Tibetas: 45-eri metai po sukilimo

Ant mūsų pečių ir sąžinės guli Tibetas – šeši milijonai žmonių. Bet kodėl? Ar keturiolika mūsų nepriklausomos valstybės gyvavimo metų neatitolino amžinai nuo mūsų tos kartybių taurės: žmogaus teisių pažeidinėjimo, jėga brukamos ideologijos, kalinimų, kankinimų, visokių okupuotos valstybės nelaimių? Ne, deja, tikrai ne.

Kol bent kur nors pasaulyje bus okupuota ir engiama tauta, tol ir mes, lietuviai, mokėsime savo tautos – daugelį metų engtos ir okupuotos – praeities skolą, pirmiausia dėl moralinio imperatyvo ir krikščioniškos – artimo meilės – pareigos padėti kenčiančiajam.

Štai ką apie padėtį Tibete savo autobiografijoje rašo Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama: Tibete kovos už laisvę sąlygos nuolat sunkėja. Blogėja žmogaus teisių padėtis.Vien 1999 metais užregistruoti šeši mirties ir žiaurumų bei prievartos atvejai. Kinų valdininkai išvijo iš vienuolynų 1432 vienuolius, nes šie atsisakė pasmerkti Tibeto išsivadavimo siekius arba Dalai Lamą, kaip dvasinį bei politinį vadovą. Iš savo gyvenamųjų vietų bei mokyklų ištremti 11409 vienuoliai (nuo 1996 iki 1999 metų).

Didžiulė iškilusi grėsmė Tibetui – nenutrūkstantis atvykstančių kinų persikėlėlių srautas. Dėl to keičiasi Tibeto visuomenės struktūra. Ji artėja prie svetimo tibetui modelio, būdingo rinkos kapitalizmui. Kartu į šalį plūsta prostitucija, azartiniai žaidimai, alkoholizmas. Šiuos reiškinius remia kinų valdžia, tuo griaudama tradicinę socialinę sanklodą ir moralines Tibetiečių vertybes. Tai net blogiau už bet kokią fizinę prievartą, nes tibetiečiai savo šalyje virsta tautine mažuma, tolsta nuo tradicinio tikėjimo ir kultūros.

Kinijos vadovai tibetiečių tautos kultūrinėse ir religinėse ypatybėse įžvelgia pagrindinį atsiskyrimo motyvą, todėl stengiasi sugriauti kūrybingąjį Tibeto civilizacijos ir tautinio identiteto pradą. Nauji kultūros, religijos ir švietimo sistemos apribojimai byloja apie kultūrinio genocido politiką.

Tikroji ir pagrindinė Tibeto pasipriešinimo ir kovos už laisvę priežastis glūdi jo ilgoje istorijoje, senoje ir savitoje kultūroje. Tibeto problema daug sudėtingesnė už tą supaprastintą jos versiją, kurią pateikia Pekinas.

Kinai Tibete nesiekia suprasti ir gerbti unikalią jo kultūrą. Jėgos, kaip pagrindinės valdymo priemonės , naudojimas verčia tibetiečius meluoti, o vietinę administraciją – slėpti tiesą ir iškreipti faktus, norint įtikti kinų valdžiai, todėl Tibete vykdoma politika remiasi klaidingu vietinių realijų supratimu.

1949-aisiais kinų vadovai nė pagalvoti negalėjo, kad 2000-aisiais Kiniją vis dar kamuos „Tibeto problema”. Per tą laiką į pasaulį atėjo dvi naujos tibetiečių kartos.

Nors tibetiečiai iš prigimties gana agresyvūs ir karingi, jų susidomėjimas budistine praktika iš esmės nulėmė šalies izoliaciją. Prieš tai Tibetas buvo didžiulė imperija, viešpatavusi Centrinėje Azijoje, šiaurės Indijoje, Nepale ir Butane, į jos sudėtį įėjo daug kinų žemių. („Laisvas tremtinys”).

1955 metais Mao nusprendė įtraukti Khamo ir Amdo provincijas į „Socialistinių pakeitimų programą”. Kai į „demokratines reformas” buvo įtrauktas viešas gerbiamų Tibeto lyderių ir lamų pasmerkimas, abiejuose rajonuose prasidėjo maištai. Atsakydami į tai kinai įvedė papildomus kareivių būrius.

Slopinant maištą rytinis Tibetas buvo kolektyvizuotas 1958 metais pagal „Didžiojo šuolio į priekį” planą. 1959 metų kovą daugybė tibetiečių susirinko Lhasoje aplink Dalai Lamos vasaros rezidenciją, išgirdę gandus, kad kinai planuoja jį pagrobti. Išžudyta tūkstančiai žmonių. Tibetiečių sukilimas buvo numalšintas. Paskelbtas karo stovis. Dalai Lama kartu su 80 tūkst. tibetiečių pasitraukė į Indiją. Prieš kirsdama sieną Tibeto Vyriausybė atsižadėjo 17 punktų sutarties su Kinija, kurią buvo priversta pasirašyti, kaip pripažino JTO – „įrėmus į smilkinį pistoletą”. Kinija tučtuojau pradėjo vykdyti Tibete „demokratines reformas”. Tomis reformomis Kinijos komunistų partija atleido tibetiečius vadovus ir visus, kurie priešinosi Kinijos taisyklėms. Lamos buvo areštuoti, vienuoliai išvaikyti iš vienuolynų ir šie palaipsniui grobstomi: apie 2500 vienuolynų uždaryti, 93 proc. vienuolių išvaikyti. Rytų Tibete 98-99 proc. vienuolynų uždaryta.

1950-1976 metų invazijos ir okupacijos Tibete rezultatus galima apibūdinti šiais skaičiais: 173221 tibetietis mirė kalėjimuose ir darbo stovyklose, 156758 – egzekucijose; 342970 –nuo bado; 432705 – kovose ir sukilimuose; 92731 – nukankinti, 9002 –nusižudė.

Kultūrinė revoliucija

1966 metų birželį Mao užleido raudonuosius gvardiečius griauti ir naikinti „keturias atgyvenas” : „pasenusias” idėjas, seną kultūrą, senas tradicijas ir senus papročius. Kultūrinė revoliucija Tibete oficialiai pradėta 1966 m. rugpjūčio 25 d. ir Tibeto kultūra „pertvarkoma” visais aspektais.

Vienuolynai pradėti plėšti, religiniais tekstais buvo valomi batai ar jie naudojami kaip tualetinis popierius, trypiami tiesiog šiaip sau – be jokių religinių sentimentų. Privatūs religiniai statiniai jėga atiduoti Kinijos valdžiai. Išmontuotų religinių pastatų rąstai ir akmenys naudojami kinų namų, įstaigų ar armijos barakų statybai. „Reakcingi” Tibeto papročiai ir tradicijos keičiami „socialistiniais”.

Liaudies išlaisvinimo armija jėga steigė komunas. 1974 metais komunų pristeigta 90 proc. Tibeto vietovių. Nuo 1968 iki 1973 metų dėl netinkamos žemės ūkio politikos ir grūdų konfiskavimo kinų poreikiams tibetiečiai badavo. Dėl komunizacijos išaugo kinų kontrolė visuose Tibeto gyvenimo aspektuose.

Pomaoistinė politika

1979 metais Den Siaopinas paskelbė visuotinę liberalizaciją, ir Kinijos komunistų partija nusprendė vykdyti liberalesnę politiką Tibete. Nuo 1959 metų įkalintieji tibetiečiai buvo paleisti. Tremtyje esantys tibetiečiai, tarp jų ir Dalai Lama, buvo kviečiami grįžti į Tibetą „dalyvauti socializmo statyboje”.

Tibeto Vyriausybės tremtyje delegacija, lankydamasi Tibete 1979 ir 1980 metais, buvo sutinkama džiaugsmingai – priešingai kinų lūkesčiams, kurie tikėjosi priešiškumo. Antrasis delegacijos vizitas Lhasoje 1980-aisiais buvo sutrumpintas dėl nekontroliuojamo džiaugsmingo sutikimo.

Komunistų partijos lyderiai turėjo sutikti, kad padėtis Tibete ne tokia, kokios jie tikėjosi iš savo kadrų Tibete. Pirmajame Darbo Susirinkime 1980 metų pavasarį nuspręsta siųsti delegaciją į Tibetą, vadovaujamą KKP generalinio sekretoriaus Hu Yaobang, įvertinti situacijos. Jis buvo pritrenktas to, ką pastebėjo, ypač tibetiečių skurdo. Grįžęs į Pekiną Hu pasiūlė radikalių reformų programą: mokesčių mažinimą, žemės ūkio dekolektyvizaciją, žemės ir turto privatizavimą, didesnę autonomiją bei administracijos sudarymą iš pačių tibetiečių. Kinų kadrai, išskyrus armiją, turi būti sumažinti 85 procentais ir atgaivinta Tibeto kultūra. Socialinių apribojimų sumažinimas leido atsigauti pilietiniam, kultūriniam ir religiniam gyvenimui. Ryšiai su tibetiečiais tremtyje ir net turistai atskleidė tibetiečiams naujas realijas.

Reaguodamas į agresyvėjančią Pekino politiką Tibete Dalai Lama nutarė vėl iškelti Tibeto klausimą į tarptautinį lygį, siekti paramos Vakaruose. 1987-ųjų rudenį jis paskelbė „Penkių punktų taikos planą” Tibetui. Jo kalba sukėlė paramos demonstracijų bangą Lhasoje, kuri virto maištu. Maištai pasikartojo 1988 metų gruodį ir 1989-ųjų kovą. Po jų liko daug mirusių ir šimtai sulaikytų tibetiečių.

1988 metų birželį, kreipdamasis į Europos Parlamentą Strasbūre, Dalai Lama pasiūlė kaip realybę priimti Kinijos suverenumą Tibeto atžvilgiu mainais suteikiant tikras ir gerai apibrėžtas autonomijos teises: visas Tibetas taptų savivaldžiu demokratiniu vienetu sąjungoje su KLR. KLR būtų atsakinga už Tibeto užsienio politiką, bet tibetiečiai palaikytų ryšius per savo Užsienio reikalų biurą religijos, verslo, švietimo, kultūros, turizmo ir kitose nepolitinėse srityse. Tibeto Vyriausybė turėtų teisę spręsti visus Tibeto ir tibetiečių reikalus. Panašus įstatymas veikia Honkonge po 1997 metų. Dėl Tibeto autonomijos tibetiečiai pasisakytų referendume.

Tačiau Pekinas nesileido į tokias derybas – tibetiečių padėtis ir toliau blogėja. Tūkstančiai religinių ir politinių kalinių laikomi ir kankinami kalėjimuose bei priverstinio darbo stovyklose. Įprasta kinų valdžios priemonė gimstamumui reguliuoti – tai priverstinė tibetiečių moterų sterilizacija ir abortai. Daugybė kalinami kalėjimuose dešimtmečius, kiti periodiškai tardomi, kankinami ir žeminami dėl religinių ar politinių pažiūrų, vaikai, vyresni nei ketverių metų, areštuojami ir kankinami (dėl to apie 1000 vaikų kasmet išgabenama į Indiją), daugelis gyvena skurde ir nepritekliuje. Be to, Kinija pradėjo spausti Indijos Vyriausybę, reikalaudama nepriimti pabėgėlių iš Tibeto.