Tibetas
Ištraukos iš gydytojo K.N.Riabinino dienoraščio parašyto 1928m. Transhimalajų ekspedicijos, kuriai vadovavo N.K.Rerichas, metu. Knyga išleista pavadinimu „Razvienčanyj Tibet”, 1996m.”Amrita-Ural”
Tibetas išsidėstęs Himalajuose, į šiaurę nuo Nepalo ir prisiglaudęs prie rytinių ir šiaurinių Indijos valstijų, 4 tūkstančiai ir daugiau metrų virš jūros lygio. Šiandien jis įeina į Kinijos sudėtį, kaip Tibeto autonominis rajonas, bet praeituose šimtmečiuose egzistavo kaip savarankiška valstybė su stipria religine valdžia.
Seniai pasibaigė alpinės pievos, kriokliai ir himalajiškos tvirtos pavienės pušys, toli apačioje sklando ereliai, o aplink rausvos uolos, kurių tarpekliuose įsiterpę ledynai, neištirpstantys netgi karščiausią vasarą. Debesys dažnai matomi žemiau siauro kalnų kelio, išdidžiai vadinamo strategine trasa. Rūstus spalvų ir peizažų pasaulis nežinomas lygumoms, kaip ir kristalinis, jau prarandantis deguonį ir spengiantis ausyse oras…
„Iš vienos pusės gilios žinios ir puikus psichinės energijos išvystymas, o iš kitos – pilnas neišprusimas ir nesibaigianti tamsa.
Iš vienos pusės visiškas atsidavimas religijai, nors ir sąlygine forma, iš kitos -paaukotų vienuolynams pinigų slėpimas ir melaginga priesaika „trimis Mokymo perlais”.
Iš vienos pusės pagarba moteriai ir jos išlaisvinimas nuo sunkių fizinių darbų, iš kitos – kvailas šiais laikais poliandrijos institutas (santuokos forma, kai viena moteris turi daug vyrų). Keista pagalvojus, kaip ši daugvyrystė derinasi su budizmo įsakais, nors ir lamaistinėje formoje”, – taip rašė apie Tibetą, vadinamą „Pasaulio Stogu”, N.K.Rerichas.
Legendos pasakoja, kad Tibeto istorija skaičiuoja jau kelis tūkstančius metų. Mokslas teigia, kad tibetiečių pagrindą sudaro cianų gentys, atėjusios į plynaukštę VI-V amžiuje prieš m.e. Kaip ten bebūtų, bet žinios apie šventą šalį pasidarė prieinamos nuo tada, kai iš Indijos VII m.e. amžiuje ten atėjo budizmas. Panašiai tuo metu Tibete atsiranda raštas, ir dėka jo išliko perrašyti tibeto kalba kai kurie senoviniai budizmo traktatai, kurių orginalai buvo sunaikinti arba visam laikui prarasti Indijoje. Tuo pačiu metu įvyko tibetiečių genčių susivienijimas, ankstesnių sienų praplėtimas ir gyventojų išsidėstymas, įsikūrė Tibeto imperija.
XIV amžius dvasiniame Tibeto gyvenime užima svarbią vietą. Nors jau VIII amžiuje, praėjus šimtmečiui po įsikūrimo ant plynaukštės, budizmas buvo paskelbtas valstybine religija, gyvavo jis tik keliose sektose, tarp kurių vėliau pasireiškė priešiškumas, ypač po to, kai jos buvo pripažintos kaip savitos teokratinės valstybinės mokymo sistemos. XIV a. pabaigoje susikūrė nauja budistinė sekta gelug-pa, išvertus „geltonkepuriai”. Jai buvo lemta tapti valdančiąja ir šimtmečiui nulemti dvasinius ir pasaulietinius tibetų likimus. Nuo XVIa. sektos vadovas įgyja Dalai-Lamos titulą. Sekančiame šimtmetyje jis įgauna realią , niekieno nenuginčijamą valdžią, tapdamas dvasiniu ir pasaulietišku šalies valdytoju. Juo buvo Dalai-Lama V, vardu Agvant-lobsang-džamco. Jis laikomas tibetinės teokratijos įkūrėju, žymiu savo laikotarpio valstybiniu veikėju, mokslininku ir architektu. Jam valdant buvo pastatyti žymieji Potalo rūmai, apvainikuojantys padebesių valstybės sostinę Lchasą.
Potala – tai tradicinės tibetų architektūros viršūnė tiesiogine ir perkeltine prasme. Galingas pastatas tiesiog išauga iš uolų kaip organinis jų tęsinys. Vidurinės ir viršutinės terasų salės ir kambariai išdažyti rudai-raudona ochra (gamtiniai, mineraliniai dažai). Terasose išsidėsčiusios šventos pāgodos (budistų šventovės), kur ilsisi Dalai-Lamų palaikai; o jų apartamentai saugomi pirmapradėje būklėje.Ankščiau buvo pažymėta, kad Dalai-Lama įgijo niekieno nevaržomą valdžią. Tai buvo valdžia, žiūrint tik iš vidinio politikos taško, ir labai ginčytina valdžia iš išorės. Jau XVIIa., kai Kiniją buvo užkariavę mandžiūrai, Tibetas taip pat buvo įjungtas į paskutinės ilgos kinų istorijoje Cinų dinastijos sudėtį. Cinų dvaras paskirdavo į Lchasą savo rezidentą-ambanį. Vis tik Tibeto valstybė formaliai buvo nepriklausoma. XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje iki Tibeto prisikasė anglų kolonizatoriai. 1904m. rugpjūčio 4d. britų armija, praktiškai nesutikus pasipriešinimo, įžengė į Lchasą. Pagal pasirašytą sutartį Didžioji Britanija įgavo išskirtines privilegijas ant „Pasaulio Stogo”, bet pasinaudoti jomis nesuspėjo, nes į šį reikalą įsikišo Rusijos imperatorius. Įsikišimas, nors ir buvo diplomatinis, bet pakankamai tvirtas, nes 1907 m. buvo pasirašyta anglų-rusų sutartis, pagal kurią abi šalys priėmė įsipareigojimus nesikišti į Tibeto vidaus reikalus ir gerbti jo teritorinį vientisumą.
1911-1913 metų revoliucijos Kinijoje metu žlugo Cinų dinastija ir Dalai-Lama XIII-asis pareiškė apie santykių su Kinija nutraukimą. Akivaizdu, kad paskutiniais dešimtmečiais Tibeto likimas ne mažiau priklauso nuo įvykių Kinijoje. Praėjus metams po to, kai į valdžią atėjo komunistai, „Pasaulio Stogo” istorijoje įvyko eilinis svarbus pasikeitimas. Kiniečių armija įžengė į Tibetą, ir greit Tibeto valdžia pasirašė su Kinijos Liaudies Respublika „Susitarimą apie taikų Tibeto išlaisvinimą”, pagal kurį Tibetas įjungiamas į Kinijos sudėtį, kaip Tibeto autonominis rajonas. Dar ir šiandien dauguma užduoda sau klausimą, nuo ko Kinijos armija išlaisvino Tibetą. Įtikinamų atsakymų nėra. Tiesa, daugybė įvykių pasaulyje tuo laikotarpiu buvo nesuprantami, o kartais ir visiškai absurdiški.
Tai paskutinės žinomos detalės naujausioje Tibeto istorijoje. 50-tųjų pabaigoje padėtis Tibete paaštrėjo. 1959m. kovo mėnesį įvyko lamų sukilimas Lchasoje. Jį numalšino Kinijos armija. Dalai-Lama ir tūkstančiai jo pasekėjų emigravo į Indiją. Dharmšale (Chimačal-Pradeš valstija) įkūrė savo mini-Lchasą, kur, galimas dalykas, ir išliko filosofinės-religinės Tibeto tradicijos.
Lamaizmas, kaip Tibeto religija ir filosofija, priklausanti šiauriniam machajanos budizmui, yra pakankamai prieštaringas.
Apimdamas pagrindines budizmo idėjas, lamaizmas giliai surištas su magija ir vietinėmis ikibudistinėmis kultūromis. Tarp kitko, tai nėra orginalu, nes tokie persipynimai būdingi ir chinajamos budizme, pietinėje pirmykštėje kryptyje, kuri apsireiškia Šri-Lankos, Birmos, Tailando vietovėse. Lamaizmo filosofija pilniausiai išdėstyta dviejuose kanoniniuose traktatuose – Kandžura ir Tandžura. Antrajame išdėstyti komentarai apie pirmojo tekstą. Ypač didelį indėlį, studijuojant Tibeto kultūrą ir lamaizmą, įnešė Jurijus Nikolajevičius Rerichas.
K.N.Riabinin „Razvienčanyj Tibet” 1996m.”Amrita-Ural” pusl. 18-21
