Mareko Viteko paskaita “Apie Karma Kagyu stilių”

Šiandien šiek tiek papasakosiu apie Deimantinio Kelio budizmą (sanskrite – Vadžrajaną) ir apie Karmą Kagyu mokyklos, praktikuojančios Deimantinio Kelio priemones, stilių. Šiais metodais naudojuosi jau 14 metų bei 4 metus mokau budizmo.

Girdėjau, kad 2001 m. turėjote galimybę susitikti su Dalai Lama Vilniuje ir tas malonus žmogus paskelbė kelis teiginius, su kuriais būtų sunku sutikti. Manau, būtų gerai žinoti, kad Tibetas niekada nebuvo ‘šventa žeme’. Tai buvo šalis, kuri visuomenine prasme labai panaši į Europos viduramžius, todėl tibetiečiai neturėjo šansų susirėmime su komunistiniu pasauliu ir organizuota “Liaudies Išlaisvinimo Armija”. Kinai labai paprastai ‘prarijo’ tibetiečius, taigi, kartais verta investuoti į ginkluotąsias pajėgas, kad netektų 50 metų kovoti dėl taikos.

Tibete egzistavo daug nepriklausomų meditacijos mokyklų, ir tarp jų buvo labai ryškūs skirtumai. Seniausia mokykla buvo Ningma – šios mokyklos mokymus 750 metais į Tibetą atnešė Guru Rinpočė (Padmasambhava). Jis buvo labai ypatingas mokytojas, turėjo išskirtinę charizmą ir buvo visiškai nušvitęs – realizavęs budos būseną. Jis galėjo įkvėpti laukinius tibetiečius. Vėliau, po jo mirties, mokymai buvo sunaikinti, liko tik labai siauras, nedidelis perdavimas, įkvėpęs tam tikrą kontr-reformacijos laikotarpį Bonpo religijoje. Ši, iš vienos pusės, buvo labai artima šamanizmui, o iš kitos pusės, turėjo labai išvystytą filosofinę sistemą. Vėlesniais laikais Bonpo daug ką perėmė iš budizmo tradicijų, ir kai kas netgi galvoja, kad taip susikūrė penkta Tibeto budizmo mokykla.

Vėliau, maždaug prieš 1000 metų, tibetietis Marpa keturis kartus keliavo į Indiją, aplankė daug Indijos budizmo meistrų – du iš jų tapo Marpos tiesioginiais mokytojais, o trečia – Marpos šaknies (artimiausiu – vertėjo pastaba) guru. Tai buvo Naropa – visiškai nušvitęs mokytojas. Jis turėjo Didžiojo Antspaudo mokymų perdavimą. Tie mokymai sanskrito kalboje vadinami Mahamudra, o tibetietiškai – Čekčen Čenpo. Tai yra mokymai apie betarpišką proto prigimties realizavimą. Mokymai, kurie vieno gyvenimo laikotarpyje leidžia mums tapti budomis, įgalina visiškai realizuoti mūsų potencialą. Tai yra visiškas nežinojimo ir dualizmo ištirpdymas. Taigi, šis perdavimas ir šešių Naropos jogų perdavimas pasiekė Marpą, kuris tapo tų mokymų laikytoju.

Budos mokymai skirstomi į lygius, o Mahamudra yra pačiame viršuje. Mahamudra parodo mūsų nušvitusią prigimtį tiesiog čia ir dabar, taip pat yra metodai, kurių pagalba galime pasiekti tą būseną.

Taigi, Budos mokymai buvo perduodami daugelyje lygių, nes žmonių poreikiai yra skirtingi, yra daug asmenybių tipų. Budizmas – kaip didžiulė vaistinė, kurioje kiekvienas gali gauti tokių vaistų, kurie pagal jo savybes patys tinkamiausi. Toje vaistinėje Vadžrajanos mokymai labai svarbūs, jie koncentruojasi ne į kelią, o į tikslą. Jie kiekvieną gyvenimo momentą leidžia patirti kaip visų reiškinių džiaugsmingumo ir tuštumos vienumą. Leidžia suprasti, jog pasaulis yra kaip sapnas būtent dabar, ir tuo pačiu tai, kad jis pasirodo, yra įdomu ir džiaugsminga.

Šiame lygyje išnyksta bet koks siekis. Tai lyg situacija, kada lipame į kalną ir vis turime idėją apie kažkokį tikslą, atliekamą kažkokį darbą, bet kai esame kalno viršūnėje, nebelieka idėjos, kad kažką turime pasiekti. Galime atsipalaiduoti ir patirti visą mus supančių kalnų grožį, surengti gerą vakarėlį. Tokioje situacijoje galime viską, nes esame atsipalaidavę ir įtampa yra išsisklaidžiusi. Būtent toks protas pasirodo tą akimirką, kai kelias yra nueinamas. Dauguma budizmo mokymų yra apie tai, kaip išgyventi, (juokas), kaip nekentėti. Kaip tapti ‘šiek tiek’ laimingu. Tačiau tie aukščiausieji mokymai mums nurodo, kad jau esame viršūnėje, nurodo tikslą, kuris kaip tik šiuo metu ir pasirodo. Šitas perdavimas pasiekė tibetietį Marpą. Jis keturis kartus ėjo pas savo meistrus Maitripą ir Naropą ir gavo visus mokymus. Taip Marpa pradėjo Kagyu liniją Tibete – betarpiško įkvėpimo kelią, kuris iki to momento jau buvo išlaikytas 1500 metų. Šis perdavimas niekada nebuvo nutrauktas. Tai yra patyrimo kelias, kurį mokytojas perduoda mokiniui, jo neįmanoma perskaityti ar kitaip kaip nors gauti. Turi sutapti daug įvairių sąlygų: subrendę ir sužavėti mokiniai bei visiškai nušvitęs mokytojas. Kitaip tai yra tik informacija, kuri išvystys puikybę. Mūsų galva bus kaip balionas – galvojame, kad kažką žinome, tačiau vis dar nesame laimingi. Taigi šiame lygyje su mokymais turime atitinkamai elgtis (jeigu jie mus turi atvesti į nesibaigiančią laimę).

Tuo metu, kada pakvaišę musulmonai užsiėmė budizmo griovimu Indijoje, jie turėjo panašų hobi kaip ir talibai Afganistane, kuomet kelias savaites jų pagrindiniu tikslu buvo didelių Budos statulų sunaikinimas. Raketos, dinamitas, patrankos… (juokas), jie šiek tiek užtruko, nes tai buvo senas solidus darbas. Bet galiausiai, jiems pavyko. Tačiau iš tikrųjų jie sunaikino tik šiek tiek akmens – tai neturi didelės reikšmės. Taigi, su tokiu pačiu nusiteikimu musulmonai naikino budizmą Indijoje. Turėjo sumanymą sulyginti budistinius centrus su žeme – būtent taip jie pasielgė su dideliu budistiniu universitetu Nalandoje. Nepaliko net pamatų, o vėliau atsivežė daug žemės ir visa tai užpylė. Viską darė tiksliai. Labai įdomu yra tai, kaip pakvaišėliai sugeba susiorganizuoti sau laisvalaikio praleidimą (juokas). Tuo metu, kai jie visiškai išnaikino budizmą Indijoje, tas mokymas, perdavimas pasiekė Tibetą ir ten pradėjo dinamiškai vystytis – atsirado dvi meditacijos mokyklos: Karma Kagyu mokykla ir Sakja mokykla. Žodžiu, viskas buvo labai gražu. Pagrindiniu Kagyu mokyklos meistru tapo mokytojas, dar vadinamos Juodosios Karūnos Lama. Jis gavo mokymus iš Gampopos, Gampopa iš Milarepos, o Milarepa iš Marpos – toks buvo tibetietiškas Kagyu perdavimas. Kiekvienas iš šių mokytojų buvo visiškai nušvitęs, t.y. pasiekęs budos būsena. Galiausiai pasirodė Karmapa, kuris yra įdomus tuo, kad jis – pirmasis tibetietis, pareiškęs, kad atgims vėl ir vėl, kad tokiu būdu mokymus išlaikytų. Karmapa darė tai 900 metų. Kas kartą mirdamas nusakydavo savo atgimimo vietą. Būtent Karmapa pradėjo tulku tradiciją Tibete.

Gražu viskas buvo iki to momento, kada atsirado Gelugpos mokykla… (juokas). “Gelug” reiškia dorybingieji. Tie žmonės manė, kad turi nuolat mokyti kitus, bet kadangi niekas nenorėjo jų klausyti, jie į Tibetą pasikvietė mongolų armiją. Dalai Lama mongolams pasakė maždaug taip: “arba jūs pribaigsit Tibeto karalių ir kitas mokyklas, arba jie pribaigs mane”. Taigi prasidėjo tibetietiškos skerdynės, etninis valymas: visiškai sunaikinta Ningma mokykla, taip pat mūsų, Kagyu mokykla. Nuo to laiko Gelugpa tapo oficialia Tibeto bažnyčia. Per skerdynes žuvo 6000 kartu su Karmapa buvusių vienuolių ir beveik visi Kagyu meistrai, kurie rūpinosi didžiausiais centrais. Apskritai, Kagyu mokykla niekada nesirėmė vienuoliais. Kagyu jogai buvo visiškai laisvi, turėjo partneres. Marpa, mūsų mokyklos įkūrėjas, turėjo aštuonias žmonas ir jos visos buvo laimingos – jis turėjo daug sėklos (juokas). Tai nepatiko Gelugpos mokyklos atstovams.

Gelugpos mokykla neturi Mahamudros mokymų ir stilius, kurį jie siūlo, nėra Vadžrajana. Tie mokymai labiau panašūs į Mahajaną. Tai yra didelis skirtumas. Taigi ši mokykla tapo vyraujančia Tibete, bet Karmapa niekados nepriklausė nuo Dalai Lamos. Kada kinai pradėjo užiminėti Tibetą, Karmapa ir jo mokiniai tikrai neblogai suorganizavo budizmą už Tibeto ribų – vakaruose atsirado 300 Kagyu centrų, vienas atsirado Vilniuje. Kodėl taip atsitiko? Labai paprasta. Gelugpos mokykla nesikoncentruoja į rezultatą – koncentruojasi į ritualus. Jie norėjo pernešti Tibeto kultūrą, o didelis dabartinis Kagyu meistras Šamaras Rinpočė, kuris rūpinasi 17-ojo Karmapos Thaje Dordže auklėjimu, sako, kad mūsų mokykloje Tibeto kultūra neturi jokios reikšmės. Jis yra tibetietis, bet puikiai supranta, kad baltiesiems tapti tibetiečiais visai nebūtina, svarbiausia, kad jie gautų Budos mokymus. Žmogus, kuris vadovauja mūsų budistiniams centrams vakaruose, yra europietis, danas Lama Olė Nydalas. Jis pats įkūrė 300 iš maždaug 500 Kagyu centrų.

Kagyu mokykla buvo labai suspausta Tibete, o dabar tapo pačia plačiausia budizmo mokykla pasaulyje. O Gelugpos mokykla tapo tibetietišku teatru. Aktoriai ir dailininkai ateina pas spalvotai apsirėdžiusius lamas, tie jiems kažką sako ir visi jaučiasi labai šventi gerdami arbatą. (juokas) Tada turtingi žmonės išsitraukia pinigus ir duoda juos lamoms. Tai neturi jokio ryšio su budizmu. Tai yra tik ryšys žmogaus, norinčio duoti pinigus, su žmogumi, norinčiu paimti tuos pinigus. Budizmas kalba apie tai, kaip būti laimingu.

Kodėl tiek daug apie tai kalbu? Todėl, kad budizmas nėra tibetietiškas, jis netgi nėra indiškas. Jis yra virš kultūrų. Nereikia būti kažkuo, kad būtumei budistu – reikia būti savimi. Budizmas reiškią sąmoningą prabudimą iš nežinojimo. Tai reiškia būti sąmoningu akimirka po akimirkos. Tai reiškia įgyvendinti savo vidinį potencialą, o tam mums nereikia jokios kultūros. Iš tikrųjų europiečiai žymiai tiksliau naudojasi Budos mokymais negu tibetiečiai. Pavyzdžiui, mūsų mokykloje yra tokia “sąmoningo mirimo” praktika Pova – labai išskirtinė priemonė, leidžianti mirties akimirką pernešti sąmonę į būseną, kurioje nėra ego, į švaraus džiaugsmo būseną. Ši praktika yra viena iš ypatingų Kagyu praktikų. Kursuose kartu su Lama mokomės savo sąmonę įvesti į centrinį energinį kanalą mūsų kūne, kuris atsiveria mūsų viršugalvyje, ir mokomės išsitreniruoti autopilotą, kuris suveikia mirties akimirką. Europoje žmonės tikslą pasiekia kartais vien tik pirmos meditacinės sesijos metu, o Tibete tam reikia trylikos dienų. Tai yra faktas. Viename kurse šalia manęs sėdėjusi mergina pasiekė rezultatą po penkių minučių. Taigi, mūsų rasė nėra bloga. Mūsų kultūroje auklėjimas yra labai geras, mes turime gerą išsilavinimą, esame kritiški ir neturime hierarchijos. Tai yra svarbiausia – jokios hierarchijos. Bendras vystymasis yra svarbiausias. Netgi ryšiai su mokytoju turi remtis į atitinkamus santykius, į tarpusavio pagarbą. Mums tai labai paprasta, nes mūsų kultūra nėra hierarchinė. Priešingai negu tibetiečiai, kurie galvoja, kad nieko nežino, o atvažiuoja šventi lamos, kurie gali už juos medituoti. Turiu draugą, kuris daugelį metų studijavo Gelugpos mokykloje ir šešerius metus tik skaitė tekstus, negavo jokių meditacijų. Jie mano, kad europiečiams meditacijos netinka. Tai iš tikrųjų yra labai įdomu. Tai yra tam tikras stilius, užtat verta žinoti, kad tokių stilių yra daug ir skirtingų. Taigi, Dalai Lamai reprezentuoja tik Gelugpos mokyklos stilių. Tai nėra nei blogai, nei gerai – tai geriausia tiems, kurie tuo užsiima.

Mes dirbame visiškai kitaip. Mūsų Lama yra ekstremalus. Žinoma, gerąja šio žodžio prasme. Tai reiškia, kad jis padeda pašalinti mūsų nežinojimą kaip įmanoma greičiau. Kodėl taip yra? Neabejotina yra tai, kad valandą šneku ir tai reiškia, kad esame valandą vyresni. Tai reiškia, kad viena valanda mūsų gyvenimas sutrumpėjo, o mirtis tikrai ateis. Kai kuriais dalykais galime nebūti tikri, bet tikrai sutiksime su tuo, kad esame valanda arčiau mirties. Kagyu naudojasi tokiais metodais, kurie per mums likusį laiką leidžia tapti budomis. Kiekvienas metodas, kiekvienas būdas, kuris silpnina mūsų ego, yra geras. Kodėl taip yra? Todėl, kad kentėjimas nėra mielas ir dar niekam neatnešė pagyrimų. Budizme kentėjimas reiškia nežinojimą. Ne tam praktikuojame, kad darytume kokią nors grupinę psichoterapiją, Jeigu kas nors jaučiasi gerai, tai yra super, bet kalbame apie veiksmingą darbą su protu. Po kelių ar keliolikos darbo metų susilpnėja mūsų ego, pastebime, kad yra žymiai mažiau pykčio, išdidumo, sentimentalumo, prisirišimo ir žymiai mažiau kvailumo. Jų vietoje pasirodo kiti potyriai, pavyzdžiui, jungiantis džiaugsmas (kai galvojame, kad ir kiti yra laimingi), nesąlygota meilė, kuri pasirodo giliai mūsų prote, kai atrandame, jog nesame atskirti nuo kitų. Tai nereiškia, kad galvojame: “o, aš nesu atskirtas nuo kitų..” – tai būtų labai lėkštas suvokimas. Iš tikrųjų svarbu pamatyti, kad pasaulis yra matrica. (juokas) Svarbu pastebėti savo sukurtas koncepcijas ir kaip pasirodo mūsų pačių sukurtas “aš”. Visas mus supantis pasaulis ir “ne aš”. Tai yra rimta klaida. Ji sukelia kentėjimą. Su tuo mes ir dirbame.

Galiausiai, pasirodo visiškas bebaimiškumas. Paprasčiausiai nieko nebijome, nes esame kaip erdvė. Ji yra visur, viskas joje vyksta. Taigi, aukščiausią budizmo mokymų lygį nėra lengva suvokti. Jo iš vis neįmanoma suvokti – jį galima tik patirti. Apie jį net neišeina daug papasakoti, tačiau galima tai patirti, ir tai yra nuostabu. Tai reiškia, kad kiekviena mūsų gyvenimo akimirka yra dovana. Tai yra išskirtinė proto būsena. Kodėl taip yra? Todėl, kad esame labai turtingi. Ką tai reškia būti turtingu? Tai reiškia, kad protas yra pripildytas gerais įspūdžiais. Tai reiškia, kad viskas, ką mes gauname, mums turi reikšmę. Jeigu niekas neatsiranda, tas pojūtis yra labai patrauklus. Tai reiškia, kad esame visiškai nepriklausomi, nes atradome, kad laimė ir džiaugsmas nėra už mūsų pačių proto ribų: nėra mūsų meilužėse, mūsų automobiliuose ar narkotikuose. Tai yra natūrali mūsų proto būsena. Viskas, ką mes turime padaryti – tai atrasti tą būseną. Ta būsena, tas patyrimas yra pastovus. Paprasčiausiai, tampame visiškai laisvi kaip banga, kuri išsiaiškina, kad visą laiką buvo vandenynu. Vystymasis budizme nėra vis naujų kaukių užsidėjimu, tai yra atradimas to, kuo visą laiką buvome. Kas žiūri mūsų akimis? Tai yra labai svarbus klausimas. Ar kiekvieną savo gyvenimo akimirką esame laimingi? Ar vis dėl to gyvename laukime to, kas niekuomet neatsitiks? Mūsų kultūra yra nuostabi. Panašu, kad gyvename geriausiais žmonijos laikais. Tačiau vienas dalykas niekaip neatsitinka – negauname nesąlygotos laimės. Vis esame pasmerkti savo proto žaidimams. Tą mėgstu – to nemėgstu. Vis dar esame pagauti savo įsivaizdavimų. Vis vaidiname kažkokiose dramose ar tragedijose. (juokas) Ir tai yra liūdna, nes to mums jokiu būdu nereikia. Turime būti kuo mažiau dramatiški. Kai pasieksime tą patyrimą, tapsime tuo, kas grįžo namo, paprasčiausiai, būsime atsipalaidavę gyvenime akimirką po akimirkos. Dar daugiau – atrasime, kad kiekvienas mūsų gyvenimo momentas yra nesibaigiančiai patrauklus. Tačiau tai gali atsitikti tik mūsų širdyje- negalime apie tai perskaityti, neturime jokių šansų to įsivaizduoti. Galime tik pasiekti tą lygį arba jo nepasiekti. Trečio kelio nėra. Kol esame pagauti savo pačių įsivaizdavimų, viską matysime per savo pačių akinius, pasaulį spalvinsime savo lūkesčiais ir baimėmis, būsime kaip banga, kuri kovoja su visomis kitomis bangomis vandenyne. Visiškas nesusipratimas, nes kiekviena banga jau yra vandenynas.

Gyvenimas po išsilaisvinimo yra labai patrauklus. Visuomet dalyvaujame visose situacijose, tačiau niekuomet tos situacijos mūsų nepagauna. Paprasčiausiai, kas kartą esame tuo, kas įeina į viešbutį: lova yra nuostabiam seksui, padavėjas atneša mums šampaną, televizorius rodo nuostabią programą, tačiau ryte apmokame sąskaitą, išeiname ir daugiau apie tai negalvojame. Tai yra išsilaisvinusios būtybės gyvenimas: akimirka po akimirkos be “prisiklijavimo”. Vienos dovanos! Iš tokio lygio iš tikrųjų galime būti naudingi kitiems, nes galime kontaktuoti be jokių lūkesčių, be vilties, kaip lietus, kaip saulė. Tai yra natūrali proto būsena. Tačiau visų pirma, turime atrasti, kokie esame turtingi. Be tokio patyrimo paprasčiausiai esame pagauti savo pačių troškimų. Visą laiką esame “deficito” būsenoje – jeigu kas nors pasirodo, iš karto tai griebiame. Laikome rankoje taip stipriai, kad net užsmaugiam ir atsiranda nusivylimas. Vėl kažką griebiame, suspaudžiame, laikome, kol tai nusibosta mums ar kažkam kitam. Gyvenimas “deficito” lygyje yra nesaugus. Tokia būsena lydi mus visus, bet ji nėra natūrali proto būsena. (Marekas paima į ranką puodelį su vandeniu), galvojame, kad nesame tuo vandeniu, žiūrime į vandenį ir galvojame: “ten yra vanduo”. Kas iš jūsų galvoja, kad esate šiuo vandeniu? Vanduo yra ten, o mes esame čia. Tai yra mūsų patyrimas, nors jis visiškai neteisingas. (Marekas išgeria vandenį). Esu dabar vandeniu. Jis sudaro mano kūną, o po akimirkos išeis tualete. Iš tikrųjų, esame viskuo, kas mus supa. Susidedame iš to, ką valgome. Nuolatos gyvename nesusipratimų pasaulyje, o galiausiai tampame mėšlu. (juokas) Iš mūsų išauga duona, rugiai ir kažkas iš mūsų iškepa bandeles. Ir tai labai juokinga!

Bet visų svarbiausia suvokti, kad visa tai yra sapnas. Budizmo požiūriu, viskas, kas vyksta, yra sapnas. Iš gyvenimo į gyvenimą kuriame sapnus, sapnuojame patys save ir visą mus supantį pasaulį, bet šiame sapne nėra nieko tikro, nieko negalime su savimi pasiimti. Tai yra labai stiprus įprotis. Panašus į tą, kai mus sapne vejasi tigras ir mus suėda. Mūsų kaulai traška.., o ryte atsibudę esame visiškai sveiki. Tas nakties sapnas trunka penkiolika minučių, o šis septyniasdešimt metų, o gal tik dvidešimt penkerius. Mano tęsiasi trisdešimt šešerius metus, tačiau nežinau, ar jis tęsis dar penkias minutes, nesu tuo tikras. (Marekas pasižiūri į virš jo kabantį didelį sietyną) (juokas) Nežinau, kas konstravo apšvietimo sistemą. Taigi nesu toks tikras, kad gyvensiu kitą valandą. Ir tai nėra svarbu. Svarbu yra tai, kad šią akimirką esu laimingas. Dar svarbiau yra tai, kad susitinku su tokiais gerbtinais žmonėmis, tai yra nuostabu. Bet jeigu jūs visi staiga išeisite, tai taip pat bus nuostabu. (juokas) Tai reiškia, kad proto būsena yra nesąlygota. Taip iš tikrųjų yra. Nei lempa, nei auditorija mūsų laimės nesąlygoja. Tai yra proto būsena. Laikas klausimams.

Kalbėjote apie išsilaisvinimą, apie atsipalaidavimą, bet mokslininkams tai netinka, nes jie nieko tokiu būdu nepadarytų…

Didelis nesusipratimas. Mano Lama, mano mokytojas yra labiausiai atsipalaidavęs žmogus kokį tik aš pažįstu. Ir tuo pačiu iš visų mano pažįstamų žmonių jis dirba daugiausiai. Tuo aš visiškai tikras. Jeigu ant rankų tau antrankiai, ant kojų – taip pat, o su savimi tempi plieninį rutulį, tai šį bei tą gali padaryti, o kai turi laisvas rankas – tai yra atsipalaidavimas budizme. Tai nereiškia, kad nieko nedarai – darai netgi žymiai daugiau, nes esi atsipalaidavęs. Paprasčiau nusimeti grandines. Esi žymiai tikslesnis, nes tavęs neslegia baimės. 100% energijos įdedi į pačią situaciją, o ne į tai, ką kiti apie tai pagalvos. Dažniausiai 90% žiūri kaip atrodai, ar tavęs neišmes iš darbo, o 10% – į tai, ką padarysi – tai nėra atsipalaidavimas. Tai pilna lūkesčių situacija. Atsipalaidavimo esmė yra tai, kad darai tai, ką ir anksčiau, bet tik dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia. Budistas gali užsidirbti mirtinai, bet mirdamas bus labai patenkintas, nes padarė viską, ką norėjo padaryti. Esame laisvi ir galime daryti viską. Darykime tai veiksmingai. Žmonės iš tikrųjų negyvena – jie taip stipriai suspausti savo baimių: “ar rytoj dar turėsiu darbą? O gal jau neturėsiu? Ar gausiu ordiną?” Nuolatos kuriamės ir išsiunčiame koncepcijas ir lūkesčius, kurie grįžta ir mus užspaudžia. O iš tikrųjų gyvenimas vyksta dabar. Tik dabar. Visuomet egzistuoja tik dabartis. Arba dabartyje gyvename, arba ne.

Jeigu tai yra proto būsena, kodėl ji ne visiems duota?

Yra duota, tik jos dar nepatiri. Dabar aš tau užduodu klausimą: “kodėl nesi natūralioje proto būsenoje?” Niekas tau nieko nedavė, nes tu pats save kuri. Kiekvieną momentą. Arba nori dalyvauti visuose šio pasaulio žaidimuose, arba nori būti laisvas ir laimingas. Klausiu tavęs, nes aš galiu padėti tiktai sau. Ar supranti atsakymą? Dar kartą. Nėra tokio asmens, kuris galėtų tvirtinti, kad tau neleis patirti tikrosios proto būsenos. Nėra nieko, kam galėtumei parašyti skundą, nes tai yra tavo sapnas. Tu sprendi ir esi visiškai laisvas. Būtų labai miela, jeigu būtų koks nors dievas, kurį būtų galima apkaltinti. Galbūt netgi teisme laimėtumei bylą, bet tokio teismo nėra.. (juokas) Supranti? Tai tu kuri savo gyvenimą. Galiu tau atsakyti taip, kas skamba moksliškai – visa to priežastimi yra nežinojimas, kurį tu perneši iš gyvenimo į gyvenimą. Kol to neištirpdysi, neatrasi, kuo tu esi. Ir niekas nėra už tai atsakingas. Tai yra tavo sapnas.

Tai yra mano valia, ar aš dabar esu bare ar sėdžiu čia. Tiesiog yra du keliai, du pasirinkimai?

Esi mano mokytojas. Būtent tu nusprendi. Kiekvieną akimirką nusprendi savo gyvenimą.

Tai kam paskaitos pradžioje buvo reikalingas istorinis įvadas?

Kadangi čia buvo Dalai Lama. Manau, kad kas nors galėjo išgirsti jo mokymus, o daug kas galvoja, kad jeigu Dalai Lama kažką pasakė, tie žodžiai turi absoliučią prasmę. O man taip nėra. Jis atstovauja tam tikrą požiūrį ir tai yra labai gerai. Iš kitos pusės, jeigu kalbame apie Deimantinio Kelio budizmą, tai yra naudinga žinoti, iš ko padarytas tas tortas. Tai buvo informacija, kurią gali pamiršti. Turėtumei prisiminti tai, kad laimė yra tavo proto būsena, kuri yra nesąlygota. Ir kad tu dalini kortas. Apskritai, budizme man patinka vienas dalykas – kasmet esu vis laimingesnis. Man nereikia jokio patvirtinimo tam, ką darau. Kai esi laimingas, nereikia, kad kažkas ateitų ir pasakytų, kad esi laimingas. Tikiuosi, esame ne tik valanda senesni, bet ir valanda laimingesni.

Tai situacija yra dabar tokia, kad Tibete Kagyu nėra, šiaurės Indijoje – šiek tiek, o vakaruose – daug?

Tibete veikia kelios dešimtys vienuolynų. Keli jų yra dideli muziejai turistams. Panašu, kad dalis budizmo ten bus atkurta, tačiau tai nebus perdavimo centrai. Kinai gali padaryti turgų iš bet ko. Dabar jie prisivilioja amerikiečius, vokiečius, veža juos į Šaolinį ir rodo jiems Šaolinio budizmą. Ten žmonės turi atlikti kažkokius pratimus, ir visi galvoja, kad ten yra kovos menų centras. Tačiau tai yra tik tam tikra opera. Taigi, jeigu kažkam apsimokės, kad Tibete būtų budistų, tai atras ten ir budizmą. Bendrai paėmus, budizmas vystosi ten, kur yra laisvė. Žinoma, Tibete yra mokymams atsidavusių žmonių, bet jau dabar Tibete gyvena kinų daugiau nei tibetiečių.

O Karmapa gyvena Indijoje?

Taip, jis gyvena Indijoje, bet gyvens Europoje, pavyzdžiui Vokietijoje ar Lenkijoje, kur jis turi savo rezidencijas. Jis gali gyventi bet kur, viskas priklauso nuo jo paties – jis yra šefas. Jo vardas Tajė Dordžė.

Kaip pasibaigė istorija su kiniečių kandidatu į Karmapas?

Baisus reikalas. Baisiausia yra tai, kad pasirodė, jog už visos tos provokacijos yra Dalai Lama. Visas reikalas prasidėjo dar 16-ojo, t.y. praeitojo, Karmapos laikais, kai pasirodė, kad Karmapa jokiu būdu nenori priklausyti nuo Dalai Lamos. Tai istoriškai natūralu. Kodėl? Nes Karmapa buvo Dalai Lamos mokytojo mokytoju ir Karmapos linija yra 300 metų vyresnė už Dalai Lamos. Kai Butano karalius su karaliene Karmapai davė vienuolyną ir pakvietė jį į Sikimą, o Dalai Lama išvažiavo į Indiją, mūsų mokyklos tapo visiškai atskirtos. Kagyu vystėsi Europoje, JAV, Sikime ir Butane, o Dalai Lama su vienuoliais gyveno Dharmasaloje. Ir Dalai Lama paklausė Karmapos, ar Kagyu mokykla mokės mokesčius. Karmapa tuo metu globojo Kagyu mokyklą, Ningma mokykla ir Sakja mokyklą. Tibeto vyriausybė tremtyje sugalvojo sujungti visas tas mokyklas plius Bon tradiciją, o vadovaus visiems Gelug mokykla. Karmapa į tai rašė malonaus pobūdžio laiškus, pavyzdžiui, “labai malonu, kad domitės Kagyu, tačiau mes patys puikiai susitvarkysime”. Tai lygiai taip pat, kaip kad Lietuva rašytų laiškus Rusijai – “džiaugiamės, kad turite labai daug kariuomenės pasienyje, tačiau būtų labai malinu, kad mūsų dar neaplankytumėte. Žinome, kokie esate malonūs ir kaip gerai mokate leisti laiką pas mus. (juokas) Geriausiai būtų, jeigu maudytumėtės Volgoje”. Visų pirma, tai labai nepatiko Tibeto vadovybei. Iš tikrųjų, Dalai Lama yra tam tikrų politinių grupuočių belaisvis. Tibetas, kaip ir Škotija, buvo visiška klanų šalis. Taigi, kol Karmapa buvo gyvas, Kagyu buvo nepriklausomi. Karmapai mirus, atsirado problemos. Atsirado iš karto. Tibeto vyriausybė užmezgė kontaktus su keliais aukštus postus užimančiais Kagyu meistrais, tačiau nesusisiekė su pačiais vyriausiais, tais, kurie laikė perdavimą: Lama Olė, kuris buvo atsakingas už vakarus, Lama Šamarpa, kuris vadovauja Kagyu linijai kuomet nėra Karmapos, o taip nesusisiekė su Lama Gendynu Rinpoče, kuris rūpinosi perdavimu Prancūzijoje. Taigi, užsimezgė toks žaidimas tarp Pekino, Dharmasalos ir Tai Situ Rinpočės. Ir galų gale gavosi taip, kad kitą Karmapą išrinko kinų vyriausybė. Kagyu mokytojams, nepatvirtinantiems kinų kandidato, kaip tikro Karmapos, buvo uždrausta įvažiuoti į Tibetą, kur yra jų vienuolynai, draugai ir šeimos. Labai nemaloni intriga. Tačiau tuo pat metu gimė tikras Karmapa ir buvo kontrabanda išvežtas į Indiją, o kinų išrinktas berniukas pabėgo į Indiją ir gyvena kartu su Dalai Lama. Galiausiai, pagal tam tikrus požymius galima spręsti, kad už viso to stovi Tibeto vyriausybė. Tai buvo suorganizuota tam, kad Kagyu mokyklą padaryti priklausomą nuo Gelugpos mokyklos. Toks nemalonus reikalas. Tačiau visas pūlinys pratrūko ir paaiškėjo, kas kokiomis kortomis žaidžia. Kaip sakė Karmapa Tajė Dordžė, tai neturi jokios įtakos dvasiniam Kagyu charakteriui. Kai kurie žmonės prarado autoritetus, tačiau tai išvalė požiūrį į “šventus” žmones. Bet suma sumarum viskas yra okey.

Kaip reaguoti į vaikų ar tėvų netektį? Kaip atsisakyti emocijų?

Geras klausimas. Tai nėra lengva. Troškimai ir prisirišimas žmonių pasaulyje yra patys stipriausi. Gyvulių pasaulyje stipriausias yra nežinojimas, o mūsų pasaulyje – prisirišimas. Su tuo reikia padirbėti ilgesnį laiką. Taip nebūna, kad per vieną akimirką viskas išsisprendžia. Labai naudinga pastebėti reiškinių laikinumą. Budizme sakoma, kad kiekvienas susitikimas baigiasi išsiskyrimu. Tačiau kodėl pasirodo kentėjimas? Todėl, kad yra lūkesčiai. Todėl, kad gyvename ne duodami, o gyvename laukdami. Iki pilno nušvitimo tokios stiprios situacijos iššaukia kentėjimą. Bet to kentėjimo kiekis bus skirtingas. Apskritai, dėl to ir medituojame – kad to kentėjimo būtų kuo mažiau. Tiesiog turime dirbti su protu. Kitaip galime sakyti, kad “okey, žinau, kad viskas yra kaip sapnas, kad laimė yra mumyse”, bet sužinoję, kad miršta mūsų vaikas, kentėsime. Meditacija “nuleidžia” mūsų patyrimą iš suvokimo lygio į pajautimo lygį. Tam reikia daug metų. Tai nereiškia, kad užsiblokuojame ir sakome: “nėra kentėjimo”, tačiau svarbiausia pamatyti, kad iš tikrųjų pasaulis yra kaip sapnas, kad reiškiniai pasirodo, būna ir vėl išnyksta. Toks yra pasaulis. Jis – iliuzija. Tam būtent ir turime medituoti. Tame yra stiprybė.

Kas vyksta meditacijos metu?

Gali pamatyti, kas žiūri tavo akimis, tai, kas yra už jausmų ir už minčių. Pamatyti šio pasaulio kūrėją. Tam medituojame, kad būtume visiškai sąmoningi, visiškai čia ir dabar, o ne kažkur įsivaizdavimuose. Medituojame, kad pradėtume gyventi. Tai yra didis reikalas. Kalbu apie budistinę meditaciją, budistinę meditaciją Kagyu mokykloje. Tokius dalykus reikia įvardinti, kadangi yra daug įvairių kelių, kurie veda į visiškai skirtingus tikslus. Budizmo tikslas, kad sužinotum, jog visą laiką buvai buda, o, pavyzdžiui, induizme medituojama, siekiant susijungti su brahmanu. Taigi, visiškai skirtingas tikslas, kažkas visiškai kito.

Ar skirtingų budistinių meditacijos mokyklų tikslai skirtingi?

Tikslai tie patys, bet priemonės skirtingos. Jeigu pamatytumei kalną, jis turi tokia viršūnėles, kurios nėra pačia viršūne. Egzistuoja keletas perdavimų, vedančių į Budos būseną. Egzistuoja Hinajanos mokykla, kuri veda į mažosios nirvanos būseną, kurią dažnai vadina tiesiog nirvana. Tai yra pietryčių Azijos budizmas: Ceilonas, Tailandas. Ten žmonės medituoja, kad susikurtų atstumą iki kentėjimo. Galiausiai, gali išeiti iš kentėjimo. Jie supranta, kad visą laiką buvo taikiniu, kad tuo taikiniu buvo jų ego. Taigi, jie suvokia, kad nėra jokio ego. Tai dar nėra Budos būsena, tai yra tik etapas vystymosi kelyje. Tai dar vadiname arhato būsena. Vadžrajanoje (Deimantiniame Kelyje) siekiame pilnai patirti gyvenimo turtingumą. Nekuriame jokios distancijos – esam laisvi kiekvieną akimirką. Viską išgyvename ir esame visiškai sąmoningi. Nesikratome jokių energijų – jas išnaudojame.