Apibūdinant kepurėtųjų grybų reikšmę žmogui, galima teigti, kad ji beveik nekinta nuo gilios senovės. Pagrindinė jų funkcija ir šiandien yra mitybinė. Tačiau kartais specialiojoje ar populiariojoje literatūroje galima perskaityti apie makromicetų (aukštesnės kategorijos grybų) naudojimą medicinoje. Pavyzdžiui, tikroji pintis jau prieš daugelį šimtmečių būdavo dedama ant žaizdos kraujavimui sustabdyti. Maumedžio pintimi, kuri dar vadinama „vaistininkų pintimi”, buvo gydomos skrandžio ir žarnyno ligos, o įkandus gyvatei, ji buvo vartojama kaip pleistras. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir juodajam beržo grybui (žmonės jį vadina čagra), kurio veikliąsias medžiagas buvo mėginama panaudoti netgi vėžiniams susirgimams gydyti. Baravyku senieji liaudies medicinos vadovėliai siūlo gydyti nušalusias kūno vietas (netgi sunkiausio laipsnio nušalimus), o poniabude – reumatą. Ieškant antibiotikų, buvo nustatyta, kad jų galima rasti pieviniuose, taip pat kultūriniuose (dvisporiuose) pievagrybiuose. Valgomuosiuose grybuose galima aptikti ir praktiniu požiūriu labai svarbių fermentų.