Apie “nuomonių pliuralizmo” vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę
Posovietinės Lietuvos politikai kaip neabejotiną vakarietišką vertybę mums primeta taip vadinamą “nuomonių pliuralizmą”. Jie aiškina, kad šiuo dviejų žodžių junginys reiškia bendrą visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Anot politikų kiekvienas žmogus turi teisę turėti bet kokią savo nuomonę. Tai reiškia, kad melagio, vagies ar net žmogžudžio nuomonė yra lygiavertė su normalaus protaujančio žmogaus (homo sapiens) nuomone. Ta nuomonė – kuriai demokratiniuose rinkimuose pritaria rinkėjų dauguma – nulemia tolimesnį demokratinės visuomenės gyvenimą. Taip yra teoriškai. Praktiškai šioje vietoje nuomonių lygiavertiškumas baigiasi. Labai įdomu: kasdieniniame gyvenime tie rinkėjai vadovaujasi „nuomonių pliuralizmu” įvardijama nuomonių įvairove – o rinkimuose tos įvairovės atsisako ir savo ateitį renkasi iš jų asmenines nuomones neatitinkančių politikų pasiūlymų. Tai vadinama pačia geriausia – iš per visą žmonijos istoriją sugalvotų – demokratine valstybės valdymo forma. Išsiaiškinkime – kodėl taip yra?
„Nuomonių pliuralizmu” įvardijamas dviejų žodžių junginys pozityvios prasmės atžvilgiu nieko konkretaus nereiškia. Tačiau tai visiškai nereiškia – kad ši sąvoka savyje neturi ir negatyvios prasmės. Negatyvi jos prasmė pasireiškia tuo – kad su „nuomonių pliuralizmo” pagalba iš žmonių sąmonių yra ištrinama pasaulio sandaros dėsnius atitinkanti vertybių vertinimo sistema. Todėl politikų vykdomas „nuomonių pliuralizmo” praktinis taikymas mūsų gyvenimuose visuomenei nieko pozityvaus neatneša.
Šioje vietoje verta save paklausti: kodėl ta, teisingą žmonių pasaulio suvokimą iškraipanti beprasmybė mums primygtinai peršama ir kodėl ją yra pakeičiama per tūkstantmečius bandymų ir klydimų metodu (t.y., pačiu patikimiausiu metodu, patikrinant laike) mūsų tautos sukaupta gyvenimo pažinimo išmintis? Tikiuosi, kad į šį klausimą atsakymą mes visi kartu rasime šio straipsnių ciklo pabaigoje.
„Nuomonių pliuralizmu” pavadintas beprasmis skirtingų nuomonių kratinys pačiu geriausiu atveju yra visuomenei itin žalingas jo kūrėjų apsirikimas. Numatau autoritetingų visuomenės atstovų kritiką: “savosios nuomonės turėjimas yra pagrindinis laisvės pasireiškimas. Jurgelevičius mus “tempia atgal”, kadangi jis neigia pagrindinį Tautos iškovojimą – žodžio laisvę. Dabar dirbtinai apribojus žodžio laisvę – vėliau neišvengiamai bus apribotos ir kitos laisvės pasireiškimo formos ir t.t”. Gerbiami ponai: prašau Jus, nepriskirkite man tų savo minčių – kurių aš nepagalvojau ir neišsakiau. Mano nuomone – išsakydamas šias savo mintis aš ne tik kad neneigiu žodžio laisvę – bet ją ginu.
Dabartiniame pasaulyje kiekvienas politikas deklaruoja, kad jis viską daro vardan žmonių gerovės ir jų laimės (kuri, atseit, yra tos visuotinės gerovės tikslas). Politikais pasivadinusieji „ pliuralizmą” suplaka į vieną visumą su „laisvu nuomonių išreiškimu” demokratiniuose rinkimuose ir aiškina, kad: „tai ir yra tikrasis kelias į visuotinę laimę”. Tačiau dar Ciceronas yra pasakęs, kad: “Prieš pasakydami, kad mes galime tapti laimingi – iš pradžių mes privalome atsakyti kur yra gamtos esmė ir kas mes tokie”. Kuomet F. Dostojevskis buvo aštuoniolikmečiu, jis rašė: „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia atspėti ir jeigu atspėjinėsi visą gyvenimą – nesakyk, kad praradai laiką; aš užsiimu šia paslaptimi, nes noriu būti žmogumi”. Turbūt nereikia aiškinti, kad mūsų politikai žmogaus paslapties ne tik neatskleidė, bet ir Cicerono ar Dostojevskio mąstymo lygį atitinkančios mintys jiems yra visiškai svetimos.
Vieną iš seniausių pasaulio civilizacijų sukūrusios tautos – kiniečių patarlė konstatuoja, kad: „tiesa turi vieną veidą – melas be galo daug veidų”. Indėnų patarlė itin taikliai pastebi: „Jei kalbi – tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą”. Be šių, mano Jums čia pateiktų – nesunkiai galima surinkti ir daugiau žmogiškosios išminties citatų – kurios paneigia „visuotinės laimės ir gerovės nešėjų” teiginį, kad: „ nuomonių pliuralizmas yra pasaulio žmonijos visuotinai priimta vertybė”.
Dar neįtikintiems šių eilučių skaitytojams pateikiu kelis papildomus argumentus iš įvairių gyvenimo sričių. Jiems primenu, kad pasaulyje realiai egzistuoja visuotinai pripažintas ir visose šalyse vienodai suprantamas kriminalistikos mokslas. Tai tikslus mokslas, nes nuo vienintelės bylą tiriančių kriminalistų klaidos priklauso tolimesnis žmonių likimas. Kuomet konkrečioje byloje tiriamas didelis skirtingų versijų kiekis – tai kriminalistikoje tą versijų gausumą niekas nelaiko jokia vertybe. Tokia situacija vertinama kaip tiesos nežinojimas ir prilyginama “klaidžiojimui tamsoje”. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas iš Jūsų tam pritariate. Vis dar abejojantiems papildomai paaiškinu: tuo atveju, kai Jūs asmeniškai nukenčiate dėl kažkieno neteisėtų veikų (esate apkaltinamas Jūsų nepadarytu nusikaltimu) ir Jūsų gyvenimo dalis tampa kriminalistų tyrinėjimų objektu – Jūs tikrai jokio “nuomonių pliuralizmo” nepripažįstate. Tuomet kategoriškai reikalaujate tikrojo teisingumo. Tačiau tuomet, kai posovietinėje LR valdžią turintieji politikai patys klaidžioja ir visuomenę klaidina begaliniame “nuomonių pliuralizmo” leidžiamų asmens elgesio versijų kiekyje – didžioji mūsų visuomenės dalis galvoja kitaip. Tuomet ši visuomenės dalis laikosi nuomonės, kad minėti politikai neklysta ir tikrai žino kelią į jų deklaruojamą “visuotinę gerovę”. Aš teigiu, kad jie to kelio nežino ir kad neišmanymu pagrįstos mistinės “visuotinės gerovės” pasaulyje išvis nėra. Taip pat dar kartą prašau Jus atkreipti savo dėmesį į tai, kad bet kokios, gyvenime praktiškai taikomą „nuomonių pliuralizmą” sudarančios žinios dažniausiai neatitinka tikrąją pasaulio sandarą. Tai savo ruožtu reiškia, kad tokių „žinių” turėtojai žino mažiau kaip nieko (taip yra todėl, kad tokiam individui prieš įgyjant teisingas žinias – dar reikia atsisakyti neteisingų. O tai, kaip vėliau įsitikinsite – tikrai nėra paprasta).
Tiems, kurie perskaitę šį abejones pasėjantį mano išaiškinimą vis dar galvoja – kad piliečių dauguma klysti negali – primenu, jog piliečių dauguma visuomet seka paskui politikais pasivadinusius savo lyderius. Tai įrodo, kad visuomenės raidos kryptis sugalvoja atskiri asmenys – o ne kažkokia neapibrėžta piliečių dauguma. Dar Platonas yra pastebėjęs, kad: „Jokia organizacija neatstos (nepranoks) ją sudarančių žmonių kokybės”. Dž. Bruno taip apibūdino visuotinai priimtą nuomonę: “Visuotinai priimta nuomonė yra įtvirtinama šalininkų kiekiu, bet nėra paremta kokybe, t.y., žiniomis”.
Kai kuriose pasaulio šalyse ir posovietinëje Lietuvoje labai vertinamą, “nuomonių pliuralizmu” įvardijamą išminties stoką geriausiai paaiškina Šv. rašto išmintis žr.: Lk 6,39 “Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkris į duobę?” Šiame straipsnyje aš jau išaiškinau, kad išsireiškimas: “nuomonių pliuralizmas” nieko konkretaus nereiškia. Todël Šv. rašto teiginys, kad: pats nežinantis kur eiti – negali vesti kitą – yra logiškas ir teisingas. Tai nenuginčijamai patvirtina mūsų gyvenimo kasdienybė.
Dabar Jūs – gerbiami šių eilučių skaitytojai jau galite nuspręsti: ar aš naikinu žodžio laisvę – ar pasisakau už Jūsų teises į teisingo žodžio laisvę (argumentuotai ginu savo ir Jūsų teises į teisingą informaciją).
