prievarta plėšė nuo manęs – persmelkto siaubingo išgąsčio, tiesiog perkreipto iš siaubo. Nepamiršiu ir tų „didvyrių“, „teisėtai“ įvykdžiusių V.Kondratjevo sprendimą veidų: S.Vaicekauskienės, G.Černiausko, R.Juodkazio, E.Talailienės, G.Didžbalienės, R. Oželio ir kitų. Veidų, paženklintų pasididžiavimu pavykusiu ,,ėmimu“. Juose atsispindėjusios emocijos priminė vieną žinomą pokario istoriją – taip džiaugėsi stribas, į gyvulinį vagoną įkišęs pagautą iš apsuptų namų pabėgusią vienišą paauglę – jis atliko savo ,,pareigą“, pasiuntęs vaiką į mirtį. Taip savo pareigą atliko ir ši ,,teisėta“ komanda. Žmonių?!!!

|

Amerikietiškas požiūris į sekimą: 2012-ųjų metų gegužė

2012 metų gegužės 22 dieną, JAV Senato Žvalgybos komitetas balsavo už FISA įstatymo pataisos veikimo pratęsimą (terminas baigiasi 2012 m. pabaigoje). Balsavimas – tai pirmasis Barako Obamos administracijos žingsnis, pratęsiant įstatymo, kuris, siekiant užkardyti teroro atakas, leidžia perimti amerikiečių elektroninius laiškus ir skambučius į užsienį be teismo orderio, galiojimą. Pataisa, kuriai pritarė dar Bušo administracija po rugsėjo 11 teroro aktų, leidžia kontroliuoti komunikacijas be specialaus orderio kiekvienam asmeniui, paskirto pasiklausymui, jeigu asmuo nėra amerikietis ir yra už JAV ribų. Tad generalinis prokuroras ir nacionalinės žvalgybos direktorius gali gauti iš teisėjo orderį neriboto žmonių skaičiaus masiniam pasiklausymui. Teisių gynimo organizacija American Civil Liberties Union (ACLU, liet. – Amerikos piliečių laisvių gynimo sąjunga) 2008 metais ginčijo šį sprendimą kaip prieštaraujantį konstitucijai. Ieškovai tvirtino, kad jie turi pagrindo ieškiniui, nes jų susirašinėjimas su adresatais užsienyje gali būti perimtas. Apeliacinis teismas sutiko ir panaikino federalinio teisėjo, maniusio, kad ieškovai neturi legalaus pagrindo ieškiniui, sprendimą.

Ar advokatas – prievartos vykdytojas?

Kai virš Lietuvos sklandė tautos atgimimo trispalvė paukštė, o V.Kudirkos “Tautiškos giesmės” posmai rasojo laisvės ir nepriklausomybės atgavimo vilties ašaromis, abejoju, ar kas nors įsivaizdavo, kad po dvidešimt dviejų atkurtos valstybės metų išauš toks rytas. Norėčiu, kad tie iš Garliavos transliuojami vaizdai neturėtų nieko bendra su Lietuvos Respublika, kurios Konstitucijos priėmimo Tautos referendumu dvidešimtąsias metines būtina paminėti pagarbiai ir iškilmingai. Deja, 2012 metų gegužės 17-osios ryto įvykiai, kai mūsų vaikai, vykdydami įsakymą, smurtavo prieš ant valstybinės vėliavos pargriautus senolius, moteris ir dvasininką, kai užlaužė rankas moteriškai trapiai TEISĖJAI, šiurkščiai įžeidė mano pilietinę savigarbą. Labiausiai pasibaisėjau tuo, kad klykiančią mergaitę tarytum kokį namų apyvokos rakandą iš išdaužytais langais namo išnešė advokatas Gintaras Černiauskas. Televizijos laidoje tos pačios dienos vakarą jis buvo pristatytas vos ne kaip didvyris ir kelis kartus LNK rodė advokato filmuotus kadrus, kuriuose užfiksavo savo klientės Laimutės Stankūnaitės neįtikėtinai staigiai pasikeitusius malonius santykius su dukra. Kiekvienas Lietuvos žmogus skirtingai išgyveno Garliavos dramą, priverstinį (abejotino pagrįstumo) teismo sprendimo vykdymą, kai dviejų su puse šimto ginkluotų pareigūnų kariauna atakuoja bejėgius mažametės globėjus. Kadangi keturis dešimtmečius dirbau advokate, mane užvaldė profesijos išniekinimo nuoskauda.

|

Kas beldžia į tavo duris

Visuomenėje stichiškai kylant pilietinio pasipriešinimo judėjimams, verta atsiremti į pasaulio patirtį ir išmintį. Juk svarbiausia dabar – išlaikyti pozityvią, geras permainas skatinančią nuostatą. Vienu iš tokių kelrodžių sunkiame kelyje į demokratiją gali būti Albertas Kamiu (Albertas Camus). Šio Nobelio premijos laureato moralinė laikysena iš totalitarinės sąmonės besivaduojančioje Europoje ir teoriniai darbai tarsi skirti dabartinei Lietuvai. Didžiojo rašytojo iš dalies politinis veikalas „Maištaujantis žmogus“ ir kitos esė įrodė, kad laisva ir teisinga visuomenė neįmanoma be stiprios pasipriešinimo dvasios. Tačiau jis nubrėžė labai aiškias maišto ribas. Pasipriešinimas neturi būti pagiežingas. Maištas neturi virsti žmogaus teises ir laisves trypiančia revoliucija. Maištaujantis žmogus visų pirma protestuoja prieš jo paties žmogiškumo niekinimą. Svarbiausias tikslas – priversti galią turinčiuosius jį gerbti. „AŠ MAIŠTAUJU, VADINASI MES ESAME.“ Maišto proveržis vieno žmogaus absurdišką kančią paverčia kolektyvine ir griauna susvetimėjimo sienas. Atidaro duris. Ne tik kitas žmogus, bet ir visas pasaulis tampa artimesnis. „Blogis, kurį patyrė vienas žmogus, virsta užkrečiama liga, maru.“ Taip atsiranda solidarumas ir kuriasi laisva, pati save valdyti gebanti visuomenė. Tiesioginės transliacijos metu prievartaujamos mergaitės klyksmas visus mačiusius ir girdėjusius pavertė bejėgiais, tačiau kaltais stebėtojais. Vienus tai palaužė ir privertė susitaikyti su žiauriu absurdu kaip gyvenimo neišvengiamybe, kitus privertė kilti į kovą. Bent jau mintyse.

|

Nacionalinių valstybių neigimas – Europos neigimas

Esminis skirtumas tarp II Pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konfliktų buvo tas, kad dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir Sovietų Sąjunga, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors per taip vadinamą Šaltąjį karą JAV ir Sovietų Sąjunga atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai turėjo bendrą siekį – perauklėti europiečių mąstymą pagal internacionalizmo ir individualizmo dvasią. Sovietų Sąjunga nenuilstamai darbavosi Rytų Europoje, o JAV savo didžiule įtaka rėmė Europos susivienijimo projektą ir įtraukė Vakarų Europą į tarptautinę prekybos sistemą, kuri vėliau pagimdė standartizuotą vartotojišką kultūrą. Atsidūręs tarp šių dviejų žemynų/milžinų, Europos politinis elitas iš esmės nutraukė savo ankstesnes pastangas integruoti individą į nacionalines bendruomenes. Skatinami savo supervalstybių globotojų, Europos elitai nukreipė pagrindines pastangas į globalios bendruomenės rojaus kūrimą. Dėl šių priežasčių individo atsijungimas nuo šeimos, kaimynų ir šalies reikalų, kuris buvo sėkmingai pristabdytas, įtvirtinus nacionalines valstybes, vėl įgavo pagreitį. Nacionaliniai idealai buvo apleisti daugiau nei 60 metų. Todėl nemažas skaičius europiečių įprato mąstyti trumpalaikėmis kategorijomis. Daugeliui anksčiau minėtos demografinės problemos atrodė labai tolimos ir asmeniškai nereikšmingos, kol jos tapo šiandienos realybe. Silpnėjantis valstybės organizmas negąsdino eilinio europiečio, kol ekonominė krizė neatėmė iš jo darbo.