Homofobijos apraiškos ir dvigubų standartų taikymas Lietuvoje

Lietuvoje Kiekvienoje valstybėje egzistuoja dilema – ar teisė turi atspindėti visuomenėje esamą vertybių sistemą ir moralines normas ar būti vienu žingsniu toliau pažengusi į priekį, taip skatinant pažangesnį visuomenės vystymąsi. Pastarasis variantas sudėtingesnis ir gali iššaukti nepatenkintos visuomenės daugumos atmetimo reakciją, įgyvendinant priimtas teisės normas praktikoje.

Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje rodo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis lygybės ir draudimo diskriminuoti principus, tame tarpe ir seksualinių mažumų atžvilgiu, nėra pakankamai suvokiamas politikų, dvasininkijos atstovų, jaunimo tarpe bei piliečių susibūrusių į opozicinę visuomeninę grupę „Už dorą ir tautą“. Praraja tarp esamo teisinio reglamentavimo ir visuomenės pasirengimo jį įgyvendinti praktikoje ryški kaip niekada.

2007 m. gegužės 17d. minint tarptautinę dieną prieš homofobiją, vykdant Europos bendrijos iniciatyvos EQUAL informacinę akciją „Homoseksualūs darbuotojai turi teisę būti atviri ir saugūs“, buvo siekiama, kad į Vilniaus ir Kauno miestų gatves išvažiuotų „vaivorykštės“ troleibusai su socialinės reklamos šūkiais: „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ ir „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri visuomenėje“. Tačiau troleibusai su socialine reklama neišvažiavo, o Lietuva tarptautinę dieną prieš homofobiją pasitiko homofobiškomis nuotaikomis ir veiksmais.

Vilniaus miesto savivaldybė, kuri pagal Lygių galimybių įstatymą turi pareigą įgyvendinti lygias galimybes rengiant ir priimant teisės aktus (pavyzdžiui, priimant sprendimą dėl socialinės reklamos), leidimo panaudoti socialinę reklamą nedavė ir tikėtina, kad įvykdė tiesioginę diskriminaciją dėl lytinės orientacijos. Lygių galimybių įstatymas įtvirtina, kad tiesioginė diskriminacija yra elgesys su asmeniu, kai dėl jo lytinės orientacijos taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Įvertinus visas aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių ar panašiomis aplinkybėmis būtų buvę atsakyta leisti skleisti socialinę reklamą, jei ji būtų nukreipta į kitų socialinių grupių teises ir problemas. Kauno miesto atveju, žiniasklaidoje, deja, nebuvo pateikta pakankamai informacijos dėl kokių priežasčių buvo neleista „vaivorykštės“ autobusui išvažiuoti į miesto gatves.

Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės meras savo viešuose pareiškimuose net nebandė slėpti, dėl kokių motyvų buvo priimtas „politinis sprendimas“: „Esame tolerantiški bet kokios lytinės orientacijos žmonėms, tačiau teikdami prioritetą tradicinei šeimai ir siekdami propaguoti šeimos vertybes, nepritariame viešam homoseksualistų idėjų demonstravimui Vilniaus mieste“. Ši pozicija su nedidelėmis variacijomis buvo atkartota ir kitų politikų, dvasininkijos bei visuomenės atstovų pasisakymuose, kurią apibendrinus būtų galima išskaidyti į sekančius teiginius:

1. Gėjai Lietuvoje nėra diskriminuojami, jie yra toleruojami, todėl turėtų džiaugtis suteiktomis teisėmis ir laisvėmis.

2. Gėjai viešomis akcijomis propaguoja savo seksualinę orientaciją.

3. Viešomis akcijomis gėjai daro neigiamą įtaką pamatiniam visuomenės pagrindui – tradicinei šeimai.

Vertinant teiginį, jog gėjai Lietuvos visuomenėje yra nediskriminuojami, reikia pažymėti, kad visuomenės apklausos tyrimai rodo, jog homoseksualūs asmenys yra viena labiausiai diskriminuojamų visuomenės grupių. Pasak Lietuvos Gėjų lygos (toliau – LGL), atvirą „gėjų“ gyvenimą Lietuvoje gyvena vos dešimt žmonių, remiantis kitais duomenimis, 70 proc. visų homoseksualių asmenų slepia savo lytinę orientaciją.

Perskaičius daugelį netolerantiškų, įžeidžiančių, nepagarbių ir kartais nusikalstamų komentarų („gėjus į dujų kameras“, „geras gėjus – negyvas gėjus“) pasirodžiusių žiniasklaidoje po straipsnių susijusių su „vaivorykštės“ autobusų nesėkminga akcija, pamažu išryškėja suvokimas, kad visuomenės išorėje susiformavęs įvaizdis apie diskriminacijos nebuvimą, iš tiesų yra klaidinantis ir tik parodo homoseksualių asmenų daugumos saugumo jausmo visuomenėje stoką, tiek moralinėje, tiek galbūt net fizinėje plotmėje.

Todėl nestebina ir vyraujanti tyla – spaudoje nėra viešinami diskriminacijos atvejai, teismuose nenagrinėjamos bylos, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nagrinėja itin mažą skundų skaičių dėl lytinės orientacijos diskriminacijos. Tokia tyla parodo ne paties diskriminacijos nebuvimo faktą, bet nebuvimą pradinių sąlygų jai atsirasti, kadangi tam, kad įvyktų diskriminacinis aktas, kita nepakanti pusė turi bent jau žinoti, apie netoleruotino reiškinio buvimą.

Kitas argumentas, pagrįstas teiginiu, kad gėjai viešomis akcijomis propaguoja savo ideologiją, vykdo „Sodomos agresiją“, „gėjų diktatūrą“, bando save „ciniškai sureikšminti, iškelti savo problemas virš visuomenės“, „primeta savo miegamojo reikalų svarstymą didžiai daugumai“, suponuoja nuomonę, kad homoseksualūs asmenys viešomis akcijomis daro neteisėtus veiksmus ir savo veiksmais pažeidžia heteroseksualių asmenų teises.

Pirmiausia, reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje kaip ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas lygybės principas – visų žmonių lygybė prieš įstatymą. Antra, įstatymas visiems asmenims garantuoja teisę į saviraišką ir taikius susirinkimus. O valstybės institucijos, garantuodamos saviraiškos ir teisės į taikių susirinkimų teisę, įgyvendindamos lygybės principą, negali diskriminuoti asmenų grupių, tame tarpe ir dėl jų lytinės orientacijos. Todėl teisėmis, kuriomis gali naudotis dauguma visuomenės heteroseksualių asmenų, gali naudotis ir homoseksualūs asmenys nepaisant jų lytinės orientacijos. Seksualinės mažumos, kaip ir bet kuri visuomenės grupė, gali organizuoti viešas akcijas, keldamos į viešumą joms rūpimus klausimus. Šiuo atveju, dvigubų standartų taikymas pasireiškia tuo, kad yra bandoma taikyti modelį „kas leidžiama mums, tas nebūtinai leidžiama jums“.

Suvokus, kad visų visuomenės narių teisės ir laisvės yra lygios, nepaisant jų lytinės orientacijos, reikia turėti omenyje, kad jų įgyvendinimas ir naudojimasis jomis yra sąlygojamas pareigos nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Kyla klausimas kokias tradicinės orientacijos piliečių teises ir laisves pažeidžia socialinės reklamos šūkiai „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ ir „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri visuomenėje“. Nei vienas iš aukščiau paminėtų socialinių teiginių nepropaguoja netradicinės seksualinės orientacijos – nėra pabrėžiami privalumai būti homoseksualiu asmeniu (kas galėtų būti suprantama kaip propaganda), nėra ir bandymų reikalauti daugiau teisių ar net taikyti pozityvias priemones. Priešingai, yra bandoma atkreipti visuomenės dėmesį į esamas problemas ir siekti užmegzti dialogą tarp visuomenės daugumos ir mažumos.

Kai kas gali suabejoti ar keliami klausimai yra pagrįsti, ir ar keliamos problemos iš tiesų egzistuoja. Visuomenės nuomonės apklausos rezultatai rodo, kad tam yra pagrindo – 51 proc. gyventojų mano, kad homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje, 69 proc. respondentų nenorėtų matyti homoseksualių asmenų mokyklose, 58 proc. bijotų, jeigu jų vaikų mokytojas (-a) būtų homoseksualus asmuo, 51 proc. nerinktų kandidato į Seimą ar savivaldybės tarybą, jei jis/ji atvirai pripažintų savo homoseksualumą. 47 proc. gyventojų vis dar mano, kad homoseksualius asmenis reikia gydyti (tik retas iš jų žino, kad 1973 m. homoseksualumas buvo išbrauktas iš Pasaulinės sveikatos organizacijos ligų sąrašo).

Dėl tos pačios priežasties, propagandos nebuvimo, nepagrįsti ir kaltinimai dėl tradicinių vertybių – šeimos griovimo. Nuostabą kelią tai, kad vien bandymas atkreipti dėmesį į seksualinių mažumų diskriminaciją, yra sulyginamas su tam tikro viruso skleidimu. Susidaro įspūdis, kad nesvarbu ką darytų homoseksualūs asmenys – bandytų pristatyti meno parodą ar organizuoti taikų vaivorykštės vėliavos išskleidimą, jau pats jų buvimo viešumoje faktas, gali neigiamai paveikti visuomenę ir ypač jos dar nesusiformavusią dalį – vaikus ir jaunimą. Panašu, jog bijoma, kad netradicinė seksualinė orientacija gali išpopuliarėti lyg mada, ir asmenys gali pradėti keisti savo seksualinę orientaciją tarsi madingus drabužius. Toks fobijų iracionalumas gali būti paaiškinamas tik stiprių jausmų užvaldymu, kai nėra bandoma racionaliai mąstyti ir adekvačiai vertinti situaciją.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tradicinė šeimos sąvoka, kuria remiamasi kaip atspirties tašku, laikui bėgant, kaip rodo visuomenės apklausos tyrimai, kinta, palaipsniui plečiasi. Į tradicinį modelį, susidedantį iš vyro, žmonos ir vaikų, žmonės linkę įtraukti ir kitas šeimos formas – nesusituokusias poras, auginančias vaikus ar be jų, vienišas mamas, auginančias nesantuokinius vaikus bei nuotolio šeimas (kai vienas iš sutuoktinių išvyksta dirbti į užsienį). Atidžiau pažvelgus į teisės aktus, pastebėsime, kad nei Civilinio kodekso trečioje knygoje, nei kituose specializuotuose teisės aktuose, nėra apibrėžiama šeimos sąvoka, yra tik nustatomas šeimos narių civilinių teisinių santykių reguliavimas. Vertinant šiandieninį klimatą visuomenėje, netenka abejoti, kad visuomenė dar ilgai nebus pasirengusi praplėsti šeimos sąvoką ir į ją įtraukti tos pačios lyties asmenis, ar nustatyti homoseksualių asmenų teisinių santykių reguliavimą, įtvirtinant santuokos ar partnerystės įregistravimo galimybę, kaip jau padaryta ne vienoje Europos valstybėje.

Išnagrinėjus dvigubų standartų taikymą ir pateikiamų argumentų pagrįstumą, natūraliai kyla klausimas, kodėl Lietuvoje susiklostė tokia padėtis, kad teisinis reguliavimas neatitinka visuomenės daugumos pasiruošimo jo įgyvendinti praktikoje. Dėl straipsnio ribotos apimties, galima išskirti tik keletą pagrindinių tokio reiškinio priežasčių. Visų pirma, reikia pažymėti, kad Lietuvoje yra giliai įsišaknijęs patriarchalinės visuomenės modelis su aiškiu skirtingu lyčių vaidmenų pasiskirstymu. Sovietiniu okupaciniu laikotarpiu, 1960-aisiais, kai Vakarų Europa pergyveno seksualinės revoliucijos laikotarpį ir plačiai diskutavo seksualiniais klausimais, Lietuvoje sekso klausimas buvo tabu. Atkūrus nepriklausomybę, buvo jaučiamas didelis noras kuo greičiau įsilieti į demokratinių Vakarų Europos šalių būrį, todėl stojant į privilegijuotą Europos klubą „Europos Sąjungą“ be didelių diskusijų ir paskubomis buvo perkeliama daugelis Europos Sąjungos teisės normų į vietinę teisės sistemą.

Įgyvendinant ES Rasės 2000/43/EB ir Darbo užimtumo 2000/78/EB anti-diskriminacines direktyvas, be didelių diskusijų visuomenėje buvo priimtas (nors ir ne be trūkumų) Lygių galimybių įstatymas. Tačiau akivaizdu, kad šiuo metu mūsų visuomenė išgyvena itin didelį atotrūkį tarp teisinio reglamentavimo ir visuomenės daugumos pasirengimo jį įgyvendinti praktikoje. Galima teigti, kad Lietuvoje dilema ar teisė turi atitikti visuomenės normas ar būti pažengusi žingsnį į priekį, susiklosčius aplinkybėms, buvo išspręsta pastaruoju variantu, neskiriant daug laiko pamąstymams, kuris variantas būtų parankesnis.

Vertinant susiklosčiusią situaciją, norėtųsi trumpai apžvelgti, kokie galėtų būti pirmi žingsniai, siekiant užpildyti šią spragą tarp teisinio reguliavimo ir visuomenės brandumo. Kaip ir kiekvieno konflikto metu, pirmiausia turėtų atsirasti noras suprasti esamų reiškinių priežastis. Vietoj kaltinimų ir vienareikšmio neigimo, turėtų būti daugiau dėmesio kreipiama į klausimą kodėl homoseksualūs asmenys jaučiasi Lietuvoje diskriminuojami, ar tam yra pagrindo, jei taip, kokių priemonių ir veiksmų reikėtų imtis, tam pakeisti. Jei homoseksualumas nėra liga, ar jis yra įgimtas, jei ne, kokie reiškiniai gali lemti asmens seksualinės orientacijos pasikeitimą, ar galima šiuos reiškinius įtakoti? Dabar gi, visuomenėje yra pastebima geranoriškumo stoka pradėti net minimalų dialogą. Kaip nurodo Lietuvos gėjų lyga, šalies politikai, baimindamiesi prarasti reputaciją, atsisako dalyvauti lygos rengiamose konferencijose ir seminaruose. Dialogas su katalikų Bažnyčia nevyksta, nes LGL nuomone jis beprasmiškas.

Galbūt asmenys, atkakliai kovojantys už tautos dorą ir neturintys abejonių dėl gėjų diskriminacijos, galėtų įdomumo dėlei bent pusdienį ar dieną pabandyti pasijusti homoseksualaus asmens vaidmenyje ir praktikoje pritaikyti tokias situacijas: po savaitgalio darbe per kavos pertraukėlę pasakyti, kad savaitgalį praleido su savo nauju (tos pačios lyties) partneriu, banke gauti paskolą gyvenamajam būstui įsigyti, nurodant, kad paskola imama kartu su partneriu, parduotuvėje paprašyti pagalbos renkant dovaną širdies draugui, artimųjų ratui atskleisti savo seksualinę orientaciją. Galimų situacijų yra daug, tačiau išlieka klausimas ar daug šiandieninėje visuomenėje būtų sulaukta skirtingų reakcijų …