Pasvalys

Krašte gausu senkapių, kurie ateityje bus sistemingai tyrinėjami. Žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų radiniai, liudijantys apie seniausius krašto gyventojus, eksponuojami Pasvalio krašto muziejuje. Yra du piliakalniai: Migonių (dar vadinamas Šimonių ir Sindriūnų vardais) ir Ąžuolpamūšės. Tyrinėtojai mano, kad jie buvo gynybiniai ir saugojo nuo kalavijuočių skverbimosi gilyn į kraštą iš Rygos pusės. Praeityje buvusi vandeninga Mūšos upė tapo viena pirmųjų prekybinių vandens kelių tarp Šiaurės Lietuvos ir Rygos. Iš Lietuvos buvo vežamos žemės ūkio gėrybės, bitininkystės, medžioklės produktai, o iš Rygos – amatų, metalo gaminiai, druska ir pan. Taip buvę jau XIII amžiuje.

“Mes, Aleksandras, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Žemaitijos it t.t. Viešpats ir paveldėtojas, štai ką skelbiu šiuo raštu visiems, dabar gyvenantiems ir būsimiems, kurie susipažins su šiuo raštu… Nutarėme įsteigti ir aprūpinti bažnyčią, esančią Trakų vaivadijoje, Upytės apskrities vietovėje, vadinamoje Pasvaliu, kur iš vienos pusės yra Svalios upė, iš antrosios pusės Lėvuo įteka į kitą upę…”

Šiuo Jogailos anūko raštu, duotu Pasvalio kunigui Jonui Grotui 1497 metų gruodžio 6 dieną, fiksuojama miesto užuomazga, jau anksčiau vietinių žmonių numatyta tarp Lėvens ir Svalios žiočių. Lietuvos hidronimų tyrinėtojai teigia, kad pats žodis “Pasvalys” kilęs iš Svalios upės vardo, o šis – iš “svilti”, “svelti”. Žodis “Lėvuo” taip pat reiškia šlapią, pelkėtą, klampią vietą, tačiau esąs latviškos kilmės (lėvenis – liūnas, klampynė).

Iki 1842 metų Pasvalys buvo bažnytinė, o po to – pasaulietinė valda.

Lietuvos istorijoje visiems laikams liko sąvoka “Pasvalio taika”. Krašto muziejuje tai liudija nežinomo dailininko paveikslas “Kalavijuočių ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas Pasvalyje atsiprašo Žygimantą Augustą 1557 m. rugsėjo 14 d.” Vilniuje gyvenančių iš Pasvalio krašto kilusių mokslo ir meno žmonių iniciatyva paveikslą atkūrė dailininkas Jonas Vaitekūnas.Turėjęs kilti karas tarp Livonijos ir Lietuvos dėl Livonijos valdovo represijų Rygos arkivyskupui, Lietuvos valdovo giminaičiui, buvo sustabdytas, kai Pasvalyje susitiko abu valdovai. V.Fiurstenbergas atsiprašė ir sudarė net tris sutartis, nuslopinančias kivirčus, atnaujinančias prekybinius ryšius, įsipareigojimus kovoti išvien, jei į žygį dėl Baltijos kils Ivano Rūsčiojo kariauna…

Pasvalio kraštą dažnais žygiais į Rusiją XVII amžiuje ir XVIII amžiaus pradžioje niokojo švedų kariuomenė. Mieste buvo apsistoję Napoleono kariuomenės daliniai. Šio krašto žmonės dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Prie vieno iš sukilimo vadų, Antano Mackevičiaus, būrio, žygiavusio pro Kriklinius Biržų link, prisidėjo ir Pasvalio gydytojo Boleslovo Dluskio sutelkti vyrai.

Spaudos draudimo metai (1864 – 1904) – tikras knygnešių sąjūdis Pasvalio krašte. “Knygnešių karalius” biržietis Jurgis Bielinis, grįždamas iš kelionių su knygų ryšuliais savo vežimėlį ir arkliuką pastatydavo Pasvalio Avižonio sodyboje netoli Svalios. Ten knygnešiai jau patys išsidalindavo leidinius. Prie Pasvalio gyvenęs Petras Šimbelis net 32 kartus slaptai perėjo sieną, vis iš Prūsijos gabendamas knygas. Net ir dabar knygnešių talkininko Kazio Gumbelevičiaus sodybos gyvenamajame name Vaškų gatvėje tebėra išlikusios spaudinių slėptuvės.

Pirmasis pasaulinis karas visu baisumu Pasvalio krašto nepalietė, tačiau gerokai nuvargino žmones. Vis dėlto kaizeriniai okupantai padarė ir gerą darbą – 1916 m. pirmieji iš Joniškėlio į Šiaulių priemiestį Guberniją nutiesė siaurąjį geležinkelį, o vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, jo linijos buvo nutiestos iš Pasvalio į Biržus ir nuo Joniškėlio į Panevėžį, tačiau pradėjus gausėti autotransporto, siaurojo geležinkelio išlaikyti jau neapsimokėjo, todėl Pasvalio krašte “siaurukas” nebeveikia.

1918 m. pabaigoje, silpstant kaizerinės Vokietijos karinėms jėgoms, prasidėjo judėjimas už krašto nepriklausomybę, jo savarankiškumą. Į tėviškes po karo sugrįžusių krašto inteligentų iniciatyva parapijose buvo išrinktos veikliausių, įžvalgiausių atstovų tarybos, kurių nariai įkūrė Pasvalio valsčiaus tarybą. Jai vadovavo diplomuotas agronomas Juozas Tonkūnas. Tačiau jaunai valsčiaus, kaip ir kitų valsčių, įėjusių į kaizerinių okupantų tyčia “sulipdytą” Joniškėlio apskritį, vadovybei teko ginklais susiremti su socialistinės santvarkos entuziastais, nes pastarieji, besimokantieji Rusijoje, iš ten parsivežė idėjų, mėgino jomis sudominti dvarų kumečius, dalį samdinių. Jiems į pagalbą skubėjo Vilniaus revoliucinės vadovybės pakviesti Rusijos raudonarmiečiai.

Iki pat 1919 m. vasaros vyko nelengva kova. Fronto linija svyravo Mūšos ir Lėvens upių ruožuose. Joniškėlyje broliai Antanas ir Jonas Stapulioniai su bendražygiais subūrė vyrus į “mirties batalioną”. Raudonarmietiškoji jėga buvo atremta, o Joniškėlio, Pasvalio ir kitų miestelių savanoriai nužygiavo Daugpilio link ir dalyvavo Rytų Lietuvos išvadavimo žygyje.

1919 m. Pasvalys tapo apskrities, kuri iki 1925 m. buvo vadinama Pasvalio – Biržų apskritimi, centru. Vėliau apskrities įstaigos persikėlė į Biržus. Pasvalys tapo tik valsčiaus centru. Joniškėlis, Vaškai, Saločiai, Krinčinas, Daujėnai, Pumpėnai ir Pušalotas – taip pat valsčių centrai, tačiau abu pastarieji buvo perduoti Panevėžio apskričiai.

Derlinga lygumų žemė nuo seno viliojo dvarininkus čia įsikurti, todėl Pasvalio krašto praeityje dvarų buvę itin gausu, daugiau negu kitame panašaus dydžio Lietuvos plote. Jie buvo “aptūpę” beveik visą Mūšos upę: Baltpamūšis, Geltonpamūšis, Raudonpamūšis, Žilpamūšis, Ąžuolpamūšis, Škilinpamūšis, Pajiešmeniai, Berklainiai, Dagilynė, Gulbinėnai, Joniškėlis su palivarkais Austakynėje, Moliūnuose, Januškose.

Gausioje Joniškėlio dvarininkų Karpių giminėje būta visokiausių žmonių. Pavyzdžiui Ignas Karpis (1780 – 1808) testamente įrašė, kad dalis dvaro pajamų būtų skiriama ligoninei ir mokyklai išlaikyti. Joniškėlio ligoninė tapo pirmąja kaimo ligonine Lietuvoje, o Joniškėlio parapinė mokykla – pirmąja šio tipo mokykla Lietuvoje, kur valstiečių vaikus imta mokyti žemės ūkio pagrindų, žinias siejant su gamybine praktika tam tikrame paskirtame plote. Karpių giminėje būta ir tokių, kurie nuslėpė Igno Karpio testamento teiginį, kad jo dvarų valstiečiai, nors ir negavę žemės, paleidžiami iš baudžiavos.

Po Pirmojo pasaulinio karo jau nepriklausomos Lietuvos valdžia įvykdė žemės reformą. Prie dvarų centrų buvo palikta nustatyta norma, papildomai daugiau žemės skirta tik kuriantiems pavyzdingus ūkius.

Pasvalio kraštas labai nukentėjo nuo bolševikų teroro. 1941 m. birželio viduryje į Sibirą buvo ištremti daugelis veikliausiųjų mokytojų bei valstybės tarnautojų. Po ilgų tremties metų grįžo tik ištvermingiausieji – agronomas Kostas Leinartas, mokytojas Aleksandras Kuprys, dar vienas kitas. Kelis kartus buvo tremiama ir pokario metais, ypač ruošiantis bei pradėjus kurti „kolchozus”, į kuriuos kaimo žmonės buvo varomi prievarta, stambesnieji ūkininkai apdedami didžiuliais mokesčiais, grasinama naujomis tremtimis už Uralo. Ištremta šimtai šeimų. Tremtiniai buvo skaičiuojami prasidėjus Atgimimui, kad Lietuvos sąjūdžio Pasvalio skyrius iniciatyva į miesto kultūros namus buvo sukviestos tremtinių šeimos. Vėliau jos organizavo Tremtinių sąjungos Pasvalio skyrių. Atkūrus nepriklausomybę, buvo prisiminti už Lietuvos laisvę žuvę Pasvalio krašto savanoriai, partizaninio judėjimo dalyviai.

Senosiose Pasvalio kapinėse atnaujinta palaidotų savanorių ir karių antkapiai, krašto tremtiniams ir politikams kaliniams pastatytas memorialinis paminklas iš granito. Vytauto aikštėje, prie šventoriaus tvoros, kur mesdavo žuvusiųjų partizanų kūnus, atidengta memorialinė lenta. 1997 m. rudenį atstatyta dalis partizanų slėptuvės – bunkerio Žadeikių girioje.

1994 m. pavasarį pastatytas Arūno Grušo sukurtas stogastulpis Pasvalio krašto knygnešiams atminti, kuriame iškaltos jų pavardės, o ąžuolinės skulptūrėlės simboliškai atspindi knygnešystės esme ir prasme.

Prasidėjus Atgimimui, užsimezgė ir tolydžio plečiasi ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas su Skandinavijos kraštais: Švedija, Norvegija, Danija, o taip pat su Prancūzijos Vitrolio miesto savivaldybe. Pasvalio ir minėtų šalių Giotenės, Gundso ir kitos komunos keičiasi delegacijomis, mokytis ūkininkauti išvyksta jaunimas, kuris ruošiasi tapti ūkininkais ir ūkininkų konsultantais. Iš tų kraštų gauta ir toliau gaunama labdara: žemės ūkio technika, medicinos įranga, autotransportas.

Ryšius su Skandinavijos ir kai kuriomis kitomis šalimis simboliškai atspindi jau minėto dailininko pasvaliečio Arūno Grušo obeliskas Pasvalio centrinėje Vytauto aikštėje.

Pasvalio miesto jubiliejus 1997 m. rugsėjo 18 – 20 dienomis buvo paminėtas etnokultūrinis renginiais. Prie Svalios žiočių pastatytas architektūrinis paminklas – memorialinė granito plokštė su miesto įkūrimo ir jubiliejinėmis datomis. Penki vertikalūs metaliniai stulpai ir penki horizontalūs spirale platėjantys žiedai žymi kiekvieno miesto raidos šimtmetį.