Pasakojimas apie Egiptą

Pirmas dalykas, kurį vis prisimenu, kai pagalvoju apie Egiptą – dulkės ir kvapas. Ne pardavėjų įkyriai siūlomų kvepalų, ne jūros ir ne egzotiškų vaisių aromatas. Kas buvote, tikrai žinote koks tai kvapas – supuvusių šiukšlių kvapas ir tiek. Egipte nėra sukurta vieninga šiukšlių surinkimo ir utilizavimo sistema. Kiekvienas savo šiukšlių atsikrato, kaip išmano. Labiausiai paplitęs būdas – pilti jas šalia savo namų, na, kur nors, kur ne taip krenta į akis, tarkim, už savo namo… O dar geriau – ten kur vyksta naujos statybos (o ypač Hurgadoje naujų viešbučių statoma labai daug). Iškasami pamatai, ten primetama šiukšlių, ir ant tų šiukšlių jau statomas prabangus viešbutis.
Taigi, pasivaikščiojimus po Hurgadą visą laiką lydi įkyri smarvė. Įsivaizduokite patys, juk ten karšta, taigi viskas greitai pūna. Ir dulkės, dulkės, dulkės. Įdomiausia buvo stebėti kiemuose žaidžiančius 2-3 menų pyplius. Tokie dulkini, kad tik akytės žiba veideliuose. Ir dar tokiom purvinom rankytėm pasičiupę kokį sumuštinį kramsnoja. Mūsų kraštų žmogus po tokio pakramsnojimo turbūt reanimacijoje atsidurtų!

O kaip europiečio akimis atrodo tarkim Kairo turgus? Po jų pasivaikščioti gali tik stiprių nervų žmogus. Pasirodo – aš tokia! Aš kalbu ne apie tą turgų, į kurį paprastai nuvedami pasižiūrėti turistai. Kaire turgūs skirstomi į turistų turgus ir egiptiečių turgus.

Turistų turguje galima nusipirkti įvairiausių suvenyrų: pusbrangių akmenų papuošalų, alebastro vazų, faraonų laikų statulėlių kopijų, krokodilų, gyvačių iškamšų, kaljanų, kilimų etc. etc. Ten visa aplinka ganėtinai normali ir nešokiruojanti. Ypač, kai imi nebekreipti dėmesio į nuolat tave kalbinančius pardavėjus, kurie, beje, nors atrodo kaip bomžai, bet su tavimi gali kalbėti kokiom 7-10 kalbų, tik pasakyk, kokią pats moki, iš kur esi. Beje, lietuviškai jie dar nespėjo išmokti…

Kas kita – egiptiečių turgus. Mes į jį nuėjome ne atsitiktinai, tiesiog norėjome pasižiūrėti, kas tai per dalykas, kuo paprasti žmonės gyvena. Na, ir pamatėm! Vėl visur tos pačios dulkės ir 10 kartų didesnė nei įprasta Egipte smarvė. Žmonių koncentracija – panašiai kaip mūsų Gariūnuose klestėjimo laikais. Jeigu gali ištverti smarvę, vadinasi gali eiti toliau. Parduodami daugiausiai maisto produktai, prieskoniai. Viskas išdėliota tiesiog ant žemės, kartais nepasivarginant net kokį laikraštį pasitiesti.

Iki šiol akyse man stovi jaučio galvos, išrikiuotos ant žemės su nulupta oda ir išverstom akim. Nesuprantu, kas jas gali pirkti.

Iš turgaus nuotraukų nėra, turiu gal du kadrus, bet nelabai vykę. Ten tik filmavau truputį, apsimesdama, kad šiaip kamerą nešuosi – labai jau tie arabai iš karto bakšišo reikalauja, vos tik į juos kamerą atsuki, o jei nesiruoši mokėti, ima piktai rėkti ir mojuoti savo kinžalais, kuriais mėsą kapoja.

Na tai parašysiu dar šiek tiek apie Kairo turgų, tikiuosi daugiau niekam apetito nesugadinsiu.
Labai smagu buvo stebėti, kaip vyksta prekyba paukštiena. Kadangi Egipte orai šilti, o mėsa greitai genda, pats patogiausias prekybos šviežia mėsa būdas – pardavinėti gyvas vištas. Arabai iš kažin kokių plonų vytelių prisipynę narvelių ir jais apsistatę, vieną vištą į rankas kaip pavyzdį pasiėmę, šūkalioja: “Kam vištų! Labai šviežios!” Na, čia leidau sau prikurti, nes tikrai nesupratau, ką ten jie arabiškai šūkalioja. Gal visai smagu būtų parsinešti namo vakarienei gyvą vištą.

Dar vienas momentas, įstrigęs iš ano pasivaikščiojimo po turgų. Jeigu visur kur Egipte moterį pamatyti – pakankama retenybė, tai turguje jų daug. Jaunų, senų, apsikarsčiusių vaikais ir be jų. Nukrypdama nuo temos dar prisiminsiu humoristišką nutikimą moterų tualete, kuriame nuo manęs nei per žingsnį nesitraukė tualeto tarnautojas vyras, atsukinėjo čiaupą, kai norėjau rankas nusiplauti ir pan. Ir dar, savaime suprantama, bakšišo už tai paprašė. Na, tuom norėjau pasakyti, kad net moterų tualetuose vyrai dirba. Taigi, turguje visos moterys apsirengusios vienodais juodais drabužiais, apsimuturiavusios galvas. Bet labai man pasirodė įdomus jų pirkinių nešiojimo būdas: viską krauna ant galvos. Atrodytų kas čia keisto, kaip nori, taip nešioja. Bet kad tie pirkiniai kažkodėl laikosi ant tos galvos ir jokių fizikos dėsnių nepaiso. Pabandykite jūs panešioti ant galvos daržovių ar mėsos prikrautą kvadratinę kartoninę dėžę kaip nuo televizoriaus visiškai jos neprilaikydami rankomis! O rankose dar laikykit žindomą mažylį. O krovinį užsidėti ant galvos padeda prekeivis, kad nereiktų vaiko iš rankų paleisti.

Ir galutinai mane pribloškė dar viena detalė: atrodo, šitokia smarvė, eini ir nuteikinėji savo skrandį elgtis ramiai. O tame pačiame turguje arabas kepa kažin kokius kepsniukus aliejuje ir čia pat juos pardavinėja, ir žmonės čia pat juos valgo lyg niekur nieko, pasigardžiuodami! Ir apetitas jiems negenda!

Bakšišas – tai, paprastai kalbant, arbatpinigiai. Kiek duosi, tiek užteks (1-10 Lt). Blogiausia yra tai, kad bakšišo reikalaujama visur ir visada, kas kelios minutės… Gal visai normalu, mano manymu, duoti bakšišo vairuotojui, kuris tave vežiojo po dykumą safaryje, arba pardavėjui, pardavusiam gerą prekę, arba viešbučio tarnautojui už kambario sutvarkymą. Na už kažką. Bet ten įprasta bakšišo reikalauti tiesiog šiaip sau. Tiesiog jų toks būdas, ar kaip. Vaikai laksto gatvėje, tave pamato ir pripuolę, rankas ištiesę, šaukia: “Bakšiš! Bakšiš!” Eini gatve, sutinki priešais ateinantį arabą. Jis sako: “Labas! Kaip gyveni?” Jei atsakai, arba parodai bent menkiausią dėmesį, jis jau sako “Bakšiš?”. Va taip.

Bakšišą galima duoti vietine valiuta – Egipto svarais (kursas artimas lito kursui) arba JAV doleriais. Prekyba vyksta tiek parduotuvėse, tiek gatvėje taip, kaip pas mus turguje, tik derėtis reikia išmokti. Arabų prekeiviai tik ir ieško šviežiai atvykusių turistų, kurie dar nelabai susigaudo situacijoje ir pradeda juos maustyti. Todėl atvykus į Egiptą, pirmas 2-3 dienas reikia susilaikyti nuo bet kokių pirkinių, nors ir be galo knieti ką nors nusipirkti, o prekybininkas aiškina, kad jau šiandien jis išvyksta kur nors į Kairą ir niekur kitur jūs tos prekės užsimušdami nebegausite. Jeigu iš karto pulsite pirkti kad ir suvenyrus, apsigausite ir dėl kainos, ir dėl kokybės.

Prekybos proceso schema. Tu eini gatve,prie tavęs pripuola arabas, ima kalbinti kaip geriausią draugą, pasidomi kaip tavo šeima, kaip vaikai, iš kur tu. Pagal galimybes pradeda kalbėti arba tavo kalba, arba ta, kuria jam atsakai. Tada jis pasiūlo užeiti į savo arba savo geriausio draugo parduotuvėlę, kurioje “pačios geriausios kainos ir tikrai yra tai, ko ieškai”. Na, užeini bent jau iš mandagumo, ar iš lietuviško kuklumo atsakyti tokiam maloniam žmogui. Čia akys ima raibti nuo suvenyrų, papuošalų, papirusų, kilimų, vazelių statulėlių… Kai pasidomi kiek kuris nors daiktas kainuoja (tiesiog iš smalsumo, kainos juk neparašytos), 80 proc. tikimybė, kad tai tas daiktas bus parduotas kone per prievartą. Nes jeigu tau įdomi daikto kaina, vadinasi tu jo nori. O kaina pasakoma netgi dešimt kartų didesnė (ypač, jeigu tu naujokas). Pvz., Luksore einame link turistų pamėgtos šventyklos. Pakeliui išsirikiavę suvenyrų pardavėjai vos ne į skvernus kabinasi, panosėn kaišioja visokias prekes ir maldauja pirkti. Mes, vietinio gido perspėti, kad kainos čia gali būti aukštesnės, nei kitur, stengiamės apsimesti abejingais ir tiesiu taikymu einam pažiūrėti šventyklos. Bet va, vieną akimirką lyg sudvejojom, pamatę alebastro vazą būtent tokių proporcijų, kokių ieškojom. Prekybininkas akylas, pajuto pinigų kvapą. Kiek? 180 svarų (apie 190 Lt berods). Numojam ranka, einam toliau. Arabas mus vejas su vaza rankoje. 150. Mes einam toliau. 100! Mes einame. 80! Mes net nereaguojam ir jau pamiršom, kad norėjom tos vazos. 50!!!-šaukia jis beviltišku balsu. Jokios mūsų reakcijos. “Na viskas: 30 ir daugiau nenuleidžiu.” Mes jau galvojam, kad mums tos vazos visai ir nereikėjo. Atrodo atšoko. Po 10 min. vėl šmėsteli vazos pardavėjas. “Duokit 15 svarų ir pasiimkit tą vazą.”- piktai burbteli. Matom, kad čia jau jo principo reikalas parduoti mums tą nelemtą vazą, ir sumokam pinigus. Laikinai įsivyrauja ramybė. Va tokie reikalai su prekyba.

O jeigu tarkim tau sakys, kad prekė kainuoja 100 svarų. O tu sakysi – per daug, ir muši kainą perpus (kaip beje rekomenduojama visokiose turistinėse brošiūrose ar pataria kelionių vadovai), tai tiek ir būsi priverstas mokėti, nes jeigu pasakei kainą, tai ją ir mokėk, o derybų eigoje pamatai, kad galėjai ir dar daugiau nusiderėti. Todėl savo kainos geriau nesakyti, net jeigu klaus, už kiek tą daiktą pirktum – geriau tegu pats nuleidinėja.

Kadangi gyvenome Hurgados kurorte 2 žvaigždučių viešbutėlyje ir ten gaudavome tik pusryčius (kurių, tiesą sakant dažniausiai neidavom valgyti dėl apetitą gadinančių musių gausybės). Tai reikėjo prasimanyti maisto. Gerai padarėm, kad įsimetėm iš Lietuvos kepalą duonos ir rūkytos mėsos gaminių, nes maisto prekių parduotuvėse pasirinkimas buvo daugiau negu skurdus. Ten galima būdavo nusipirkti 2-3 rūšių tuno konservų, bulvių/kukurūzų traškučių, limonado arba vandens ir sausainių… Atrodo nieko nepamiršau išvardinti. Na, laikui bėgant dar atradome šviežių sulčių bariuką (rekomenduoju!!!), kuriame bet kuriuo metu galėjai atrasti nors vieną lietuvį. Niekur kitur daugiau negėriau tokių nuostabių sulčių kokteilių. Taip pat radome ir bandelių/duonos krautuvėlę, atrodė neblogai racioną papildyti šviežiomis bandelėmis, bet vieną dieną kažkaip užsukome už kampo, o ten kepykla. Visos tešlos maišyklės tokios apskretusios stovi lauke “ant dulkių”, o kepėjai tešlą minko tokie murzini murzini, ir vis kas kelios minutės tai nosį, tai dar kokią intymesnę vietelę pasikrapšto.
Tai daugiau nebepirkom bandelių.

Bet užtat Egipte galima puikiai prasimaitinti vaisiais ir daržovėmis, kurių visur daug ir jos pigios net nepasiderėjus, o kai pasideri…. Ir pradžių vaisius pastoviai pirkdavom pas tokį arabą apsukruolį kuris savo kioskelį buvo pavadinęs “U Andreja”, matyt norėdamas rusų turistams įsiteikti. Paskui atradome, kad Hurgadoje viskas žymiai pigiau paėjus gilyn į gyvenamuosius kvartalus, kur pardavėjai – visokie senukai temokantys arabiškai ir besiorientuojantys į vietinę rinką. Taigi kainos irgi ne kaip turistams.

Kam nors beskaitant šiuos pasvaičiojimus, apie Egiptą gali susidaryti labai blogas įspūdis. Žinoma, buvo ir gerų įspūdžių. Į Egiptą ir vėl važiuočiau, jeigu nebūtų pasaulyje tiek daug kitų vietų, kur norėčiau apsilankyti. Nors kas sakė, kad iki šiol mano aprašyti įspūdžiai – blogi? Man kaip tik tokius dalykus pamatyti rūpi… Matyt todėl manęs Europa su savo didmiesčiais ir netraukia, kad ten viskas per daug nuglaistyta, mažai aštrių pojūčių.

Taigi, dabar pereisiu prie “teigiamų” įspūdžių. Kai važiavau į Egiptą (pridursiu, kad kelionė buvo “paskutinės minutės”, todėl viskas įvyko labai ekspromtu, nespėjau net pasiskaityti kokios literatūros ar nors morališkai pasiruošti), tai maniau, kad svarbiausias kelionės tikslas bus kažkaip nusigauti iki Gizos piramidžių. Taškas. Atrodė, jas pamatysiu ir jau galėsiu ramiai numirti.

Aišku, jos buvo nuostabios ir nepakartojamos. Ir jokiame paveikslėlyje ar filme į jas pažiūrėjęs nesuvoksi nei jų dydžio, jei ten tvyrančios auros, nei iš viso to peizažo, kuris taip nuvalkiotai atrodo nuotraukose… Ir žinoma niekados neužmiršiu, kaip teko į vieną iš didžiųjų piramidžių įlįsti. Kas turi bet menkiausių klaustrofobijos požymių – nerekomenduoju. Nors aš turiu – bet išgyvenau.

Mes lindome į Mikerino piramidę, mažiausiąją iš trijų didžiųjų. Na, kai stovi šalia jų, visos atrodo vienodai didelės. Lindimas į piramidę vyksta tokiu principu. Prie įėjimo į piramidę driekiasi dvi eilės – įeinančiųjų ir išeinančiųjų. Visi lenda tuo pačiu tuneliu, tiek pirmyn, tiek atgal. Tunelis siauras, žmogaus ištiestom į šalis rankom pločio, ir žemas (reikia eiti gan smarkiai susilenkus). Laiptų nėra, bet nuolydis didelis, todėl, kad nepaslystum, prikalti mediniai skersinukai visą kelią. Lįsti reikia ilgai, ypač prailgsta dėl to, kad judėjimas, kaip jau sakiau dviem kryptim, ir reikia nuolat spraustis pro išeinančius iš piramidės. Kai pagaliau nusileidi – viduje nieko nerandi, tik tuščią nedidelį kvadratinį kambariuką, kuriame kažin kodėl draudžiama fotografuoti. Ten gi nėra ką fotografuoti! Bet, aišku, paparaciškų nuotraukų pasidarėme ir tame tuščiame kambarėlyje, ir lindimo procesui pailiustruoti. Taigi, pojūčiai aštrūs.Ypač, kai lendant vis kirba mintis, kad dabar kuris nors bendražygis supanikuos, panika pasklis, visi ims veržtis prie išėjimo…

Taigi – piramidės gerai. Bet užvis geriausias dalykas Egipte – Raudonoji jūra. Kuri iš tikrųjų nei kiek ne raudona, o elektriniai mėlyna, mėlynumo atspalvis priklauso nuo gylio. Skaičiau, kad Raudonąja ji pavadinta dėl to, kad kažkurioje jos dalyje (o gal ir visoje) kažin kuriuo metų laiku pražysta dumbliai ir vanduo nusidažo raudonai. Bet aš to patvirtinti negaliu, nes nemačiau.

Sausio mėnesį, kai buvau, vanduo ganėtinai šaltas, kaip mūsų vandens telkiniuose vasarą. Bet kitais laikotarpiais, sako būna šiltesnis. Labai geras užsiėmimas – nardymas su vamzdeliu. Tuo galima užsiiminėti netgi nemokant gerai plaukti. Aš, pavyzdžiui, nesu gera plaukikė, bet užsivilkau gelbėjimosi liemenę, kad nereiktų rūpintis, kaip čia nepaskęsti, užsimaukšlinau akinius, įsikandau vamzdelį – ir pirmyn! O kokie vaizdai po vandeniu… Nuostabu! Nuostabu! Nuostabu! Spalvingi koralai, kriauklės, jūrų ežiai ir visokiausių spalvų žuvelių būriai. Pavydžiu tiems, kurie moka nardyti su akvalangais – giliau turbūt dar puikesnių vaizdų galima pamatyti. Štai dėl ko verta vykti į Egiptą.

Dabar šiek tiek papasakosiu apie tai, kokią ekskursinę programą “įvykdėme” Egipte. Kadangi buvome pirkę iš agentūros tik poilsinę kelionę (t.y., lėktuvo bilietus ir viešbutį Hurgadoje), ekskursijas organizavomės patys. Kelionių agentūros siūlomų ekskursijų atsisakėme dėl kelių priežasčių: (1) tik lenkiškai kalbantis gidas; (2) dvigubai didesnė kaina. Atsitiktinai sutikome tokį vietinį gyventoją Achmosą, jauną vyruką, greičiau negrą, nei arabą, baigusį turizmo organizavimo aukštuosius mokslus, kalbantį ir angliškai, ir rusiškai, kuris pasisiūlė mums paorganizuoti kokias tik norėsime išvykas ir ekskursijas. Taigi, vakarais susitikdavome su juo kokioje kavinėje ir aptardavome artimiausių dienų planus. Pridursiu, kad iš jo pusės visos ekskursijos buvo suorganizuotos be priekaištų, punktualiai ir sąžiningai. Nors buvome girdėję, kad vietiniais visiškai negalima pasitikėti, o punktualumas pas juos labai slidi sąvoka.

Viena įdomiausių išvykų buvo “Jeep Safari” po dykumą. Tai labai turininga ir pilna visokių ekstremalių pojūčių visos dienos ekskursija. Susėda visi į džipus – susidaro kokių 10 džipų vilkstinė – ir patraukia per dykumą (vieni ją vadina Sacharos, kiti Libijos, kaip tiksliai ta vieta vadinasi – nežinau). Važiuojama kaip įmanoma pavojingiau – kad turistai imtų cypti ir žviegti. Pvz., užvažiuojama į statų kalną, o paskui leidžiamasi žemyn dar statesne nuokalne… Smagu. Kelionė baigiasi beduinų kaime, kur visi susėdę beduinų pašiūrėse pasiklauso išsamaus pasakojimo apie beduinų gyvenimą, pasijodinėja po dykumą kupranugariais, apžiūri kaimą, paragauja kaimiečių maisto (ant džiovintų kupranugarių išmatų keptų kukurūzinių papločių), o vakare, jau sutemus renkasi prie nukrautų visokiais šiš-kebabais ir kitokiais patiekalais stalų ir smagiai pavakaroja. Beje, buvo taip tamsu, kad vargiai įžiūrėjome, ką valgome – gal ir gerai. Atsisveikinimui beduinų vyrai surengia uždegantį koncertą, visi dainuoja ir šoka.

Šitie mano įspūdžiai nepilni – ir nepretenduoju juos pateikti pilnus, nes apie Egiptą galima storą knygą parašyt, ir dar ne vieną…

Pavyzdžiui, apie įspūdžius, patirtus, lankantis Luksoro, Karnako ir kitose Egipto šventyklose, net nežinau ką ir pasakot – visko tiek daug, ir taip viskas didinga, kad galiausiai susimaišai, ar Karnako šventykloje buvo Avinų alėja, o Luksoro – Sfinksų alėja, ar atvirkščiai… O ypač pagalvojus, kad visam kam čia 2500-5000 metų… O kai vaikštai po Kairo egiptologijos muziejų, žado iš vis netenki – na gali gi išstovėti tiek tūkstantmečių akmeniniai pastatai, na gal ir mumijos galėjo išlikti – juk specialiai jas užkonservavo… Bet šitiek namų apyvokos daiktų, baldų, drabužių, net prezervatyvai iš tų laikų…