Rinkiminiai pažadai ir porinkiminė tikrovė
Artėja Lietuvos Respublikos (LR) Prezidento rinkimai. Kaip iš gausybės rago pilasi kandidatuojančių į LR Prezidento pareigas asmenų rinkiminiai pažadai. Kiekvienas iš mūsų nejučiomis susimąstome: kurį iš kandidatų pasirinkti, kad po rinkimų nepasijustume apgauti arba apsigavę. Tiems, kurie nori suprasti įvykių priežastis ir išvengti galimo savo neteisingo pasirinkimo pasekmių – siūlau kartu išsiaiškinti kandidatų į LR Prezidentus (ir į bet kurias kitas renkamas pareigas) rinkiminių pažadų tikrąją vertę.
Pradžioje susitarkime, kad kandidatų į LR Prezidentus rinkiminiai pažadai ir jų išvaizda tarpusavyje visiškai nesusiję. Vargu ar išrinkto LR Prezidento priešrinkiminė šypsena pamaitins ir sušildys tą pilietį – kuris dėl išsirinkto Prezidento rinkiminių pažadų nevykdymo atsidurs sunkioje materialinėje padėtyje. Todėl rinkiminius pažadus siūlau atskirti nuo rinkiminio šou elementų ir kruopščiai įvertinti. Vertindami nei akimirksniui nepamirškite, kad rinkimų metu rinkėjams aktualūs tik konkretūs renkamo kandidato įsipareigojimai, kuriuos būdamas išrinktas jis realiai įvykdys. Visa kita galime įvardinti ir vertinti vadovaudamiesi mūsų aptariamai situacijai pritaikyta žinomų rašytojų I. Ilfo ir E. Petrovo kūrinių herojaus fraze: tai yra priešrinkiminis opiumas liaudžiai.
Klausantis ar skaitant rinkiminius pažadus jie patys savaime pasiskirsto į dvi pagrindines grupes:
Pirmoji ir gausiausioji rinkiminių pažadų grupė – tai nekonkretūs rinkiminiai pažadai. Jų esminė savybė yra ta, kad kandidatas į LR Prezidentus (ar i kitas renkamas pareigas) visiškai nesiaiškina ar išvis tie pažadai įvykdomi ir nepaaiškina kaip juos įvykdys. Jų bendru pavyzdžiu yra šis pažadas: “ išrinkite mane ir visi gerai gyvensite”.
Išsiaiškinkime šių nekonkrečių pažadų tikrąją vertę. Ką tuo klausimu teigia teisinė praktika? Tarptautinės teisės praktikoje konkreti nuostata visuomet juridiškai pranašesnė už nekonkrečią. Kodėl? Mūsų atveju, rinkiminis pažadas: “išrinkite mane ir visi gerai gyvensite” – gali turėti begalo daug reikšmių. Tos reikšmės tarpusavyje gali būti labai prieštaringos. Vertinant loginiu požiūriu visuotinės gerovės apologetai įsipareigoja atlikti tai – kas išvis neįmanoma. Pavyzdžiui tarpusavyje suderinti nužudytos ar nepagydomai sužalotos nusikaltimo aukos ir nusikaltimą įvykdžiusio piktadario interesus – “kad jie abu gerai gyventų”. Tačiau tokiu atveju prieš įgyvendindami žadamą abipusę gerovę šie nerealių pažadų žarstytojai privalėtų iš „anapilio“ į šį pasaulį sugrąžinti nusikaltimo aukos gyvybę arba atstatyti nepagydomai sužalotą sveikatą. Kaip matote – jūsų renkami kandidatai visiškai neįvertina praktinių savo priešrinkiminių pažadų realizavimo galimybių. Jie taip pat net neužsimena apie nusikaltimo metu padarytos žalos atlyginimo išieškojimą iš nusikaltėlio. Akivaizdu, kad jeigu nusikaltėlis privalėtų nukentėjusiajam atlyginti visą savo paties padarytą žalą – tai jam neapsimokėtų nusikalsti. Gal neišvengiamas visos nusikaltimo metu padarytos žalos atlyginimas būtų efektyvesnis už mokesčių mokėtojų sąskaita įkalinimo įstaigoje praleistas laikinas atostogas (čia nekalbama apie žudikus)? Gal savo pareigų visuomenei nepripažįstančiam asmeniui reikėtų apriboti jo pilietines teises: iki jis nepakeis savo požiūrį (netaps doru) – neleisti jam dalyvauti rinkimuose ir pan. Teatleidžia man save „politikais“ įvardijantys asmenys – bet dabartinę jų nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio santykius reglamentuojančią „politiką“ galima vertinti tik kaip išskirtinių privilegijų suteikimą nusikaltėliams.
Be to kandidato į renkamas pareigas duotas “būsimos visuotinės gerovės” pažadas visiškai nereiškia kad bus įvykdyti konkretaus rinkėjo konkretus noras, nes tam kandidatui rinkėjas to noro neišsakėte ir kandidatas jo paprasčiausiai nežino. Todėl „visuotinės gerovės“ pažadas yra tik jūsų sąmonėje esančios savęs apgaudinėjimo programos įjungėjas, nes įvaizdis, kad pildydamas nekonkretų rinkiminį pažadą būsimasis Prezidentas (ar kitas jūsų išrinktas pareigūnas) išpildys konkrečius jūsų norus – egzistuoja tik jūsų sąmonėje. Todėl ateityje nepamirškite, kad nekonkretūs rinkiminiai pažadai dėl savo daugiaprasmiškumo tikrovėje nieko nereiškia ir todėl yra visiškai beprasmiai ir beverčiai, o tuose pažaduose žadamas nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.
Neįtikintam oponentui siūlau įsivaizduoti LR Prezidentu išrinktą nekonkrečių rinkiminių pažadų autorių. Ką jis darys? Akivaizdu, kad jokių neįmanomų dalykų nenuveiks. Kad perdaug žadėjo jis neprisipažins, tačiau turės Tautai paaiškinti – kodėl vis nėra ir nėra žadėtosios visuotinės gerovės. Tam sugalvos ir nurodys “svarias ir objektyvias” priežastis – kurios jam sutrukdė ir toliau neleidžia įvykdyti “tokią puikią” rinkimų programą. Atkreipiu jūsų dėmesį, kad ir tuomet jokios konkrečios tolimesnių veiksmų programos mūsų išsirinktas pareigūnas neturės, tačiau toliau pasiliks savo užimamame poste. Tačiau net Prezidentui negalima išvis nieko neveikti. Išrinktas pareigūnas privalės liaudžiai pademonstruoti bent dalinį rinkiminės programos vykdymą. Tačiau ką rodyti – kuomet realioje tikrovėje jokių teisinių, ekonominių ir kitokių pagrindų valdininkų reguliuojamai visuotinei gerovei nėra? Šiuos pagrindus gali sukurti tik pati Tauta savo laisvu darbu ir laisvai disponuodama savojo darbo vaisiais. Bet koks valdininkų vykdomas visuomenės gyvenimo reguliavimas ir yra pagrindine nenugalima kliūtimi tai visuotinei gerovei atsirasti. Todėl mūsų įsivaizduojamas, nekonkrečių rinkiminių pažadų pagrindu išrinktas pareigūnas, siekdamas parodyti jog jis kažką konkretaus veikia – pradės perskirstyti piliečių ir valstybinį turtą (tuo pačiu metu nepamiršdamas savų ir jį rinkiminėje kovoje finansiškai parėmusių piliečių ekonominių interesų patenkinimo). Posovietinėje Lietuvoje tik tai ir vyksta visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį… neatsižvelgiant į tai, kad taip besielgiantys pareigūnai akivaizdžiai viršina savo turimus konstitucinius įgaliojimus ir pažeidžia savo priesaikas būti visiems vienodai teisingais.
Antrajai pažadų grupei priskirtini konkretūs kandidatų į LR Prezidentus (ar kitų renkamų pareigūnų) rinkiminiai pažadai. Tai tiesioginiai kandidatų įsipareigojimai rinkėjams, atlikti konkrečią veiklą. Atrodytų, kad vertinant šiuos konkrečius rinkiminius pažadus – jokių abejonių nekyla. Tačiau neskubėkime su galutinėmis išvadomis, nes ir konkrečių rinkiminių pažadų (ypatingai neįrašytų į kandidatų rinkiminę programą) vykdymas – priklauso ne tik nuo jų vykdytojo geros valios, bet ir tų pažadų suderinamumo su renkamo kandidato kitiems rinkėjams duotais prieštaringais pažadais. Išsiaiškinkime kiek pagrįstas jūsų renkamo kandidato geranoriškumas jums tarnauti.
Prieš pradedant aiškintis šį, taip vadinamą “žmogiškąjį faktorių” – siūlau prisiminti iš kur mes atėjome. Buvusi Sovietų Sąjunga nebuvo teisinė valstybė ir joje nebuvo rinkos pagrindais tvarkomos ekonomikos. Oponentai prieštaraus, kad aš bereikalingai prikeliu praeitį, kuri jau seniai užmiršta. Pakartotinai siūlau: išsiaiškinkime.
Atskiro žmogaus pasaulėžiūra susiformuoja per ilgą laiką, įvairių faktorių poveikyje. Susiformavę taip vadinami pasaulėžiūros stereotipai kiekvieno žmogaus sąmonėje užsifiksuoja refleksų lygyje. Tuomet mokymo ir darbo procese įgautus įgūdžius žmogus tolimesniame praktiniame gyvenime panaudoja “automatiškai” – jis tampa profesionalu. Žmogaus pasaulėžiūros stereotipai apima visas jo gyvenimo sritis. Kartą susiformavę šie stereotipai praktiškai nekinta visą likusį žmogaus gyvenimą. Šie stereotipai jų “nešiotojo” priimami kaip neginčijamos, savaime suprantamos tiesos ir formuoja šio žmogaus tolimesnį elgesį ir mąstymą. Jeigu žmogaus pasaulėžiūros stereotipai susiformuoja neteisingų ar nepilnų žinių pagrindu – tai savo “nešiotoją” nuteikia prieš aplinkinę visuomenę. Štai kodėl aš priminiau apie mūsų sovietinę praeitį. Abejojantiems oponentams paaiškinu papildomai. Tuo tikslu pateikiu nenuginčijamą neteisingų žinių pagrindu susiformavusių pasaulėžiūros stereotipų vėlesnio nekintamumo pavyzdį: žmonijos istorijoje žinoma apie 60 atvejų, kuomet žmonių vaikai keletą metų buvo auginami žvėrių. Vėliau, būdami sugrąžinti į žmonių visuomenę, nežiūrint didžiausių auklėtojų pastangų – šie vaikai niekuomet netapdavo normaliais žmonių visuomenės nariais. Dėl tos pačios priežasties vesdamas žydų Tautą iš Egipto biblijinis Mozė 40 metų klaidžiojo po dykumą – kol natūralia mirtimi išmirė visi neteisingų pasaulėžiūros stereotipų “nešiotojai”. Dėl tos pačios priežasties masinės automobilių gamybos JAV pradininkas H.Fordas nepriimdavo į darbą turinčius susiformavusius pasaulėžiūros stereotipus specialistų.
Išsiaiškinkime, kokius pasaulėžiūros stereotipus turi posovietinės Lietuvos politikai. Prisiminkime, kad Sąjūdžio laikais buvo aiškinama, kad: „žuvis pūva nuo galvos“. Taip pat prisiminkime, kad dauguma dabartinių Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų yra buvę sovietiniai specialistai. Tai reiškia, kad jie norėdami ar nenorėdami privalėjo dalyvauti politiniame gyvenime ir būti ištikimi sovietinei sistemai. Tai reiškia, kad sovietmečiu norėdami daugiau pasiekti savo karjeroje – jie savo pažiūromis privalėjo kuo arčiau priartėti prie „supuvusios žuvies galvos“ vertybių vertinimo skalės. Tai neišvengiamai nulėmė jų pasaulėžiūros stereotipuose esančios informacijos kiekį ir kokybę. Kaip jau išaiškinau šiame straipsnyje – ta informacija dabar juos valdo refleksų lygyje ir todėl jie net nepagalvoja apie galimybę elgtis kitaip. Neteisingo sovietinio pasaulio pažinimo pagrindu susiformavusių pasaulėžiūros stereotipų nešiotojai sudaro daugumą posovietinės Lietuvos politinėse partijose ir kitaminčių į jas visiškai neįsileidžia. Kad tikrai taip yra patvirtina visų posovietinės Lietuvos Respublikos politinių partijų vieningumas pagrindiniais Tautos apgaudinėjimo atvejais: tiek „pozicijoje“ tiek „opozicijoje“ esančios politinės partijos vieningai meluoja, kad 1940 m. liepos 22 d. sovietinio Liaudies Seimo deklaracija visą Lietuvos žemę pavertė valstybės nuosavybe ir todėl posovietinė Lietuvos valstybė naujai teisiškai atkuria visų LR piliečių nuosavybės teises į jų žemės valdas. Aš dar 1996 m. įrodžiau, kad iki 30 ha ploto nuosavybės teise Lietuvos žmonių valdytas žemės valdas sovietinė valdžia 1940 m. ne tik neatėmė iš teisėtų savininkų, bet užtvirtino amžinam savininkų naudojimui ir tą naudojimą gynė įstatymu. Sutikite, kad 1940 m. įstatymais įtvirtintą amžiną naudojimąsi savo žeme paskelbdami visuotine žemes nacionalizacija ir tuo savo išsigalvotu pagrindu daugiau kaip dešimtmetį neleisdami žmonėms naudotis jų žeme posovietiniai politikai akiplėšiškai meluoja. Kadangi 1940 m. iki 30 ha ploto žemės valdas valdė virš 70 procentu žemės savininkų, tai posovietiniai politikai vis dar bando apgauti didžiąją dalį mūsų Tautos (apie tai išsamesnę informaciją rasite informaciniame portale www.straipsniai.lt esančioje rubrikoje „Žmogaus teisės“ skelbiamuose straipsniuose).
Kad mūsų gyvenimai tiesiogiai priklauso nuo mūsų išsirinktų atstovų asmeninių savybių įrodo sovietinė kadrų atrinkimo politika. Buvusioje sovietų sąjungoje buvo paruošta ir praktiškai taikoma pareigūnų atrankos ir jų psichologinio paruošimo sistema. Tai akivaizdu iš 1947 m. sovietinio vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) priimto visiškai slapto įsakymo, kurio kodas: „Moskva 2. 6 1947: soveršenno sekretno K.AA/CC 113 prikaz NK/003/47” (internete jo tekstas skelbiamas užsienio kalbomis). Šiuo įsakymu buvo siekiama pasidalinti sukauptu sovietiniu patyrimu su pokaryje į socialistinę stovyklą naujai įjungtų šalių vadovais. Jo atskiruose punktuose rekomenduojama:
45 punktas: „Į aukštąsias mokyklas pirmiausia priimti žmones iš žemiausių visuomenės sluoksnių, kuriems rūpi gauti diplomą, bet ne gilias specialybės žinias”.
18 punktas: „Pareigose aukštinti tik tuos vadovus, kurie … nesugeba analizuoti neįeinančių į jų tiesioginės veiklos sferą problemų”.
19 punktas: „Vietinės kilmės vadovus reikia taip sukompromituoti pavaldinių akyse, kad jie negalėtų grįžti į pradinę aplinką”.
14 punktas: „Reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad juridinio, ekonominio ir administracinio pobūdžio įstatymai ir sprendimai būtų nekonkretūs”.
15 punktas: ”Reikia padaryti viską, kas tik įmanoma, kad bet kuriuo klausimu vienu metu užsiiminėtų keletas komitetų, įstaigų ar organizacijų, bet nė viena iš jų negalėtų paveikti įmonės darbo (galutinio rezultato – Z.J.). Vadovų funkcijos turi apsiriboti nuorodų vykdymu”.
Šiame įsakyme nepamirštas žemės ūkis ir žemės nuosavybė:
12 punktas: „Reikia spausti vietinę valdžią, kad gavę žemę piliečiai gautų tik tai patvirtinantį dokumentą, bet ne žemės nuosavybės dokumentus”.
13 punktas: „Reikia vykdyti tokią politiką, kad individualūs fermerių ūkiai būtų nuostolingi ir nesugebėtų išsilaikyti. Vėliau pradėti žemės ūkio kolektyvizaciją…” (Šiais laikais dar „nesugrąžinta“ žemė „kolektyvizuojama” suformuojant bendroves ar kolektyvinį „asmeninio ūkio „ paskirties žemės įdirbimą, kad prisitaikant prie pasikeitusių aplinkybių [ar pritaikant aplinkybes] šią žemę būtų galima privatizuoti – kuriant nomenklatūros atstovų dvarus – Z.J.).
Kaip šis įsakymas iki pat LR nepriklausomybės atkūrimo buvo vykdomas sovietinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje matosi iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio LŽŪA grupės sudarytos specialios komisijos, skirtos akademijoje sovietmečiu buvusioms negerovėms ištirti – išvadų. Jos 1992 m. birželio 2 d. buvo paskelbtos dienraštyje „Kauno diena” Nr. 5 (13719), 4 puslapyje išspausdintame straipsnyje, pavadintame „Vieno žodžio našta”. Šią komisiją akademijos persitvarkymo sąjūdžio taryba sudarė 1988 m. gruodžio 29 d. Citatos pradžia: „Skaitytojams priminsiu, kad komisija buvo užsibrėžusi išaiškinti priežastis, dėl kurių per pastaruosius dešimtmečius, smuko išleidžiamų specialistų žinių lygis, jų moralė, paliečiant tik tai, ką galėjo ir privalėjo padaryti Akademijos vadovybė. Komisija konstatavo, kad pedagoginio ir auklėjimo nuosmukio pagrindinės priežastys buvo stojamųjų egzaminų taisyklių pažeidinėjimai, blogai besimokančių studentų „globa” ir nuolatinis spaudimas mažinti dėstytojų reiklumą, reiklių dėstytojų ujimas ir šalinimas iš Akademijos, nepakankami reikalavimai diplominiams darbams ir projektams. Komisijos parengtame akte rašoma: „reiklūs dėstytojai buvo peikiami ne tik aptariant egzaminų rezultatus, bet ir kitomis progomis. Reiklus ir pedagoginiam darbui atsidavęs dėstytojas A.J. Lazauskas buvo pašalintas iš Akademijos. Jo pirmasis „nusižengimas” buvo tas, kad nepakluso prorektoriaus S. Šimatonio reikalavimui neteisingai vertinti stojančiojo egzaminą. A.J. Lazausko ir kitų dėstytojų nepagrįstas neperatestavimas yra Akademijoje vyraujančios baimės, kuri pakerta dėstytojų reiklumą ir gniuždo kritiką, priežastis”. Komisijos aktas baigiamas išvadomis: „paminėtų mokymo proceso blogybių pasėka ta, kad Lietuvos žemės, vandens ir miškų ūkiai gaudavo daug ir blogai paruoštų specialistų, kurie yra mūsų akademijos darbo niekalas”. (Citatos pabaiga).
Akivaizdu kad posovietinėje Lietuvoje vykstanti „žemės reforma” ir kiti neteisėti politikų vykdomi valstybinio ir piliečių asmeninio turto perskirstymai pirmiausiai reikalingi LŽŪA persitvarkymo sąjūdžio sukurtos komisijos minėtiems sovietmečiu nekokybiškai paruoštiems žemės ūkio ir sovietmečiu panašiai paruoštiems kitų sričių „specialistams”. Tokie „specialistai” buvo rengiami, kad klusniai prižiūrėtų sovietinius baudžiauninkus. Esant laisvos rinkos ekonomikos sąlygoms jie visiškai nesugebėtų konkuruoti su gerai savo specialybę išmanančiais kolegomis. Todėl jie stengiasi sau ir savo vaikams prisigrobti svetimo turto bei pasinaudojant neteisėtai svetimo turto trupinius paėmusių rinkėjų balsais kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje. Tai yra vienintelė tikroji vadinamojo „socialinio teisingumo“, „būsimos visuotinės gerovės“ ir į šiuos panašių posovietinių valdininkų savivalės pasireiškimų priežastis.
Kalbant apie teisingus rinkimus būtina pastebėti, kad laisvi rinkimai neįmanomi be žodžio laisvės. Jeigu šalyje negalima laisvai spaudoje paskelbti teisingą informaciją apie konkretaus rinkimuose kandidatuojančio asmens ar jį remiančios politinės partijos neteisėtas veikas – tai kokia kalba gali būti apie (negaunančių teisingos informacijos ir todėl renkančių „katę maiše“) piliečių teisingą pasirinkimą ir tų rinkimų demokratiškumą bei teisingumą?
Mums aiškina, kad posovietinėje Lietuvoje esanti rinkimų tvarka yra tobula ir ja naudodamasi Tauta geriausiai išreiškia savąją valią. Tačiau kodėl rinkėjas privalo rinktis tik iš politikų siūlomų kandidatų? Demokratiškų rinkimų rinkiminiuose biuleteniuose privalo būti atskira skiltis – kurioje rinkėjas galėtų pažymėti, kad jį nepatenkina nei vienas iš Tautai politikų primetamų kandidatų. Tokio rinkėjo valia esamoje posovietinėje rinkimų sistemoje išvis teisiškai nefiksuojama ir neturi jokios įtakos rinkimų rezultatams. Ar tai ne kitaip galvojančių asmenų teisės išsirinkti jiems priimtiną atstovą atviras užgniaužimas?
Prisiminus tai, kad penkiasdešimt procentų Lietuvos Respublikos Seimo narių (ir visus „Tautos“ atstovus Europos Sąjungoje) renkame pagal politinių partijų sudarytus sąrašus belieka suabejoti ar posovietinė Lietuva tikrai yra teisinė demokratinė respublika?
