Moldova, savo vyno įkaitė
„Tarybų Moldavija nedidelė – lėktuvu aplink ją neskristum nė valandos. Ir gyventojų – vos keturi milijonai. Tačiau ši Respublika per dieną pagamina šešis šimtus šaldytuvų, šešis tūkstančius tonų vyno, milijonus dėžučių vaisių ir daržovių konservų…”
Taip apie Moldovą 1981-aisiais rašė žurnalistas ir keliautojas Eduardas Girčys.
Kas pasikeitė per ketvirtį amžiaus šioje šalyje? Žodį „tarybų” ten primena viskas, iš keturių milijonų žmonių liko trys (vienas – emigravo), konservų tiek jau negaminama. Tik štai vyno išpilstoma gerokai daugiau, bet dabar jis tapo ne draugystės, o karo simboliu…
Buvome kaimynai
Vyndarystė Moldovos teritorijoje, kurios gyventojus su vynuogėmis graikai supažindino dar trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų, suklestėjo viduramžiais. Tai reiškia, kad Vytauto Didžiojo pasiuntiniai jau galėjo mėgautis šiuo moldavų pagamintu gėrimu.
Tačiau ne vyno kelias XV amžiuje siejo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei Moldovą, o paprastas vanduo – tuo metu abi šalys buvo itin artimos kaimynės, nes bendra siena ėjo Dnestro upe.
Maža to – pasak profesoriaus Alfredo Bumblausko, Vilniaus universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjo, Moldova buvo tuometinių Vytauto planų eiti į Europą partnerė.
Praėjus beveik 600 metų, viskas apsivertė aukštyn kojomis – dabar jau Moldova kabinasi Lietuvos parankėn ir nori patekti į Europos Sąjungos šeimą.
Tik šis kelias moldavams bus labai sunkus – matyti savo gretose skurdžią „giminaitę” pats ne geriausius laikus išgyvenantis blokas netrokšta. Tuo labiau kai jos veidą darko kontrabandos ir nusikalstamumo šašas – atsiskyrusi Padnestrės sritis.
Gyvena praeityje
„Dabar mes esam juos pralenkę, – „Vakarų ekspresui” jaukiame, vos prieš kelias dienas atidarytos Lietuvos ambasados Kišiniove balkonėlyje sakė A. Bumblauskas. – Moldavai patys pripažįsta, kad gyvena dar 1992-1994 metais.”
Tiesa, akivaizdaus skurdo požymių – bent jau Kišiniove – rasite nedaug. Gal tik vieną kitą išmaldos gatvėje prašančią moterį, apleistus pastatus ar pamestas statybas. Tarybinių automobilių čia liko nedaug, o naujos vakarietiškos mašinos nėra sensacija.
O apie gyvenimą praeityje byloja itin prastos gatvės bei Sovietų Sąjungos žlugimą atlydėjusio pirmykščio kapitalizmo požymis – valiutos keityklos ant kiekvieno kampo. Ir, aišku, vargu dvelkiantys provincijos vaizdai.
Gyvenimas moldavų nelepina – vidutinis atlyginimas nesiekia 1 500 lėjų, t.y. 300 litų. Pensija yra apie 400 lėjų (maždaug 80 Lt) – už tiek galima nusipirkti 10 butelių neblogo vyno. Palyginti su algomis, kuro kainos yra didelės – beveik 11 lėjų (per 2 Lt) už litrą 95 markės benzino.
Todėl bene vienintelė materiali nacionalinė vertybė, kuria moldavai gali didžiuotis, lieka vynas.
Rojus po žeme
Tiesa, ir pagrindinis šio pasididžiavimo įrodymas – enoteka, arba vyno saugykla, – netoli net X amžių prieš mūsų erą menančio kaimelio Milesti Miči – yra po žeme. Bet tai – nieko bloga. Atvirkščiai – taip lengviau palaikyti nuolatinę 12 laipsnių temperatūrą, būtiną vynams išsaugoti savo savybes 30-85 metrai po žeme.
2005-aisiais „Milestii Mici” buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip didžiausia pasaulyje vyno kolekcija – 1,5 mln. butelių. Seniausias iš jų – 1968 metų derliaus.
Pasiklysti 55 kilometrų ilgio požemiuose svajoja ne vienas vyno kolekcininkas. Pagal gatveles ženklinančius užrašus nesunku būtų rasti, kur saugomi „Cabernet”, kur „Savignon”, „Aligote” ar kiti vynai.
Atsidarius 1984 metų „Aligote” ar 1986 metų „Negru de Purcari” butelį būtų galima paspėlioti, kodėl 1420-aisiais po penkerių metų santuokos Vytauto Didžiojo sesuo Rimgailė išsiskyrė su Moldovos valdovu Aleksandru Čel Būnu (Geruoju). Greičiausiai taip liepė brolis.
Apmąstymams apie tai, kuo naudinga Lietuvai buvo 1499 metų LDK ir Moldovos taikos sutartis, neabejotinai tiktų 1986-ųjų derliaus „Milestscoe” arba tų pačių metų „Trandafirul Moldovei”.
Kokia kalba XVII amžiaus viduryje Lietuvos didysis etmonas Jonušas Radvila susikalbėdavo su savo antrąja žmona moldave Mariana Lupu? Turbūt meilės, – pasakytumėte gurkštelėjęs 1984 metų „Dnestrovskoje” ar 1987 metų „Rosu de Purcari”.
Požeminė „Milestii Mici” saugykla – tai 200 kilometrų, o iš kurių daugiau nei ketvirtadalis užimta arba nišų su buteliais, arba 6-20 tūkstančių litrų statinių
Moldavų vynas tapo Kremliaus ginklu
Taip, vynas padėtų pažvelgti į istoriją, tačiau vargu ar jis bus pagalbininkas Moldovai sprendžiant nūdienos problemas – greičiau paims visą šalį savo įkaite. Taip jau beveik ir atsitiko – kovo pabaigoje Maskva šiam produktui paskelbė embargą.
Vienintelis klausimas, kurį Moldovos žurnalistai uždavė Valdui Adamkui po jo susitikimo su šalies prezidentu Vladimiru Voroninu per vizitą Kišiniove kovo pabaigoje, buvo toks: „Ką jūs galvojate apie Rusijos draudimą į šią šalį įvežti moldaviškus vynus?”
Toks dėmesys šiam vynuogių ir saulės produktui suprantamas – vynas yra Moldovos ekonomikos pagrindas. 2005 m. Moldova į butelius išpilstė 240 milijonų litrų vyno. Iš jų užsienin eksportuota 95 procentai – 235 milijonai litrų. Iš šių į Rusiją – 85 procentai – per 200 milijonų litrų. Skaičiai, pasakantys visišką Moldovos priklausomybę nuo Maskvos.
Dabar vynas tapo kovos už Kremliaus remiamą Padnestrę ginklu, ir laimėtojų šiame kare kol kas nenumatoma.
Moldavus gali tik paguosti V. Adamkaus atsakymas į minėtą žurnalisto klausimą: „Tikėkimės, kad Rusija dar supranta, kas yra geras gėrimas”. O kol kas savo vyną jiems teks gerti patiems.
