Ergonominiai reikalavimai klaviatūrai
| | |

Ergonominiai reikalavimai klaviatūrai

Klaviatūra šiuo metu yra pagrindinis informacijos įvedimo į kompiuterį įrenginys. Klaviatūros ergonominiai parametrai yra reikšmingi darbo efektyvumui, produktyvumui ir svarbūs patogumo požiūriu – ar malonu dirbti, ar nevargsta rankos ir t.t. Klaviatūros ergonominius parametrus reguliuojantys standartai skirti daugiau klaviatūros projektuotojams, tačiau jais gali vadovautis ir vartotojas, pasirinkdamas klaviatūrą kuriamoms kompiuterizuotoms darbo vietoms. Išanalizavus priimtus standartus ir atitinkamą literatūrą, galima išskirti šiuos pagrindinius klaviatūros ergonominius parametrus. Profilio aukštis – aukštis tarp vidurinės eilutės klavišų ir darbo paviršiaus (pavyzdyje pažymėtas PA). Vidurinė eilutė klaviatūroje yra C eilutė (standartas ISO/IEC) raidžių ir skaitmenų sekcijoje. Nuolydžio kampas (pavyzdyje pažymėtas NK) – kampas tarp klavišų viršutinės dalies plokštumos, einančios per A ir D eilučių klavišus ir horizontalios plokštumos. Klavišo nuspaudimo jėga – jėga, reikalinga perstumti klavišą į poziciją, kurioje bus užregistruotas ženklo nuspaudimas.

Runos Švedijoje
|

Runos Švedijoje

Jei pirmo pasitaikiusio lietuvio šiandien paklaustume, kas yra runos, nereikėtų nustebti sulaukus atsakymo, jog runos – tai magija, burtai. Ir tik retas kuris dar pridėtų, jog runos – tai pirmiausia senieji skandinavų rašmenys. Tačiau tiek vieni, tiek kiti, be abejo, pripažintų, jog šie ženklai kelia susidomėjimą, vilioja paslaptingumu ir žadina pagarbą. Taigi, kaip jau minėta, runos yra seniausi germanų, ir visų pirma skandinavų, rašmenys. Tūkstantį metų – nuo maždaug III amžiaus po Kristaus iki XIII a. Skandinavijoje nevartota jokių kitų rašmenų. Jau savo prigimtimi runos žadina smalsumą. Pats žodis “runa” reiškia paslaptį. Ankstyvaisiais laikais runos laikytos dievų dovana. Skandinavijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, paslaptingas aktas, kuriuo efemeriškam žodžiui suteikiama pastovi forma, buvo priskiriamas dieviškosioms jėgoms. Vyresnioji Eda, XIII amžiaus Islandijos rankraštis su seniausiomis skandinavų giesmėmis apie dievus ir didvyrius, pateikia nedviprasmišką runų genezę: runas sukūręs pats Odinas, “dievų dievas”. Dieviškąją prigimtį patvirtina ir kai kurie ankstyvieji užrašai: Aš išraižiau runas, iš dievų kilusiąsias. Nemaža išsakyta ir mokslinių teorijų apie runų prigimtį. Kaip žinoma, raštas atsiranda norint perduoti informaciją. Iš pradžių ši informacija perduodama piešinukais (piktogramomis), kurie nežymi atskirų žodžių, o tik apibūdina veiksmą, vaizdą. Vėliau atsiranda idiogramos, kurių atskiras piešinėlis reiškia atskirą žodį, sąvoką.