Month: rugsėjo 2006

– “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva.” Taip pasakėte tą lemtingą vakarą. Ar Lietuva tikrai dabar laisva? Ar matote kokias nors grėsmes valstybingumui? – Gal skambės paradoksaliai, tačiau tada Lietuva dvasioje buvo laisvesnė. Tąkart buvo pagrindo taip sakyti, nes sprendimą dėl Lietuvos nepriklausomybės Aukščiausioji Taryba priėmė daugelio žmonių remiama. Tai buvo ne vien parlamento ar vadovaujančios Sąjūdžio grupės sprendimas, o žmonių, kurie to tikėjosi, už mus balsavo. Jų dvasia jau buvo laisva, žmonės norėjo įtvirtinti šią laisvę. Situacijos nesikartoja, todėl negaliu pasakyti, kaip būtų šiandien pavojui iškilus. Bet abejoju, ar dvasinės laisvės dabar yra daugiau. Žmonėse ir valdžioje daug baimės, kuri kausto laisvę. Teisėje turėti valstybę esame dabar tvirtesni. Ir tada priėmėme daug aktų, kurie sukūrė neišardomą teisinę bazę Nepriklausomybės paskelbimui iš naujo ir būsimam jos realizavimui. Mes nebuvome kokie romantiniai retorikai, dirbome ir statėme naują valstybę. Lietuvoje tebestovėjo sovietų kariuomenė, KGB, sienos buvo svetimos valstybės rankose. Mums sakydavo: kokia čia nepriklausomybė, jeigu jūs nesusitariate su Maskva? Neva reikėtų pirmiau susitarti su Maskva, išvesti kariuomenę, o tada skelbti nepriklausomybę. Tačiau jeigu būtume svaičioję apie tokias sąlygas, kariuomenės tyčia niekas neišvestų.

Ar teisūs politikos apžvalgininkai, tvirtinantys, kad šiandien Lietuvoje teisėsaugos ir valstybės interesai neretai išsiskiria? O gal visuomenė neturėtų įpiršinėti teisėsaugai savo lūkesčių ir piktintis dėl jų neatitikimo teismų sprendimams? Ne tik šiandien. Valdžiai ir teisėsaugai (tai antrosios ir trečiosios valdžių hibridas) kartais kiek pasistumdant, bet Lietuvoje paprastai susitariant, valstybė lieka trečioji pralaimėjusioji. Mat nereikia painioti valstybės (visi šalies piliečiai) su valdžia (ne visi piliečiai). Valstybės piliečių interesas antai buvo atgauti nors dalį per EBSW – Kauno holdingą nušvilptų pinigų. Valdžios interesas, kad to neįvyktų. (Gal bičiuliams būtų nuostolio). Ramiai stebėjo, kaip advokatai su teisėjais tempia ligi senaties termino. Po to – balius su advokatų vado tostais. O asmuo, padaręs paslaugą sukčiams, kad skelbtų dirbtinį Holdingo bankrotą – dabar ministras. Visuomenės lūkestis – teisingumas. Jo nereikia niekam įpiršinėti, jis tiesiog yra. Kaip daiktas ant stalo. Jeigu jį nubraukia nešvariu skuduru, tai pasityčiojimas iš visuomenės. Ar siūlote nesipiktinti? Priimti kaip sovietmečio normą?

Į Sausio 13-osios agresiją vedė ne vienas totalitarinės sistemos, į savo sferą įtraukusios daugelį tautų (ir šalių), išskirtinis imperinis požymis. Kokie buvo 1990 m. kovo 11-ąją nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos atsiskyrimo nuo SSRS ypatumai? Mes laikėmės labai aiškių nuostatų, kad tai jokiu būdu ne „atsiskyrimas“ – atseit, dalis valstybės atsiskiria, išeina iš jos sudėties, – bet Lietuvos valstybės, kuri teisiškai nebuvo SSRS dalis, o tiktai okupuota ir jėga įjungta (inkorporuota) tolesnis buvimas vėl pagal savo pačios suverenumo teisę, savo konstituciją ir įstatymus. SSRS tegul sau žinosi, pasiūlėm atitaisyti Stalino nusikaltimus, normalizuoti santykius. Jie norėjo mus laikyti separatistais, neteisėtai ardančiais imperiją, tačiau pasaulis priėmė mūsų nuostatą – taikų išsivadavimą ir ankstesniosios Vasario 16-osios valstybės tęstinumą nuo (1990 m.) kovo 11-osios. Prie Sausio agresijos vedė ir SSRS paskelbta Lietuvos ekonominė blokada. Kaip į blokadą reagavo Lietuva, Lietuvos atsakingi asmenys, lietuvių tauta? Blokada buvo ekonominė agresija, ir SSRS vadai manė, kad jos pakaks – nepatenkinta liaudis sukils prieš savo valstybės valdžią, susigrąžins svetimos valstybės „tarybų“ valdžią. Tai neįvyko, ir SSRS dėl vis griežtesnės kritikos pasauly ir tarptautinių politinių bei ekonominių praradimų turėjo blokadą atšaukti.

Vytautas Landsbergis gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje. 1952 m., dar studijuodamas, V. Landsbergis ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje, jos Klaipėdos fakultetuose, Vilniaus Pedagoginiame institute. 1969 m. apgynė disertaciją “M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba”. 1978 – 1990 m. – Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius. Čia 1994 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją. V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui. Jis taip pat publicistas, visuomenės veikėjas, ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, ligi šiol M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, taip pat Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.