Kodėl stringa sklypų skandalo išaiškinimas? (arba: Ką mes apgaudinėjame?)

Šį klausimą visiškai rimtai aptarinėja Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnai, žurnalistai ir šiaip visi kas tik netingi. Kuomet aš išgirstu frazę “sklypų skandalas”- man darosi nejauku. Nejauku todėl, kad nesigirdi nei vieno žmogaus balso – kuris teisingai įvertintų posovietinėje Lietuvoje vykstantį žemės išgrobstymą. Nejauku dėl visuotino melo ir ypač dėl to – kad Lietuvos žmonės pirmiausiai meluoja patys sau. Sutikite, kad visos tautos susitaikymas su melu yra daug baisesnis net už grupės valdžios pareigūnų bandymą apgaule ir prievarta perskirstyti piliečių nuosavybės teises į jų žemės valdas. Jeigu turto netekęs žmogus yra tik nukentėjusiu nuo apgaulės ir prievartos žmogumi – tai susitaikęs su melu žmogus netenka dalies jo žmogiškumą nulemiančių vidinių dvasinių savybių, t.y., dalies savojo žmogiškumo.

Prieš aiškindamiesi išsamiau – kodėl “Marijos žemę” užvaldė sau ir kitiems skirtas totalus melas – ištirkime kokia yra tikroji LR piliečių nuosavybės teisių į jų paveldimas žemės valdas teisinė padėtis (iki 1940-06-15 prasidėjusios sovietinės okupacijos įgytas žemės valdas). Dar 1996 m. pabaigoje aš galutinai įsitikinau, kad posovietinės LR valdžios pareigūnų aiškinimai apie būtinumą atkurti LR piliečių nuosavybės teises į jų paveldimas, iki 1940-06-15 įgytas žemės valdas yra melagingi. Tuo metu mes suradome 1940-07-22 “Liaudies Seimo deklaracijos” originalų tekstą. Jį perskaičius tapo akivaizdu, kad:

1. Minėta deklaracija visas Lietuvos gyventojų nuosavybės teise valdytas žemės valdas nepavertė valstybės nuosavybe t.y., ji nebuvo nacionalizacijos aktas (terminas “nacionalizacija” joje išvis nei karto nepanaudotas). Tai buvo iškilmingas programinis okupacinės valdžios pareiškimas. Abejojantiems siūlau pasižiūrėti į “Dabartinės Lietuvių kalbos žodyną” ir įsitikinti. 1940-07-22 “Liaudies Seimo deklaracijoje” buvo paskelbta ši okupacinės valdžios programa:

„Reikšdamas visų darbininkų valią ir vadovaudamasis gyvybiniais darbo valstiečių interesais, Liaudies Seimas paskelbia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės nuosavybe. Nuo šiandien žemę valdys tie, kurie ją dirba.

Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės.

Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją, bus griežtai nubausti, kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams.“

2. Kad įgyvendinti minėtoje deklaracijoje paskelbtą programą okupacinė valdžia 1940 metais įvykdė žemės reformą, kurios vykdymą reglamentavo priimti poįstatyminiai aktai. Pagrindinis iš jų buvo 1940 m. rugpjūčio 5 d. “Ministerių tarybos nutarimas apie valstybinio žemės fondo sudarymą”. Šio dokumento preambulėje buvo nurodyta jo paskirtis: “1940 m. . rugpjūčio 5 d. Ministerių taryba, siekdama įgyvendinti Liaudies Seimo1940 m. liepos 22 d. nutarimą apie paskelbimą žemės tautos, t.y. valstybės nuosavybe ir apie aprūpinimą žeme bežemių ir mažažemių valstiečių, nutarė: I. Valstybinio žemės fondo sudarymas…” Šio dokumento 2 dalies, pavadintos: “Į minėtą fondą paimti šias žemes” punkte “e” buvo nustatyta, kad: “Tą bendro žemės ploto dalį, kuri priklauso valstiečių ūkiams, didesniems kaip 30 ha”. Šį “Ministerių tarybos nutarimą” papildomai išaiškino tuometinė “Valstybinė žemės ūkio komisija”. Šios komisijos išaiškinime į valstybinį žemės fondą nepaimtos žemės valdos įvardijamos savininkui “paliekama žeme”. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos Lietuvoje buvo 332 050 ūkių (72 %), kurių savininkai valdė iki 30 ha ploto žemės. Jie valdė 3 364 970 ha (74,6 %) visos prieškarinės nepriklausomos Lietuvos valstybės dirbamos žemės.

Istorinis faktas: nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha ploto žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki 1947 – 1950 metais vykusios kolektyvizacijos ir valstybei mokėjo žemės mokesčius. Kokių dar reikia įrodymų, kad 1940 m. liepos 22 d. “Liaudies Seimo deklaracija” iki 30 ha valdžiusių žemės savininkų nuosavybės teises į jų žemės valdas teisiškai nenutraukė?

3. Po 1940 m. birželio 15 d. 30 ha plotą viršijančios piliečių žemės valdų dalys 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo” deklaracijos vykdymo metu buvo paimtos į LTSR valstybinį žemės fondą. Piliečių nuosavybės teisės į šias – 30 ha plotą viršijančias žemės valdas juridiškai pagrįstai taip pat niekuomet nebuvo nutrauktos, kadangi pagal 1940 m. liepos 22 d. „Liaudies Seimo deklaraciją“ vykdytas dalies LR piliečių žemės paėmimas į valstybinį žemės fondą yra neteisėtas – nes jis buvo vykdomas svetimos valstybės karinėms pajėgoms jėga užgrobus Lietuvos valstybės teritoriją, t.y. panaudojus prievartą.

4. Nuo 1947 m. vykdant sovietinę Lietuvos kaimo kolektyvizaciją buvo kuriamos žemės ūkio artelės (būsimieji kolchozai). LR bibliotekose dar išlikę šių žemės ūkio artelių kūrimo originalūs įstatai. Juose pirmiausiai konstatuojamas piliečio stojimo į žemės ūkio artelę savanoriškumas. Tos vėliau kolūkiais pervadintos žemės ūkio artelės (žemės ūkio kooperatyvai) po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-03-11 savaime iširo. Tai reiškia, kad piliečių įstojimas į tuos kooperatyvus niekuomet teisiškai pagrįstai nenutraukė LR teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į žemę.

5. Be tariamojo įstatymiško – pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuojant įvykdyto žemės suvalstybinimo – 1991 m birželio 18 d. LR įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nurodytas ir kitas iki 1940-06-15 LR piliečiams nuosavybės teise priklaususios žemės suvalstybinimo būdas: „Kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą”. Išsiaiškinkime ar posovietinės Lietuvos teisės žinovai ir šį kartą neklysta:

Šis universalus, nuo 1940 m. birželio 15 d.(sovietinės okupacijos pradžios) iki 1990 m. kovo 11 d. (Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo) laikotarpį apimantis, piliečių nekilnojamojo turto perėjimą valstybės nuosavybėn reglamentuojantis 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo Nr. I-1454 teisinis apibrėžimas turi keletą esminių trūkumų:

5.1 Teisiniu požiūriu tai yra nieko konkretaus nereiškianti bendra (todėl ir beprasmė) frazė.

5.2 Ši frazė LR įstatymų leidėjų yra sugalvota jau sovietinei Lietuvos valstybės okupacijai pasibaigus, t.y. po 1990 m. kovo 11 d. Ji projektuojama į sovietinės okupacijos laikotarpį (prieš 1990 m. kovo 11 d.) ir toje praeityje tariamai sukuria situaciją, kurios pasekmės taikomos vykdant 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymą Nr. I-1454 ir 1997 m. LR įstatymą Nr. VIII-359, t.y., iš LR piliečių prievarta atimant jų nekilnojamąjį turtą ir įstatymiškai nutraukiant iki 1940 m. birželio 15 d. piliečių įgytas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Todėl tokia „teisinė” formuluotė gali būti vertinama tik kaip visiškas absurdas arba kaip nusikalstamos veikos sudėtinė dalis. Teisės teorijoje neabejojama, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t.y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Atgalinis teisės akto galiojimas civilinėje teisėje negalimas, nes vieniems teisės subjektams pagerindamas padėtį – kitiems teisės subjektams jų teisinę padėtį neišvengiamai pablogina.

Kad LR teisėti žemės savininkai „buvusiais savininkais“ ir „pretendentais“ (į savo turtą) tapo tik po 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo įrodo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. liepos 4 d. priimto įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinys: „…Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje.“ Tai įrodo, kad 1989 m. liepos 4 dieną tuometinėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų paveldimas žemės valdas teisiškai nebuvo nutrūkę ir šis teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių tęstinumo juridinis faktas buvo oficialiai pripažintas bei ginamas tuometinės Lietuvos valstybės įstatymais. Tai reiškia, kad po 1990-03-11 posovietinės LR teisės žinovų išsigalvotas teiginys, kad teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės buvo nutrauktos sovietinės okupacijos laikotarpyje: “kitaip neteisėtai suvisuomeninant nekilnojamąjį turtą” jokio teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių teisinio nutraukimo praeityje nesukuria.

Posovietinės LR „valdžią turinčiųjų” išsigalvoti, sovietmečiu tariamai įvykę teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių “nutrūkimai” yra tik siekiančių pasigrobti svetimą turtą piliečių vaizduotės sukurti miražai ir jų vykdomo organizuoto ekonominio nusikaltimo sudėtinė dalis.

Išvada: Iš mano pateiktų įrodymų akivaizdu, kad iki 1940 m. birželio 15 d. LR piliečių įgytos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą sovietinės okupacijos laikotarpiu niekuomet teisiškai pagrįstai nebuvo nutrauktos, todėl jų nereikia atkurti jokiu specialiu LR įstatymu. Tai reiškia, kad “specialieji” LR įstatymai skirti ne teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių atkūrimui – bet kitam tikslui. Tas tikslas yra neteisėtas asmenų nekilnojamojo turto nuosavybės teisiu perskirstymas ir to perskirstymo įteisinimas Lietuvos valstybės vardu.

Jeigu niekas nebūtų dirbtinai pakoregavęs natūralią įvykių eigą, tai po Tarybinių socialistinių respublikų sąjungos ir joje buvusios ūkinės sistemos savaiminio iširimo iki 1940-06-15 įgytas žemės valdas būtų pradėję valdyti teisėti jų savininkai. Kadangi taip neįvyko – išsiaiškinkime, kas ir kada posovietinėje Lietuvoje įvykdė faktinį piliečių nuosavybės teisių į žemę nutraukimą. Natūraliam nekilnojamojo turto grįžimui į teisėtų savininkų valdymą dirbtinę teisinę užkardą sukūrė LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimto LR įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 2 d. LR Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4 punkto nuostata: „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria LR iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų”. Šis LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų priimtas, akivaizdžiai viršijantis jų iš tautos gautus įgaliojimus sprendimas, savo teisine esme yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu įvykdytas piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių nutraukimas. Bet kurioje kitoje valstybėje tai būtų laikoma neteisėtu ir gėdingu poelgiu. Posovietinėje Lietuvoje už tai buvusiems LR Aukščiausiosios Tarybos deputatams ir jų šeimoms bus mokamos rentos.

Minėtą LR Aukščiausiosios Tarybos savivalę juridiškai savo autoritetu (bet ne teisiniais argumentais) ne kartą sutvirtino LR Konstitucinis Teismas. 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime LR Konstitucinis Teismas konstatavo, kad: „…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu“.
LR Konstitucinio Teismo teisėjai turėtų žinoti jog tam, kad „iš žmonių atimtas turtas” taptų „faktiškai valstybės valdomu turtu” reikia tų žmonių, kurių nuosavybės teisės į atimtą turtą faktiškai nenutrūkę – laisvo ir savanoriško sutikimo perduoti savo turtą valdyti valstybei ir tą sutikimą būtina juridiškai įforminti galiojančių LR įstatymų nustatyta tvarka. Tokio sutikimo LR teisėti žemės savininkai LR valdžiai niekuomet nedavė. Tačiau iš LR piliečių tokie sutikimai išgaunami posovietinės žemės reformos vykdymo metu. Jie išgaunami iš kiekvieno teisėto žemės savininko individualiai, dešimtmečiais jam taikant prievartą ir “negrąžinant” žemės valdą – kuri to žemės savininko šeimai būtų vienintelis prasimaitinimo šaltinis. Ši metodika pasitvirtina beveik visu šimtu procentų. Kai teisėti žemės savininkai gerai išalksta – tai tuomet jie sutinka didžiąją dalį turėto turto palikti “žemės reformos” vykdytojų disponavimui, o patys pasitenkina trupiniais. Išsamesnę informacija apie posovietinės žemės reformos neteisėtumą galite rasti informaciniame portale www.straipsniai.lt esančioje rubrikoje “Žmogaus teisės” straipsnyje “Ar teisėta posovietinė žemės reforma Lietuvoje”.

Tirdami tikrąją LR piliečių nuosavybės teisių į jų paveldimas (iki 1940-06-15 prasidėjusios sovietinės okupacijos įgytas žemės valdas) žemės valdas teisinę padėtį išsiaiškinome, kad vadinamasis “sklypų skandalas” tai tik atskiri posovietinės žemės reformos “žiedeliai”. Ponai “valdžią turintieji” – ar jums negėda dėl tokio jūsų posovietinėje Lietuvoje diegiamo “teisingumo”? Gal jūs žinote: kada ir kas posovietinėje Lietuvoje nutrauks niekuomet teisiškai nenutrūkusių LR piliečių “nuosavybės teisių atkūrinėjimą”? Kas atsakys už posovietinės “žemes reformos” vykdymo metu suniokotus žmonių gyvenimus ir iššvaistytas milžiniškas lėšas? Atsakykite, ponai “valdžią turintieji”.

Sulaukti atsakymų tiek į mano pateiktus klausimus – tiek į klausimą: “kodėl stringa sklypų skandalo išaiškinimas” yra problematiška, nes mūsiškiai “valdžią turintieji” yra įklimpę dar giliau – nei čia aprašyta. Apie posovietinės žemės reformos neteisėtumą ir konkrečias neteisėtas jos vykdytojų veikas aš asmeniškai nuolat informuoju LR Seimą, LR Vyriausybę ir LR Prezidentą. Mano susirašinėjimas su LR Prezidento J.E. R. Pakso komanda rasite šiame straipsnyje jau nurodytu interneto adresu, straipsnyje “Ar Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjai gina Lietuvos Respublikos piliečių Konstitucines teises?” Ten pat yra informacija apie tai kaip STT vengia tirti LR Seimo Kontrolieriaus K. Milkeraičio nustatytus organizuoto ekonominio nusikaltimo požymius. Tai reiškia, kad pačių aukščiausių Lietuvos valstybės institucijų pareigūnai neatlieka savo tiesioginių pareigų. Tačiau dar didesnė niekuomet teisiškai nenutrūkusių LR piliečių nuosavybės teisių “atkūrinėtojų” ir “žemės reformuotojų” bėda yra tame, kad jie atvirai pažeidinėja LR pasirašytas ir ratifikuotas Tarptautines Konvencijas:

Lietuvos Respublika 1995m. balandžio 27 dieną LR Seimo priimtu įstatymu Nr. I-865 ratifikavo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją (toliau – Konvenciją) bei jos 4-ąjį, 7-ąjį ir 11-ąjį Protokolus. Šios Konvencijos 1-ąjį Protokolą LR ratifikavo 1995 m. gruodžio 7 dieną įstatymu Nr. I-1117. Ratifikacinius raštus Europos Taryboje LR deponavo 1996 m. gegužės 27 dieną. 1999 m. LR ratifikavo Konvencijos 6-ąjį Protokolą. Ratifikuodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją Lietuvos Respublika pagal šios Konvencijos 1-ą straipsnį automatiškai garantavo, kad jos vidaus teisė atitinka šios Konvencijos teisines nuostatas ir įsipareigojo nepažeisti Konvencijoje ginamų materialinių teisių bei laisvių. Pagal LR Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį ir pagal Konvencijos ratifikavimo metu galiojusio 1991-05-21 LR įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 12 straipsnį Konvencija LR teritorijoje įgijo LR įstatymo galią. Tai, kad LR ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys turi LR įstatymo galią patvirtino LR Konstitucinis Teismas savo 1995-01-24 išvadoje. 1999 m. birželio 22 d. LR Seimo priimto „Tarptautinių sutarčių įstatymo” Nr. VIII-1248 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad: „Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos Tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos”. Tačiau LR pasirašius ir ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos dokumentus LR valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai LR teisinėje praktikoje ne tik nepradėjo taikyti Konvencijos nuostatas ir nenutraukė prieš LR teisėtus žemės savininkus vykdomą savivalę, bet naujai paruošė ir priėmė specialųjį 1997-07-01 LR įstatymą Nr. VIII-359 (ir šio įstatymo vėlesnius papildymus).

Jūs galite pastebėti, kad priimdama įstatymus ir juos praktiškai taikydama LR valdžia nepažeidžia žmogaus teisių, nes veikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisinių normų ribose. Taip nėra, nes posovietinėje Lietuvoje iš teisėtų žemės savininkų apgaule ir prievarta atimamas nekilnojamasis turtas pusvelčiui perleidžiamas „valdžią turintiems” ir jų artimiesiems. Vadinamoji žemės reforma posovietinėje Lietuvoje vykdoma pagal specialiuosius (prieštaraujančius civilinės teisės normoms ir įteisinančius pagal baudžiamosios teisės normas baustiną veiką) LR įstatymus. LR teisinėje praktikoje taikant minėtus specialiuosius įstatymus posovietinėje Lietuvoje nuolat grubiai pažeidinėjamas LR Konstitucijos 29 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintas civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas. Todėl posovietinę LR žemės reformą reglamentuojantys LR įstatymai negali būti prilyginti visų LR piliečių teises vienodai (pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisines normas) apribojantiems įstatymams. LR piliečių nuosavybės teisę į paveldimą žemę tiesiogiai gina Konvencijos 1-ojo protokolo 1-as straipsnis, kuris LR įsigaliojo nuo jo ratifikavimo dienos. Tačiau posovietinės LR valdžia visiškai neatsižvelgia į jos pačios pasirašytų ir ratifikuotų Tarptautinių sutarčių nustatytas teisines normas. Šalių, prisijungusių prie Konvencijos bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą draudžia pacta sunt servanda principas, įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios dalyve yra LR, 26 straipsnyje. Todėl akivaizdu, LR žemės reformos sumanytojų ir vykdytojų bandymai teisiškai „įteisinti” teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių į jų paveldimą žemę nutraukimą remiantis specialiojo 1997-07-01 LR įstatymo Nr. VIII-359 (ir šio įstatymo vėlesnių pataisymų bei papildymų) “teisinių” nuostatų taikymu yra teisiškai nepagrįsti ir nevykdytini. Būtina pabrėžti, kad LR prisijungus prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos tokio turinio įstatymai išvis negalėjo būti priimti nepažeidžiant šios Konvencijos nustatytų teisinių normų. Tai reiškia kad po prisijungimo prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos Lietuvos valstybės institucijų pareigūnai nuolat, sąmoningai ir grubiai pažeidinėja šią ir 1969 m. Vienos Konvencijas. Tai reiškia, kad posovietinės Lietuvos teisėje svetimo turto pasisavinimas ir to pasisavinimo įteisinimas leidžiami įstatymu.

Visų šiame straipsnyje įvardintų skandalų pabaigos dar nesimato. Tikriausiai todėl, kad pas mus jau sukurtos naujoviškos “teisinės” valstybės pareigūnai iš kitų piliečių tarpo išsiskiria savo naujovišku pasaulio suvokimu. Norint kad šios naujoviškos valstybės pareigūnas elgtųsi kaip žmogus – jo moralus elgesys turi būti reglamentuotas individualiai tam asmeniui priimtu LR įstatymu. Taip pat būtina patikimai kontroliuoti to įstatymo vykdymą. Bet kuriuo kitu atveju posovietinis pareigūnas paaiškins, kad tame laikotarpyje apie kurį kalbame joks įstatymas asmeniškai jo buvimą žmogumi nenumatė … Esant tokiai teisei ir tokiai pareigūnų moralei eiliniams mirtingiesiems aš patariu nesekti aukštuomenės pavyzdžiu ir laisvalaikiu pagalvoti: – kodėl vienas iš 4000 metų senumo Babilono valdovo Hamurabio kodekso straipsnių greta vykstančio nusikaltimo nepasmerkimą prilygino bendrininkavimui nusikaltime ir už tai numatė atitinkamas bausmes? Kodėl Biblijoje Senajame testamente “Išėjimo knygoje” 23.2 mokoma: “Neisi paskui minią pikto daryti ir teisme nepritarsi daugumos sprendimui, pažeisdamas tiesą”?

Laukiame Jūsų komentarų.

2004 m. vasario 10 d.