Greito vartojimo santuoka
|

Greito vartojimo santuoka

Nežinau, kaip jūs, bet aš ilgiau nematytų draugų kartais net bijau klausti: „Kaip laikaisi, kaip šeima?“ Atsakymas: „ai, skiriuosi“ tapo nenormaliai dažnas. Kas tada? Tiesiog palinki stiprybės, kantrybės, apie meilę jau tyli, nors ir prisimeni tuos žmones dar prieš penketą – septynetą – dešimtį metų prisiekinėjusius amžiną meilę. Ir nebesupranti – kas nutiko. Man rodos, kad jeigu skyrybų skaičių apskaičiuotume pagal epidemijų taisykles (atrodo, 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų?), skyrybas reiktų pripažinti epidemija. Tačiau kiekvienas epidemiologas pasakys, jog epidemija turi priežasčių: įvairių visuomeninių sąlygų, aplinką (taip, aplinka kalta!), didelė gyventojų koncentracija, higienos trūkumas, prastai išvystyta sveikatos priežiūros sistema. Ne kitaip ir su santuoka bei skyrybomis. Dabartinę visuomenę mes dažnai krikštijame „vartotojiška“. Tad ar keista, kad vartotojiškoje visuomenėje santuoka taip pat tapo „suvartojamu“ gėriu? Lygiai tokia pačia preke ar paslauga, kaip, tarkim, automobilio nuoma. Pasižiūrėkime – vedybų sutartis įformina santuoką kaip tam tikrą civilinį sandorį, santuokai „nebeveikiant“ ar „sugedus“, o gal tiesiog – ją „sugadinus“, reiškiamos pretenzijos „kaltajai“ pusei, galiausiai virstančios skyrybomis – santuokos pabaiga. Gavome, suvartojome, sugadinome, išmetėme – tarsi mobilųjį telefoną ar kojines.

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje
|

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje

Santuokos sakramentas yra labai svarbus ir visuomenei, ir pačių sutuoktinių gyvenimui, todėl sprendimo tuoktis jokiu būdu negalima priimti skubotai. Rengimasis santuokai visame evangelizacijos procese yra ypač akcentuojamas, nes dedami pamatai naujos „namų bažnyčios“, kuri, jei pastatyta ant uolos, prisidės ir prie didžiosios Bažnyčios kūrimo. Santuokinis gyvenimas ne statiškas, o dinamiškas, jis lyg šaltinis, teikiantis daug galimybių norintiems bręsti, tobulėti ir nugalėti daugelį sunkumų. Vestuvių ceremonija – unikalus gyvenimo įvykis, tačiau santuoka yra nesibaigiantis procesas. Santuokinę meilę kasdien reikia atrasti, puoselėti ir įžiebti iš naujo. Ši knyga – kompetentinga ir šiuolaikiška, atititinkanti daugelį pastoracijos poreikių. Joje plačiai aprašytas pasirengimas Santuokos sakramentui, gvildenamos sužadėtinių problemos. Ji gali tapti vertinga pagalba ir jau susituokusiems, nes santuokos misija įpareigoja nuolat mokytis, prisitaikyti bei keistis norint nugalėti tuos iššūkius ir sunkumus, kurių netrūksta kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Santuoka – tai dovanoti save visą ir visam
|

Santuoka – tai dovanoti save visą ir visam

Norėčiau tikėti, jog po pirmojo mano bandymo nesuprantama ir vingiuota kalba susieti krikščioniškąją ir prigimtinę santuokas, šį kartą vėl pavyks laimėti mielo skaitytojo dėmesį. Šiuo kukliu ir toli gražu neprofesionaliu pamąstymu jį vėl kviesčiau paieškoti aiškesnio vyro ir moters sąjungos – santuokos – supratimo ir kartu prisiliesti prie gana sudėtingos temos: šeimos tikslo ir jos pagrindo. Juk kad ir keista, kunigaujant kuo toliau, tuo vis sunkiau jaunavedžiams pavyksta išversti į nūdienos kalbą pagrindinį krikščioniškosios santuokos sutikimo objektą – neatšaukiamai priimti kitą ir jam save visą dovanoti (plg. C. 1057 §2: vir et mulier foedere irrevocabili sese mutuo tradunt et accipiunt). Kai kas tai vadina „tikra“ meile ir turbūt neklysta. Sutikite, tai nelengva tema. Šiuo straipsniu nesiruošiu pasakyti nieko naujo. Kai kam tai bus tik „nuvalkiotos“ bažnytinės tiesios ar postringavimai apie sugedusį nūdienos pasaulį. Visgi juo norėčiau savotiškai pabandyti pasiaiškinti kai kuriems savo skaitytojams. Su jais visiškai sutinku: ne mums, kunigams, reikia kalbėti apie santuokos prasmę, grožį ar tikslus. Reikalingi susituokusiųjų pasauliečių liudijimai šia tema. Visgi – labai dažnai nutinka, jog vertinimas „iš šalies“ kartais būna tikslesnis. O gyvenantiems šeimoje kartais trūksta laiko ar galbūt ir noro įvertinti ar pamatyti tai, ką jie turi ir kiek daug jie gali. Čia ir būtų mano leitmotyvas įkišti savąjį trigrašį.

Katalikų bažnyčios mokymas apie pasirengimą santuokai
|

Katalikų bažnyčios mokymas apie pasirengimą santuokai

Jonas Paulius II nuo pat savo pontifikato pradžios skiria ypatingą ir nuolatinį dėmesį šeimai, jos gerovei. Popiežius rašo: „Pasaulio ir Bažnyčios ateitis ateina per šeimą“. 1981 m. pasirodė Jono Pauliaus II apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio (FC). Pats Šv. Tėvas Familiaris Consortio apibūdino kaip Bažnyčios mokymo apie gyvenimą, uždavinius, atsakomybę ir šeimos misiją šiuolaikiniame pasaulyje pagrindą. Šio apaštališkojo paraginimo tikslas mums pateikiamas įvade: „Bažnyčia suprasdama, kad santuoka ir šeima yra viena vertingiausių žmonijos gėrybių, geidžia supažindinti su savo mokymu ir kreipiasi į jaunus žmones, kurie rengiasi sudaryti santuoką ir kurti šeima, kad atvertų jiems naujus horizontus, padėtų atskleisti didybę ir grožį to pašaukimo, kuris skirtas tarnauti meilei ir gyvybei (FC, 1). Bažnyčia, apšviesta tikėjimo, kuris leidžia jai suvokti tikrą tiesą apie didįjį Santuokos sakramentą, šeimos gėrį ir didžiulę jų reikšmę, jaučia pareigą skelbti Evangeliją –„gerąją naujieną“ visiems besirengiantiems santuokai. Familiaris consortio sudaro įžanga ir IV dalys. I dalyje diagnozuojama dabartinė šeimos situacija, kur parodoma moralės principų svarba sprendžiant šiandienos problemas. II dalyje kalbama apie santuoką ir šeimą pagal Dievo planą. III dalyje gvildenami krikščioniškos šeimos uždaviniai. IV dalis skirta šeimų sielovadai.

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias
|

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias

„Mokytojas iš tikrųjų turi buveinę šeimoje, kuri klauso ir medituoja Dievo Žodį, kuri mokosi iš Jo to, kas yra svarbiausia gyvenime, ir tą mokymą įgyvendina praktikoje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokiu būdu visos šeimos ir kiekvieno jos nario gyvenimas dvasiškai tobulėja. Taip praturtintas tarpusavio bendravimas ir tikėjimas yra perduodamas vaikams. Stiprėja darna ir bendrystė, o namai tampa vieningesni, kaip „namas pastatytas ant uolos“. Benediktas XVI pabrėžė, kad su galia gauta iš bendros maldos praktikavimo „šeima tampa Kristaus mokinių ir misionierių bendruomene“. Per sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir Dievui patirtį, per dosnumą priimant kiekvieną pradėtą kūdikį, per rūpinimąsi silpnaisiais ir pasirengimą atleisti, „šeima tampa gyvąja Evangelija, kurią kiekvienas gali skaityti“. Dar daugiau, krikščioniška šeima turi nešti savo pavyzdingo gyvenimo liudijimą ir tikėjimo išpažinimą visai aplinkai – ar tai būtų mokykla, kurioje mokosi jos vaikai, ar sutuoktinių darbovietės, ar tiesiog kaimynai. Tokios tikinčiųjų šeimos iš esmės gali pasitarnauti ir parapijinės bendruomenės pastoracijai: tiek per vaikų katechizavimą, tiek per jaunuolių rengimą santuokai. Aptardamas socialinį aspektą, Šventasis Tėvas sakė, kad šeima, kaip „gyvybiška visuomenės ląstelė“, tampa esmine jos pažangos versme ir paskutiniu prieglobsčiu tiems, kurių poreikių negali patenkinti viešojo gyvenimo struktūros.

Gyvenimas su alkoholiku
|

Gyvenimas su alkoholiku

Psichologai seniai pastebėjo, kad “alkoholinės” santuokos stulbinančiai patvarios. Kuris iš mūsų nežino tokios situacijos: vyras daugelį metų geria, o žmona, įprastai pagraudendama, kad tai ne gyvenimas, o katorga, ir toliau kenčia. Dešimtmečiais. Kas ją sulaiko? Žmogaus elgesį, kaip žinoma, lemia ne tik sąmonė, bet ir (dažnai daug stipriau) pasąmonė. Būtent ji lemia, kokius žmogaus poelgius lydės vidinis pasitenkinimas, o kokie bus nubausti dvasios skausmu. Akivaizdu, kad kiekvieno mūsų elgesį lemia noras uždirbti kiek įmanoma daugiau psichologinio pasitenkinimo – malonumų ir išvengti, pagal galimybes, skausmo. Painiame alkoholizmo pasaulyje apdovanojimų sistema iškreipta. Tokioje sistemoje gyvena ne tik patys ligoniai, bet ir jų artimieji, o visų pirmiausia – žmonos. Įsisukę į nesibaigiantį ligos ratą jie suranda pasitenkinimą tokiais būdais, kurie negali nei sužavėti, nei įkvėpti sveikų žmonių.Šios šeimos stažas – 25 metai. Tiek pat metų šeimos galva geria. Nuo alkoholizmo jis gydėsi tris kartus, tačiau blaivumas netruko ilgiau pusmečio. O po to – vėl užgėrimas, krizė šeimoje, krizė darbe… Noriu liautis gėręs, – pareiškia vyras. – Juk tiek rūpesčių pridariau… Visiems teko žmonai, vaikams… Mano žmona auksinė, tiesiog šventa. Be jos aš neišgyvenčiau…” Kaip gi į šį monologą reaguoja žmona?

Psichologo patarimai. Medaus mėnuo virto pragaru!
|

Psichologo patarimai. Medaus mėnuo virto pragaru!

Kaip kažkas protingas yra pasakęs – mergaitės, netekėkite, nes po vestuvių teks užsidaryt namuose, kuriuose liksite vienos, o vyrai ims po pasaulį klajot, o namai liks tik jam protarpiais ramybės uostas… oi, ne, ne jus grįš apkabint, deja, o rast patogią savo sofą, televizorių, padarytą maistą, sutvarkytą kiekvieną kampą, galiausiai pažiūrėt, kaip auga, jei auga Jūsų vaikai… Galvodavau, nieko sau, negali taip būt!!! Bet deja… Pradėt galbūt reiktų nuo to, kad esu prieš daugiau nei mėnesį ištekėjus Jaunoji, kuri visą tą mėnesį ne medų kopinėjo, o kruvinom ašarom verkė ir keikė save gyvenimą, vyrus veidmainius arba labiau gal savo naivumą ar neįžvalgumą.. Vos tik praėjus gražiajai šventei ir ant piršto atsiradus žiedui, prasidėjo Santuokinis gyvenimas, kuris, tikėjaus, gal ir ne rožėm bus klotas, bet viskas juk įveikiama bendrom jėgom. Deja. Kadangi dirbame mūsų bendroje įmonėje, tai reiktų paminėti tai, kad esu nuo tos dienos atskirta nuo finansų, vadinasi, jei man reikia ar noriu kažką nusipirkti – reikia motyvuoti, įtikinti, išsiprašyti, bet tai nereiškia, kad Brangus Mano Vyras manys, kad man to reikia – juk gali nesidažyt, džinsus antrą sezoną tuos pačius panešiot, kam pirkt kremus iš natūralių medžiagų, jei užtenka iš principo muilo

Ką apie santuokinį gyvenimą byloja patarlės?
|

Ką apie santuokinį gyvenimą byloja patarlės?

Patarlės ir priežodžiai moko išminties šeimos gyvenime, tad šį kartą senolių lūpomis porinsime apie tai, kaip išsirinkti žmoną, vyrą, kaip gyventi santuokoje ir rasti bendrą kalbą. Pirmiausia žmonės suranda kits kitą, kad būtų laimingi. Kad ir kaip branginama laisvė ir idealizuojama vienatvė, senoliai žino, kad pusė obuolio niekada nebus tolygu jam visam. Azerbaidžaniečiai sako: „vesti – ne vandens atsigerti“, kone kaip mordviai: „vesti – ne vyžas apsiauti“ ir vengrai: „ištekėti – ne naują skrybėlaitę užsidėti“. O airiai perspėja: „tris dalykus sunkiausia išsirinkti: žmoną, dalgį ir skustuvą“. Baskai gan atvirai sako: „kas veda pažiūrėjęs į moterį tik iš užpakalio, to laukia didelis nusivylimas“. Žydai taip pat perspėja neskubėti: „greitai įteisinta meilė baigiasi skyrybomis“. Apie tą patį kalba ir slovakai: „ant greito žirgo tuoktis nejok“. Bet ir gaišti nereikia. Kaip sakoma Rusijoje: „daug rinksies, liksi nevedęs“. Pavyzdžiui, lenkai tvirtina: „iki trisdešimties vyras veda pats, po trisdešimties būna apvesdinamas, o po keturiasdešimties jį sutuokia velnias“. Bulgarai pajuokauja: „buvo jaunas ir žalias – aplink merginos sukosi, o paseno – tik musės“. O merginoms liaudies išmintis kalba: „ne tas myli, kas žada, o tas, kas prie altoriaus veda“ (Lietuva). Pirmiausia, ir širdimi, ir protu. Anglų tradicija byloja: „rinkis žmoną paprastą dieną, ne per išeigines“, „nei žmonos, nei baltinių nesirink žvakių šviesoje“.

Didžioji gyvenimo meilė ar priklausomybė?
|

Didžioji gyvenimo meilė ar priklausomybė?

Kaip atskirti tikrą meilę arba sveiką, saugų prisirišimą prie mylimo žmogaus nuo patologinio prieraišumo? Kitaip tariant, kuo skiriasi laiminga meilė nuo nelaimingos? Gal tai padės suprasti vienos moters istorija. Jauna, patraukli 31 metų moteris. Išsilavinusi, finansiškai nepriklausoma. Niekada nebuvo ištekėjusi. Ji pasakoja: „Man visą laiką nesiseka meilės srityje. Ir nesuprantu kodėl. Mano charakteris nuolaidus, sako, net itin malonus. Esu draugiška, linksma, mėgstu šokti, patinka lengvasis kultūrizmas. Prižiūriu savo figūrą. Vyrams patinku. Man vyrai taip pat patinka, ypač rimti, solidūs, protingi ir temperamentingi.” Bet visi šios moters meilės romanai prasideda ir baigiasi pagal tą patį scenarijų. Iš pradžių jie patinka vienas kitam vienodai. Vėliau ji nusprendžia, jog sutiko savo gyvenimo vyrą ir nieko nebegali su savimi padaryti – įsikabina į jį. Pamiršta savo pomėgius, darbus, netgi drauges. Apie nieką, išskyrus mylimąjį, daugiau negalvoja. Jos meilė – lyg koks apsėdimas, priklausomybė. Perdėtas dėmesys ima varginti vyrą – šis nebeturi kuo kvėpuoti, jam nebelieka psichologinės erdvės asmeniniam gyvenimui. O moteris vis veržiasi kaip kokia okupantė, bando jį priversti paklusti, ir vyras išeina.

Suvilioti kunigą – laimė, ar likimo rykštė?
|

Suvilioti kunigą – laimė, ar likimo rykštė?

Šiandien Daina (vardas pakeistas. – Aut. past.) sakosi esanti laiminga motina ir žmona. Ji tikina, kad keli nuolatinės įtampos metai ir skaudūs aplinkinių žodžiai dabar atrodo tokie juokingi prieš nuostabiausią pasaulyje jausmą, kai gali gyventi su brangiausiu pasaulyje žmogumi po vienu stogu ir auginti jo vaikus… “Už savo meilę reikia kovoti. Džiaugiuosi, kad nepalūžau. Be Pauliaus (vardas pakeistas, – Aut. past.) mano gyvenimas būtų beprasmis”, – sakė Daina, sutikusi papasakoti savo ir kunigo meilės istoriją tik po to, kai pažadėjome pakeisti jos vardą. “Dar žaizdos neužgijusios. Pauliaus tėvai iki šiol mane ir mudviejų vaikus ignoruoja. Santuokoje gyvename jau penkerius metus, o jie nėra matę nei manęs, nei anūkų. Baisu ir prisiminti, kokių priemonių jie ėmėsi, kad tik mus išskirtų. Bijau, kad paskaitę straipsnį, vėl neduos ramiai gyventi”, – sakė Daina. Daina nesureikšmina savo meilės istorijos, teigdama, kad iš visų kitų ji skiriasi tik tuo, kad jos meilės vaisius buvo uždraustas. “Kai moterys suvilioja vedusius vyrus daugeliui atrodo įprasta. Tačiau visuomenė dar labai smerkiančiai žiūri į tas, kurios nepabūgsta atimti žmogaus iš paties Dievo”, – sakė Daina. Daina sutiko Paulių prieš penkerius metus pas seną savo pažįstamą. Tuomet Paulius dar buvo klierikas. Dar dabar moteris atsimena iki ryto trukusį judviejų pašnekesį.