Dažnam tėveliui tenka susidurti su staiga pratrūkusiu vaiko pykčiu, kumščiukų daužymu ar net agresyviu mažųjų elgesiu. Kodėl taip atsitinka ir kaip reikėtų teisingai pasielgti tokioje situacijoje, Mamyčių klubui pasakoja psichologė Rasa Bieliauskaitė. Vaikučiai, kaip ir suaugusieji, turi pykčio emociją. Pasak psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės, pyktis yra labai svarbus ir naudingas dalykas. Kuo? O gi jis apsaugo mūsų erdvę, poreikius, mūsų savigarbą. Vaikučiai (net ir naujagimiai) natūraliai jaučia pyktį, kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau mokėdami pyktį jie dažnai nemoka to pykčio išreikšti tinkamu būdu. Visgi ne kiekvieną netinkamą mažylio elgesį jau galima traktuoti kaip pyktį ar agresiją. Pavyzdžiui, kalbant apie dvimečių agresiją, jie dar yra pažinimo stadijoje. Jis gali kasti kitam vaikui, nes pasaulį pažįsta per savo pojūčius. Žinoma, tėveliai ar darželio auklėtoja turi sustabdyti tokį vaikučio elgesį. „Dažna tėvelių klaida – tėvai per daug kalba ir moralizuoja, kad paaiškintų, tarkim, dvimečiui, kad taip daugiau nedarytų, nes kitam skauda ir pan. Tai beprasmis procesas, nes tokio amžiaus vaikutis dar to nesupranta“, – tikino „Namų darželio“ darželio vadovė Audronė Kancė. Kai vaiko elgesys tampa sąmoningesnis, kalbėtis ir paaiškinti jam galima gerokai daugiau. Tačiau ne mažiau svarbu paanalizuoti, kodėl jis taip elgiasi. Jau trimečio agresija būna sąmoningesnė.

Dauguma žmonių yra tikri: būti agresyviam — blogai. O ir pats žodis „agresija” kažkoks dygus, negeranoriškas, atgrasus (jis, beje, kildinamas iš lotyniškojo agressio — „užpuolimas”). Bet psichologai mano, kad šis bruožas žmogui yra natūralus ir daugeliu atveju… naudingas. Prisiminkite, kaip charakterizuojamas pagrindinis vienos knygos personažas. „Jis artinosi prie tikslo nekreipdamas į nieką dėmesio, galėjo pakovoti dėl savęs ir apginti silpnesniuosius”. Iš karto matyti, kad prieš mus tikras žmogus: drąsus, atkaklus, ryžtingas. Tiesiog didvyris! Bet kiekvienas psichologas pasakytų, kad jis yra labai agresyvus. Tik ta agresija nukreipta taikiems tikslams, todėl aplinkiniams ir pačiam „agresoriui” tai tik į naudą. Tą patį galima pasakyti ir apie vaikišką įniršį. Sakysime, kad žaislų laužymas – nesąlygiškai agresyvus veiksmas. Bet paimtas atskirai jis dar nieko nereiškia. Labai galimas dalykas, kad prieš mus – jaunasis inžinierius, nusprendęs kelias valandas skirti technikos tyrinėjimams. Kad patenkintų savo smalsumą, jam būtina kažką išimti, išardyti, o kai ką ir sulaužyti. Mokslas, kaip žinoma, reikalauja aukų. Kitas reikalas, jei agresija įgyja griaunamąjį atspalvį (vaiko veidas piktas, jis barasi, šaukia, mušasi ir kt.), – tuomet tai jau tampa problema, kurią reikia spręsti. Visi mažųjų pikčiurnų tėvai kankindamiesi savęs klausia: na, kodėl jis toks? Kodėl negali kaip visi normalūs vaikai problemas išspręsti taikiai? Kodėl nuolat svaidosi žaislais?

Psichologai tvirtina, kad saldūs gėrimai mažina stresą darbe ir žmonių agresyvumą bei norą ginčytis. Mokslininkai teigia, kad energijos pliūpsnis, atsirandantis po cukraus suvartojimo, įgalina smegenis kontroliuoti impulsus, o tai reiškia, kad žmogus gali apsisaugoti nuo spontaniškos reakcijos streso metu. Siekiant išsiaiškinti cukraus poveikį žmogaus organizmui buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo grupelė savanorių. Vienai daliai savanorių buvo duotas cukrumi pasaldintas limonadas, o kitai – limonadas be cukraus. Vėliau paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie gėrė limonadą su cukrumi, daug geriau pasirodė įtemptose situacijose. Kiekvienas tyrimo dalyvis išgėręs limonado turėjo atlikti tam tikras stresą keliančias užduotis, o vėliau prisistatyti. Kad apsunkintų užduotis ir paprovokuotų dalyvius, tyrimo organizatoriai juos dar kritikavo. Kaip praneša Journal of Experimental Social Psychology, žmonės gėrę limonado su cukrumi, buvo mažiau mieguisti. Vienas tyrimo organizatorių, Australijos psichologas sakė: „Kai nujaučiama provokacija, pavyzdžiui, kai reikia darbe susitikti piktą vadovą, saldaus gėrimo išgėrimas gali padėti žmogui efektyviai valdyti savo agresijos impulsus”, – sakė jis ir pridūrė, kad po streso pilnos dienos žmonėms taip pat reikėtų atsigerti saldaus gėrimo – tai padėtų sumažinti agresijos atvejų šeimose ir agresyvių vairuotojų kelyje. „Gliukozė yra būtina smegenims , kad jos galėtų funkcionuoti.

Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm’o knygą “Žmogaus destruktyvumo anatomija”. Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė): “Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <...> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams.” Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti. Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).