Travelogas

Kelionėse mane domino ir domina erdvėlaikio supratimas. Thomas Mannas romane „Užburtas kalnas“ svarsto apie tiesioginę laiko ir erdvės priklausomybę. Regis, kalbama apie Rusiją iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau „užkabinami“ rusiško mentaliteto bruožai, kurie akivaizdūs ir šiandien. Kas nevertina erdvės, tas nebrangina laiko. Rusai ją paviršutiniškai, nešeimininkiškai, atgrubnagiškai grybštelėdami tvarko lyg apžvelgdami aplaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu neišmatuojamas platybes pro traukinio langą kelias paras trunkančioje kelionėje. Ir atvirkščiai, prisiminkime Olandijos, Japonijos gyventojų tikslumą, taupumą visose srityse ir atrasime tiesioginę priklausomybę su žemės stygiumi.

Dažnai pagalvoju, kaip erdvės ir laiko supratimas atsispindi meno kūriniuose. Lietuvoje, pvz., beveik nėra panoraminių vaizdų, o dydžių skirtumai tarp didelių ir mažų daiktų – labai nežymūs. Paimkime priešingą pavyzdį – Islandiją, kur kontrastai tarp didelio ir mažutėlaičio yra milžiniški ir mūsiškiu supratimu kone siurrealistiniai.

Kelionėse mane domino ir domina nukeliautų kilometrų skaičius. Emocinė keliautojo būsena priklauso nuo atstumo, kurį jis „sukaria“ toldamas nuo namų. Labiau tolstant nuo namų – kelionė ilgėja, vis nerealiau atrodo taviškis nugyventas gyvenimas. Tarsi bitė išklysti iš savo trajektorijos ir paklysti, užmiršti savo „avilį“ arba pradedi abejoti jo buvimo, funkcionavimo prasmingumu.

Kelionės man – savotiški trankviliantai: iškeliauju iš namų, nukertu ir užmirštu daug ką: nebaigtus darbus, alinančius buities rūpesčius ir pan. – žinoma, jeigu keliauju toli, pvz., į Taivaną, Indiją. Tai priklauso ir nuo to, ar keliauji į Rytus, ar į Vakarus.

Kokį atstumą reikia nukeliauti, kad taip užsimirštum ? Nuvykus į Kauną, Šiaulius, tik „suminkštini“ paliktų rūpesčių apybrėžas, sušvelnini įsiėdusių buitinių problemų kontūrus ir t. t. Kitas reikalas, jeigu išsiruoši į tolimą kelionę. Prabuvus pusantro mėnesio Indijoje, pradedi abejoti daug kuo: ar Lietuva reali, t. y. ar ji gali būti reali indiškame fone, ar ji – tik maniškių fantazijų šalis; ar „tikras“ laikas Lietuvoje teka taip pat kaip Indijoje, o gal greičiau ar lėčiau; po to pradedi galvoti, ar tikrai turi šeimą, vyrą, vaikus. Ne todėl, kad jų nebrangintum, bet nuo milžiniškų kontrastų ir tarsi atvirkščio vaizdo po pusantro mėnesio jaučiausi tarsi po komos: grįžus namo apžiūrinėjau savo rūbus, batus, knygų nugarėles ir kt. ir stebėjausi, kad jų tiek daug. O Indijoje dažnas turi tik gofruoto kartono patiesalą po nugara ir šypsosi.

Po tokių kelionių grįžus namo, iš patirties žinau, kad išmesti nereikalingus daiktus reikia per pirmas tris keturias dienas, kol keistumo, savotiško nesvarumo jausmas yra naujas. Kol vaikštai po savo namus kaip svetimas, kaip kitas. Jeigu suvėluoji – po to įklimpsti į kasdienybę, ir poreikis atsisakyti nereikalingų daiktų, keisti kai kurias buities detales – išnyksta.

Kelionės suteikia galimybę būti pačiu savimi ir būti kitokiam. Ši patirtis yra labai aitri ir praturtinanti. Žinoma, kad yra nemažai žmonių kurie nenori, nemėgsta keliauti. Tai turbūt iš dalies dėl to, jog retsykiais sunku sugrįžti ir tapti tuo, kuo buvai. Sunku atsistoti ir užimti tą pačią vietą, įsikinkyti į kasdienybės kinkinį. Kelionė yra lyg atskyrimas, chirurginė intervencija: nupjauni, nukerti, tarsi amputuoji daugelį dalykų.

Kad ir kiek turėčiau laiko pasiruošti kelionei – visada iškeliauju karštligiškai, paskutiniu momentu labai abejodama kelionės prasme ir savimi, savo norais, ir jaučiuosi, kad mane tarsi priešiška jėga iš mano įprastos vietos plėštų tarsi priaugusį prie žaizdos tvarstį. Kelionės dieną, išvakarėse visada nenoriu keliauti. Mano organizmas maištauja, fizinė būklė prastėja – ką nors skauda, gelia, maudžia, ir jis vis priešinasi perkėlimui į kitą erdvę, randa naujų „įrodymų“, kad keliauti ne tik nereikia, neprotinga, jog tai tiesiog beprotiška. Jaučiuosi taip, lyg kas mane iš namų varytų…

Neatsimenu, kad prieš ilgesnę kelionę būčiau miegojus: slegia neatlikti „namų darbai“, neatiduota duoklė namiškiams. Kamuoja neužbaigti darbai, kurie atrodo labai svarbūs, reikšmingi tol, kol išvažiuoju. Kelionėje jie susitraukia, sumažėja ir tampa nesvarbūs. Nelengva nuolatiniame kasdienybės maratone imti ir padėti tašką arba ieškoti kito atskaitos taško. Visa ši jausmų paletė mėgstantiems keliauti žmonėms yra labai svarbūs. Jautiesi kaip toksikomanas, turintis priklausomybę. Žinau, kad yra žmonių – ir aš tarp jų, kurie gali dažnai „atlikti“ chirurginius pjūvius, kiti gi – ne, nes nori gyventi įbedę nosį į kasdienes patirtis ir nepatirti jokių išgyvenimų, sukrėtimų. Kad neišcentruotų, neišmestų iš nepaliaujamo judėjimo karuselės ratu. Mat įveikti inercijos jėgą ir jai priešintis – reikia nemažų pastangų.

Ne kartą vyko ginčai dėl tilto į Kuršių neriją statybos… Man asmeniškai tiltas visiškai nereikalingas, nes jis išniekintų atsiskyrimo nuo žemyno, nuo „didžiosios žemės“ – išgyvenimą. Juodkrantėje jaučiuosi kaip gyvendama saloje. Gyvenimas saloje turi labai ryškią išskirtinumo specifiką ir visuomet labai skiriasi nuo kontinentinės kultūros. Išskirtinumo jausmą turi britai: gyvendami Albiono saloje jie savo kultūrą, meną, gyvenimo būdą vis lygina su žemyno: pavyzdžiui, britiški ir kontinentiniai pusryčiai. Jie jaučiasi „atplyšę“ nuo žemyno ir atstovaujantys kitokiai kultūrai.

Arba prisimenu gyvenimą Islandijoje, kurioje teko lankytis bent ketvertą kartų… Kai visas medžiagas, žaliavas reikia atsiplukdyti arba atsiskraidinti, tai keičiasi net meno pobūdis, atsiranda taupumo, atsargaus apsiėjimo su medžiaga jausmas. Net menininkas pradeda galvoti, kam tas daiktas yra skirtas, ar jis tikrai būtinas, atsiranda racionalumo, taupumo svertai. Kita vertus, kai artimiausias užsienis – Škotija – už 900 kilometrų, tai islandai sėdi namuose, skaito knygas, žiūri tokius keistus teatro spektaklius ir kino filmus. Jų eksperimentiniuose, jaunų režisierių, dailininkų kūriniuose tiek daug egzotikos, kuri gimė iš kitokio, „didelio“ – ne saloje – gyvenimo ilgesio. Kuo keistesnis meno kūrinys, tuo labiau dažnam islandui jis regisi panašus į gyvenimą. Ak, galvoja saloje savaip įkalintas pilietis, štai ten gyvena žmonės, kokių jausmų ir išgyvenimų jie patiria. Čia tau ne Islandija, ne gyvenimas saloje.

Savotiškas salos mikroklimatas veikia ir Juodkrantėje. Buvimas tarp marių ir jūros yra kažkas nepaprasto, todėl į šį mikroklimatą taip norisi pasinerti. Kad užsimirštum, kad patirtum tai, ko negali patirti „žemyne“, kad ilgesys išliktų gūdžiais lietuviškos rudens, žiemos ir pavasario mėnesiais.

Pusantros paros kelionė traukiniu iš Bombėjaus į pietų Indiją Nepriklausomybės laikais man davė svaiginamai daugiau patyrimo apie šalį, jos žmones. Antrosios klasės vagonas buvo ganėtinai panašus į tremtinių – apdegęs, surūdijęs, be langų – ant kiaurymių grotos, pro kurias stotelėse benamiai, vargšai tiesė rankas. Jie ne virtualiai, bet realiai galėjo mane paliesti. Vagonais nuolat vaikščiojo išmaldų prašantieji, glaustėsi žaizdoti, ligoti, išplikytomis akimis, su žaizdotais strampais vietoj galūnių; vos vaikščiojantys kūdikiai su prisiūtomis prie kelnyčių nosinaitėmis valė grindų lopinėlį tiesiai po mano kojomis. Kai aš įveikiau ir išgyvenau pirminį siaubą, pajutau tokią filosofinę ramybę: man atsivėrė toks pasaulio, gyvenimo, o ne tik Indijos supratimas. Tai ir yra tikroji keliautojo patirtis, kad aš nebegalėjau sugrįžti tokia, kokia buvau anksčiau. Ir to pamiršti negaliu. Tuomet suvoki daugybė dalykų. Pvz., mano viena pažįstama vaikščiodavo tik į prestižines pirtis, saunas, o gavo tokį nagų grybelį, jog gydytojai jai nulupo visus rankų ir kojų nagus… Prie manęs traukinyje glaustėsi žmonės su žaizdomis, kuriose knibždėjo gyvių, su nuplikusiomis galvomis, ir aš buvau rami. Aš persiėmiau „rytietiška“ išmintimi ir suvokiau, kad ir kas čia vyktų – gausiu tik tai, kas man skirta. Kaip sakoma: gali gauti kitai skirtą vyrą, bet niekad negausi kitam skirto likimo.

Kelionėje po Indiją tapau atvira viskam, kas aplink mane vyksta. Jei traukinys iš Bombėjaus gali išvykti ne tik šešias valandas pavėlavęs, bet ir dviem valandom anksčiau, tai keliautojas turi būti pasiruošęs viskam ir bet kuriuo momentu.

Jei keliauji ne verslo reikalais ir ne organizuoto turizmo būdu, vėl tenka patirti sadomazochistinį malonumą ir skausmą, kad pats save varai iš savo namų, iš įprastinių, nusistovėjusių aplinkybių; kad atsiplėšus ir įveikus kasdienio gyvenimo būdo inerciją vėlgi į ją teks sugrįžti. Tai nevyksta ir negali vykti be pastangų. Grupinės, gerai organizuotos turistinės kelionės tikrai nedaug prideda egzistencinės patirties, nes jose nėra atskiro, konkretaus keliautojo atsakomybės. Tuomet jautiesi lyg žiūrėtum puikų virtualų dokumentinį filmą – gerai jauti trimačius erdvės parametrus, užuodi kvapus, taktiliniai pojūčiai irgi dirba… Gali sukaupti išorinių įspūdžių, gražių vaizdų, na, tegul ir saulėlydžių ar saulėtekių kolekciją, sužinai daug naujo, bet tai tik purslai, putos, kurios apie gyvenimo uogienės skonį ir aromatą nedaug tepasako.

Man kelionės  – tai didžiulis darbas, savo jėgų, jausmų ir galimybių išmėginimas, savęs ir kitų patikrinimas. Todėl po intensyvios kelionės sėdžiu kėdėje ir ilsiuosi, būdrauju, bandau suvokti ir priimti į save tai, ką patyriau, ką išgyvenau. Jaučiuosi kaip iškilusi mielinė tešla, kuri negali sutilpti į ankstesnį indą…

Kelionėje įvairias gyvenimo situacijas, žmonių santykius pamatai lyg pro mikroskopą, lyg savo ir kitų žmonių elgesio mažytį modelį, kurį vėliau galima atpažinti „namuose“. Egzotiškos kelionės europiečiui primygtinai baksteli ir prikišamai rodo, koks jis sumaterialėjęs, kiek jis visko turi, koks jis egoistas, vartotojas ir šiukšlintojas. Jeigu gyvenime turėsiu sunkumų ir jie man pasirodys nepakeliami, teks vėl važiuoti į Indiją. Gal šįkart būtų galima  padirbėti per savo atostogas, pavyzdžiui, Motinos Teresės ligoninėje vargšams ar našlaityne, kad lygindama savo vargą, nesėkmes su jųjų, iš tikrųjų suvokčiau savo bėdos mastą. Nors išgyvenimų tirštis ir intensyvumas Indijoje užgula taip, kad mūsiškiai vargeliai ir problemėlės atrodo stačiai niekingi – atvirai sakant, nenorėčiau greitai važiuoti į Indiją. Gal vėliau kada.

Komentaras skaitytas „Klasikos” laidoje „Ryto allegro”