Krikščionybė ir Egiptas

Dvasinė kova

Jeigu tu apsispręsi tarnauti Viešpačiui, šis mokymas padės tau suprasti per ką eini, jeigu prisiimsi atsakomybę, tu žinosi, kokia tai atsakomybė ir ko Viešpats nori.

Kova Dvasioje vyksta pastoviai. Karas yra karas, tačiau Viešpats visuomet rodo didelę malonę. Jis davė laikus, kad bažnyčia augtų ir stiprėtų malonėje, kad žmonės nebūtų nuolatos išsigandę, laukiantys – kas dar kur nors atsitiks. Malonės laikas yra tam, kad sustiprėję mes vėl pajudėtume į kovą, įsiveržtume į tamsos karalystę, ten, kur žmonės surišti ligų, negalių, įvairių prakeikimų, ten, kur viešpatauja alkoholis, neapykanta, neatleidimas, ten, kur šiandien galbūt šeimos skiriasi, ir visokia kitokia tamsa įsigalėjusi.

Viešpats atėjo tam, kad viskas, ką sugriovė tamsa, būtų atstatyta Jo Žodžiu. Dieviška tvarka ateis į tas širdis, kurios ieškos Jo Karalystės. Teateina, Viešpatie Jėzau, Tavo Karalystė į mūsų gyvenimus, į mūsų miestus.
Be Evangelijos, be pamokslaujamo žodžio, Dievo karalystė neateis. O kad žmonės išgirstų ir klausytų, reikalinga, kad Jo Žodis judėtų su jėga, ženklais ir stebuklais. Aš tikiu, kad mes gyvename kaip tik tokiu laiku, kada yra išlaisvinamos Šv.Dvasios dovanos, ir Žodis juda su jėga.

Viešpats apsireiškia savo vardu

Išėjimo 6,1-3 “Viešpats atsakė Mozei: “Tu matysi, ką Aš padarysiu faraonui. Stiprios rankos priverstas, jis išleis juos; stiprios rankos priverstas, jis išvarys juos iš savo šalies”. Dievas kalbėjo Mozei: “Aš esu Viešpats. Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau”.
Kalbėdamas su Moze Dievas pabrėžia, kad taip, kaip Jis apsireiškė savo tautai ypatingu būdu, atskleisdamas savo vardą, taip Jis ir apreikš pergalę prieš faraoną. Ką Jis pradeda, tą Jis ir pabaigia. Jo vardo apreiškimas susietas su pergalės apreiškimu. Tai reiškia – bus karas, vyks kova, ir visa tauta bus išvesta iš Egipto vergijos.

Tauta

Keturis šimtus su viršum metų tauta vergavo, jie buvo pripratę gyventi vergystėje, daryti plytas, gauti šiaudus ir statyti faraonui piramides. Jie buvo pripratę valgyti žuvį iš Nilo upės ir buvo pakankamai patenkinti tuo, ką turėjo. Nors tuo pačiu tauta šaukėsi laisvės. Per pažadus Abraomui, Izaokui ir Jokūbui Dievas įrašė į izraelitų širdis: “Jūs būsite laisva tauta, jūs nevergausite”. Per daugelį gyvenimo Egipte metų susiformavo izraelitų-vergų gyvenimo būdas, įpročiai, nors taip pat tose širdyse buvo kažkas, kas gyveno juose per pažadus Abraomui, kuriuos jis buvo gavęs iš Dievo.

Dievo tarnas

Išėjimo knygoje mes sutinkame Mozę, Dievo tarną, kuris tarnavo taip, kaip patinka Viešpačiui. Mozė buvo romiausias iš visų žmonių. Kai šeimoje kilo konfliktas, Dievas pasakė: “Aš ne taip kalbu su Moze, kaip su visais likusiais”. Jo santykiai su Dangiškuoju Tėvu buvo ypatingi, jų bendravimas buvo nepaprastas. Dievui patiko turėti reikalų su šiuo žmogumi. Jis jį pasišaukė, Jis jį pakėlė ir pasakė: “Aš tave naudosiu”.

Bažnyčia, Viešpats tave naudos. Šiandien per Jėzų Kristų tu gali ateiti prie sosto ne taip, kaip visi kiti, bet ypatingai – Jėzuje Kristuje tu gali rasti priėjimą prie Dievo malonės, pažinti Tėvo širdį, girdėti žodžius iš Dangaus ir būti paliestas tos Dvasios, kuri statydina ir ugdo, tos Dvasios, kuriai nėra nieko, kas būtų per sunku ar neįmanoma.
Viešpats prabilo Mozei: “Tu matysi, ką Aš padarysiu faraonui, kaip stiprios rankos priverstas jis išleis, išvys tautą”. Vadinasi Viešpaties ranka stipri ir ištiesta. Aš dažnai pagalvoju ir susimąstau: Viešpatie, juk Tu galėjai akimirksniu tai padaryti, kam buvo reikalinga kova, kodėl kartais ji tęsiasi?

Viskam yra savo laikas

Galbūt yra tam tikri dalykai, pažadai, kuriuos Dievas prakalbėjo į tavo gyvenimą, bet šiandien tu dar jų nematai, esi tarsi kovoje. Viskam yra savo laikas, yra kovos laikas ir yra pergalės, pažadų išsipildymo laikas. Aš tikiu, kad prieš tai, kai mes, kaip bažnyčia, įeinam į pašaukimą: pamokslauti evangeliją, dėti rankas ant ligonių, Jėzaus vardu išvarinėti demonus, skelbti evangeliją iki pasaulio pakraščių ir matyti Viešpaties šlovę, ateinančią į asmeninį gyvenimą, į šeimas, į namus, matyti Jo pažadus išsipildančius – yra laikas, kai mes įeinam į karą, kuriame yra tam tikri dvasiniai principai. Tie principai kaip tik ir parodyti Išėjimo knygoje.

Mozė gavo pažadą iš Dievo, kuris prabilo jam ugniniame krūme ir apreiškė savo vardą. Viešpats rado būdą įtikinti savo tarną Mozę, kad jis tarnautų Jam ir darytų tai, kas Jam patinka, kad jis pajudėtų į pavojingas vietas, susitiktų su faraonu ir išvestų tautą iš Egipto nelaisvės. Gavęs Dievo žodį, apreiškimą, strategiją iš Dievo, Mozė sugrįžo į savo namus, į Egiptą.

Strategija

Pirmiausiai Mozė gauna strategiją.
Išėjimo 4,22-23 “Sakyk faraonui: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų”.

Dievas iš anksto jam apreiškė, kad kova vyks tol, kol nebus nužudytas faraono pirmagimis sūnus. Jeigu tauta nebus išleista, faraono pirmagimis bus nužudytas. Strategija reiškia, kai žinai kokiu būdu bus pasiektas tikslas.
Kada Viešpats pašaukia tarnauti, pakelia lyderius, Jis duoda strategiją, Jis prabyla tam tikrus dalykus, kurie siekia kovos pabaigą. Žmogus gauna iš Dievo judėjimo kryptį, kad žinotų kokia bus kova, ką Viešpats ruošiasi daryti. Jis nepalieka savo tarno nežinioje.

Nori tarnauti Dievui – atverk savo širdį, rask laiko Dievo Žodžiui. Jeigu žmogus eina į bažnyčią, bet neskaito Švento Rašto, jo laukia mirtis. Dievo Žodis yra kasdieninė duona, tai, kas pamaitina tavo dvasią, kad tu sugebėtum susiorientuoti šitame laike, daryti sprendimus ir ateiti į susirinkimą, kur Viešpats savo Dvasia surinkdamas bažnyčią, duoda tam tikrus dalykus, kuriuos Jis paruošęs visam kūnui (t.y. Bažnyčiai).

Perėjimas per mirtį

Išėjimo 4,24 “Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti”. Mozė pereina per mirtį. Kas atsitiko? Dievas duoda Mozei strategiją ir kada jis pajuda šitame kelyje (aš nežinau, kas buvo jo širdyje), jis pats pereina per mirtį. Tai yra vienas iš tų momentų, kada tu gauni didelius dalykus iš Viešpaties ir pajudi, iš tikrųjų kartais atsiduri keistoje situacijoje. Mozė kalbėjosi su Dievu, o sekančią dieną miršta. Kam kalbėti su Dievu, jei rytoj reikės mirti?
Šioje situacijoje mes matome jo žmoną Ciporą. Išėjimo 4,24-26 “Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti. Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: “Tu esi mano kruvinas vyras!” Ir Viešpats leido jam eiti”. Yra momentai: esi pašauktas, gauni apreiškimą, Viešpats duoda strategiją, po to – miršti. Kažkas dar buvo toje šeimoje. Mozė žinojo, kas yra apipjaustymas iš Abraomo pažadų. Kada jie atėjo iki tam tikros vietos, tuose nakvynės namuose, ne Mozė apipjaustė, bet Cipora. Mozė jau negalėjo to padaryti, jis jau gulėjo ir merdėjo. Iš kur Cipora žinojo, kad reikia apipjaustyti? Aš pasidalinsiu asmeniniais apmąstymais.
Kažkas buvo netvarkoj toje šeimoje. Greičiausiai Mozė sakė savo žmonai: “Reikia apipjaustyti vaikus. Aš kalbėjau su Tuo, kuris yra gyvas. Jis apreiškė man savo vardą. Viešpats yra Jo vardas”. Jo namiškiai viską žinojo, tačiau Cipora buvo iš kitos kultūros, iš kitos vietos. Ji dar nebuvo dalis tos tautos, ji dar nebuvo pilnai širdimi pasidavusi Mozei. Aš galvoju, kad ji kažkuriuo momentu buvo pasakiusi: “Ne! Tai mano vaikas, aš jį pagimdžiau ir neduosiu apipjaustyti. Neleisiu!” Tačiau vieną dieną, kai Mozė merdėjo, Viešpats kažką atstatė šioje šeimoje, ir Cipora pasakė: “Tu esi mano kruvinas vyras”. Per skausmą, per bėdas, per nelaimes kažkas dužo jos širdyje ir ji pripažino, kad Dievas yra Viešpats. Ji pakluso tam, kas buvo kalbėta, ir kažkas buvo sujungta. Viešpats atstatė šeimą.

Dievas turi savo planus. Bet, kad įeitum į juos, Dievas turi kažką padaryti mūsų gyvenime. Kartais vyksta skausmingi dalykai, tačiau jie praveria mums duris ir leidžia eiti toliau. Viešpats leido Mozei eiti, vadinasi jis nemirė, bet pakilo. Šeimoje buvo kažkas atstatyta. Viešpats praveria tolimesnį kelią ir leidžia eiti. Gyvenime būna dalykai, kuriuos turi sutvarkyti, kažkas, per ką turi pereiti, ir Viešpats praveria duris, kad tu galėtum eiti toliau.
Viešpats surenka komandą

Toliau Viešpats renka komandą, duoda pagalbininkus, surenka tuos, kurie tarnaus. Išėjimo 4,27 “Viešpats tarė Aaronui: “Eik į dykumą pasitikti Mozės”. Nebuvo taip, kad Mozė atėjo ir viską papasakojo Aaronui. Viešpats numatė pagalbininką. Jis sakė: “Aaronai, pajudėk, brolis sugrįžta”. Pats Viešpats sako: “Eik, sutik”. Apreiškimas surenka komandą. Apreiškimas surenka tuos, kurie kartu darys didelius dalykus.

Toliau Išėjimo 4,28-29 “Mozė papasakojo Aaronui visus Viešpaties, kuris jį siuntė, žodžius ir apie visus ženklus, kuriuos Jis jam įsakė daryti. Mozė ir Aaronas nuėję surinko visus izraelitų vyresniuosius”.
Pas Viešpatį yra tvarka. Kada Jis pradeda darbą, pirmiausiai surenka žmones ir pradeda nuo tų, kuriuos yra įstatęs ir suteikęs tam tikrus įgaliojimus. Čia Mozė ir Aaronas, gavę iš Viešpaties apreiškimą, susitinka, jie yra vedami to paties apreiškimo. Mozės namuose jau atstatyti dalykai, ir jie pajuda toliau, pas vyresniuosius. Tautos vyresniesiems jie sutardami paaiškina tai, ką Dievas ruošiasi daryti visoje tautoje.

Mozė ir Aaronas stovi kartu, jie gavo iš Dievo: “Būkit kartu” ir jie stovi kartu, jie kalba vyresniesiems. Surenkama visa tauta ir tautos akivaizdoje padaromi ženklai, kuriuos Dievas parodė dykumoje.
Išėjimo 4,30 “Aaronas kalbėjo visus žodžius, kuriuos Viešpats buvo kalbėjęs Mozei, ir padarė ženklus tautos akyse”.

Tauta patikėjo

Kada susirinkusi tauta išklausė apreiškimą, Dievo Žodį ir matė ženklus, mes atrandame pirmą žingsnį – tauta patikėjo. Apreiškimas buvo priimtas su entuziazmu.
Išėjimo 4,31 “Tauta patikėjo. Išgirdę, kad Viešpats aplankė izraelitus ir pamatė jų priespaudą, jie žemai nusilenkė ir pagarbino Jį”.

Aš galvoju, dažnai taip būna ir mūsų gyvenime. Mes ateiname į bažnyčią, Viešpats kalba žodį, nužengia Jo buvimas, ir mes kažką gauname iš Viešpaties, tuomet mes garbinam Jį. Mes sakome: Viešpatie, tikėsiu Tavimi, Tu mano Viešpats, aš seksiu Tavimi, Tau nėra nieko neįmanomo. Toks yra Viešpats, tokia yra tauta.

Prasideda priespauda

Mozė su Aaronu nuėjo pas faraoną, o jis labai paprastai pasakė: “Kas yra jūsų Viešpats, kad klausyčiau Jo balso ir išleisčiau Izraelį? Aš nepažįstu Viešpaties ir neišleisiu Izraelio” (Išėjimo 5:2).
Antras žingsnis, kada tauta patikėjo, prasidėjo priespauda.
“Aš nepažįstu Viešpaties ir neišleisiu Izraelio”. Tuomet prasidėjo rimtos problemos. Faraonas liepė dirbti darbą, šiaudų nedavė, tauta buvo spaudžiama ir iš tikrųjų atėjo reali, ne tariama, priespauda. Po dvasinio pakilimo, po pažadų, po to, kai gimė nauja viltis, – Viešpats pastebėjo mus, atsiminė mūsų priespaudą, visus metus vergystės – tauta grimzta į dvasinį nuosmukį, į priespaudą. Atėjo dvasinis suspaudimas ir žiauri vergystė. Tai karas, tai dvasinė kova, per kurią mes taip dažnai einame. Ištverk!

Kada tu gauni žodį ir turi nuostabų sekmadienį, pirmadienį arba antradienį tavęs dažnai laukia labai bjaurūs dalykai. Atpažink – tai faraonas ir žinok, su kuo turi reikalą. Bet visada prisimink, kad Jėzus kryžiumi iškovojo pergalę. Jis nugalėjo – faraonas po Jo ir po tavo kojomis, išlik tikėjime.

Kažkur buvo problema, ne vien tik tai, kad faraonas buvo per kietas, kad Dievas jį priverstų. Dievas akies mirksniu galėjo sutvarkyti visą šitą reikalą, bet Viešpats pažinojo savo tautą, jos širdį!
Tauta džiaugėsi, garbino Viešpatį ir tikėjo. Ji patikėjo tada, kada buvo pasidalinta apreiškimu, kada matė ženklus ir stebuklus, kada matė Mozę, Aaroną ir vyresniuosius kartu sutariančius. Graži pradžia, šlovinga pradžia, bet kas toliau? O toliau ne taip jau gražiai viskas klostėsi.

Išėjimo 5,15 skaitome: “Izraelitų prižiūrėtojai atėjo verkdami ir skundėsi faraonui: “Kodėl taip elgiesi su tavo tarnais?”
Kada prasidėjo didelė priespauda, Izraelio prižiūrėtojai atėjo ir skundėsi faraonui, o šis atvirai jiems pasakė: “Turit daug laisvo laiko, prašote išleisti aukoti Viešpačiui, tai eikite dirbti”.

Kada jūs apsispręsit tarnauti Dievui, rasti laiko sekmadienį ateiti ir pagarbinti Viešpatį, visada ateis faraonas ir pasakys: “Eik dirbti”. Tu nematysi jokio Egipto faraono, bet savo viduje atrasi tą senąjį žmogų, kuris sakys: “Eik dirbti! Kokie sekmadieniai? Kur tu susiruošei? Į bažnyčią? Dar ir ketvirtadienį? Varyk dirbti, tu ką – laisvo laiko turi? Pažiūrėk, kiek dulkių, kiek darbų reikia padaryti, eik – dirbti”. Kas tai? – Faraonas.

Izraelitai matė, kad iš jų tyčiojamasi, jie žeminami ir niekinami. Vietoj to, kad pagerėtų, viskas tapo žymiai blogiau.
Kiek kartų aš girdėjau: įtikėjau – buvo taip gerai, o dabar viskas taip blogai. Koks čia tas Dievas? Ir žmogus grįžta pas faraoną. Atpažink faraoną, atpažink šitą dvasią, atpažink, kaip jis veikia. Faraonas simbolizuoja kietą širdį, valdingumą, nenorą nusižeminti. Faraonas iškelia save aukščiau realios Dievo valdžios.

Faraonas buvo realus žmogus. Tamsos jėgos buvo įgavę galią tame žmoguje ir veikė. Egiptas ir faraonas – tai tam tikri įvaizdžiai, jie parodo kaip tamsos jėgos veikia ir kokia yra jų strategija, kokios yra tamsos mintys, poelgiai ir sprendimai. Nenusigąsk, jeigu atrasi, kad kartais kalbi, kaip faraonas, elgiesi, kaip faraonas. Šiandien tu turi nuostabią progą šauktis Dievo, kad daug kas pasikeistų tavo mąstyme ir supratime, kad tai, kas faraoniška, paliktų tavo gyvenimą.
Po kieno valdžia tu būsi? Kieno klausysi? Kas tavo Viešpats? Kur tai veda? Atpažink faraoną. Atpažink priešo strategiją. Suprask tam tikrus dalykus ir būk pergalingas.

Jėzaus vardu

Išėjimo 5,22-23 “Mozė kreipėsi į Viešpatį: “Viešpatie, kodėl taip piktai pasielgei su šitais žmonėmis? (Nes iš tikrųjų didelė buvo priespauda.) Kodėl siuntei mane? Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu…”. Mozė suprato tam tikrus dalykus, jis atėjo tuo vardu, o faraonas jam sako: “Nieko aš nežinau”.

Šiandien mes žinom, kad Jėzaus Kristaus vardu gydomi ligoniai, pasitraukia demoniškos jėgos, ir nėra kito tokio vardo, nei danguje, nei žemėje, nei po žeme. Apd.4:12, Ef.1:19-22, Fil. 2:9 – viskas apie Jėzaus vardą.
Taigi tu sakai: “Jėzaus Kristaus vardu, ligos dvasia, pasitrauk”, o ji sėdi ir gnybia tau į šoną. Ateina pastorius: “Jėzaus Kristaus vardu būk išgydytas”, o tave surakina. Ko gero apgavo, ne toks jau tas Jėzaus vardas galingas.
Mozė girdėjo: “Jahvė – Aš esu Viešpats ir šalia kito tokio nėra. Aš esu Viešpats Dievas, toks yra Mano vardas ir šituo vardu, Visagalio Dievo vardu, faraonas jus išleis”. Tačiau, kai Mozė ateina pas faraoną ir Viešpaties vardu paprašo, kad tauta būtų išleista, jis atsako: “Pašalinkit šitą Mozę, o izraelitus prispauskit”.

Mozė išlieja savo širdį Viešpačiui: “Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu, jis dar blogiau elgiasi su mano tauta. Tu neišvadavai savo tautos” (Išėjimos 5,23).

Toliau tai, nuo ko aš pradėjau. Išėjimo 6,1-3 “Viešpats atsakė Mozei: “Tu matysi, ką Aš padarysiu faraonui… Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau”.
Dievas kalba Mozei: “Bet tau apsireiškiau, Aš atidengiu šituos dalykus ir tu matysi išlaisvinimus, matysi išgelbėjimą. Tu matysi išvedimą, didelę Dievo šlovę ir aplinkinės tautos išgirs, koks didis yra Izraelio Viešpats – gelbėtojas ir atpirkėjas”. Jo pažadai visi veikia.

Išėjimo 6,6-8 “Todėl sakyk izraelitams, kad Aš esu Viešpats; Aš jus išvesiu iš egiptiečių priespaudos, išlaisvinsiu iš vergystės ir išgelbėsiu jus savo ištiesta ranka ir dideliais teismais. Aš jus priimsiu, kad būtumėt mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas, kad žinotumėt, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedė iš egiptiečių vergijos. Aš nuvesiu jus į šalį, kurią pažadėjau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; ją duosiu jums paveldėti, nes Aš esu Viešpats!”. Viskas apie vardą, tą vardą, kurį Jis atidengė ir dėl to Mozė dabar nepatenkintas sako: kodėl taip piktai pasielgei, juk aš Tavo vardu nuėjau?

Gerai, kad nuėjai, taip ir reikia daryti. Mokykis ištverti, mokykis tikėti ir pasitikėti. Viešpats sakė – kalbėk tautai.

Tikėjimo stoka

Išėjimo 6,9-12 “Mozė taip kalbėjo izraelitams, bet jie neklausė jo dėl dvasios suspaudimo ir žiaurios vergystės. Viešpats kalbėjo Mozei: “Eik, sakyk Egipto faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies!”. Mozė atsakė Viešpačiui: “Izraelitai manęs neklauso, tai kaipgi manęs klausys faraonas? Mano lūpos neapipjaustytos”.
Štai čia ir buvo problemos. Pradžioje tauta tikėjo, bet kai atėjo priespauda, jie negalėjo girdėti, jie neklausė ir netikėjo. Apreiškimas buvo – jis nepasikeitė, pateptas tarnas buvo – jis nepasikeitė, ženklai buvo, bet kažkas negerai buvo toje tautoje.

Reikalingi du dalykai, kad tauta išeitų: pirmas – izraelitai turi išeiti, antras – faraonas turi išleisti. Tauta turi išeiti tikėjimu, o faraonas turi būti priverstas išleisti. Noriu atkreipti dėmesį į vieną įdomų momentą, – parašyta, kad jie bus išvyti. Viešpats matė nepakankamą tikėjimą. Nėra jokio džiaugsmo tame, kai kažkas kažką išveja. Pavyzdžiui, kas nors išveja tave į bažnyčią. Jeigu esi kažkur vejamas, vadinasi kažkas negerai yra tavo viduje.
Faraonas išvijo, bet tauta nėjo. Kada Egipte buvo žudomi naujagimiai, tam, kad nežūtum, reikėjo aukoti avinėlį, reikėjo paklusti, reikėjo tikėti. Jeigu jie murmėdami būtų aukoję tą avinėlį, jie visi būtų mirę. Faraono širdis buvo kieta, bet izraelitų širdys taip pat buvo kietos netikėti, todėl Dievui reikėjo papildomai kietinti faraono širdį, kad izraelitai pradėtų tikėti. Štai kur raktai, štai kur problemos.

Aš kalbu apie Evangelijos skelbimą. Tam, kad žmogus ateitų pas Viešpatį, iš tikrųjų reikalinga, kad tamsos jėgos – prakeikimai, narkotikai, alkoholis – šio pasaulio kunigaikštis, jį paleistų. Jėzaus varde mes turim jėgą, ir kada tai skelbiame, ateina laisvė. Bet žmogaus viduje sėdi senas izraelitas, pripratęs gyventi Egipte, iš šiaudų daryti plytas ir nemokamai valgyti žuvį iš Nilo upės. Jis nenori išeiti, tu jį tempi į Dievo karalystę, faraonas paleidžia, o jis neina. Tada Viešpats pradeda daryti dalykus. Čia reikalingos Šv.Dvasios dovanos, apreiškimas, dėl ko bažnyčia turi stovėti Šv.Dvasios jėgoje.

Dvasinė kova

Taigi problema buvo tame, jog tauta netikėjo ir neklausė. Faraonas būtų juos išleidęs, bet jie būtų nėję. Nes jie neklausė. Priespauda ir suspaudimas kažką juose padarė. Jie netikėjo Dievo Žodžiu, nestovėjo pažaduose. Jų tikėjimas buvo išoriškas. Tik stovėdamas dvasioj, tu pereisi suspaudimus. Dvasinė kova prasideda tada, kai tu gauni apreiškimą ir pajudi ta linkme. Tada dažnai tenka pereiti per mirtį, taip būna atstatoma šeima, tarpusavio santykiai.
Kada Viešpats surenka komandą, kad pradėtų daryti Savo darbus, kada visos tautos akivaizdoje ženklais ir stebuklais paliudijamas tavo autoritetas, kada tau šaukia: “Amen! Mes judėsim!”, po to ateina didelė priespauda. Tik tuo atveju, jeigu stovėsi toliau, laikysies pažadų, tikėsi Dievo žodžiu, tu pereisi ir nugalėsi. Nes Viešpats pažadėjo tau pergalę. Bet jei tu gyvensi kūniškai, netikėsi, murmėsi, sukilsi, būsi maištininkas, būsi prieš, būsi skeptiškas, tai ir liksi gyventi savo pašiūrėj.

Faraono dvasia

Viešpats pasakė Mozei: eik ir kalbėk faraonui, o su tauta Aš pabaigsiu. Ji pamatys didelius dalykus. „Izraelitai neklauso, – sakė Mozė, – tai kaip manęs klausys faraonas”. Bet Dievas atsakė: “eik ir tarnauk”
Išėjimo 7,21.23-24 „Kraujas buvo visoje Egipto žemėje vietoj vandens. Faraonas nusigręžė ir nuėjo į savo namą. Jis viso to neėmė į širdį. Egiptiečiai kasė upės pakraščiuose šulinius, ieškodami geriamojo vandens, nes jie nebegalėjo upės vandens gerti”.

Atsitiko kažkas drastiško, ypatingo, prasidėjo ženklai. Tačiau faraonas nusigręžė ir nuėjo namo, jis viso to neėmė į širdį. Jis nereagavo į problemas, slogas, teismus. Tai faraono dvasia, pasaulio dvasia. Jei ateina kažkokios bėdos, nelaimės jis paprasčiausiai nereaguoja į tai. Šventieji, būkit atidūs, jei kas nors keisto vyksta jūsų gyvenime, tai vyksta ne šiaip sau. Pasitikrinkit savo širdį, pasitikrinkit tarpusavio santykius. Nebūkit po faraono įtaka šiose srityse.
Kada egiptiečius užpuolė varlės, tą patį padarė ir žyniai. Savo kerais jie taip pat iššaukė varles šalyje. Vietoj to, kad pašauktų gandrų, jie iššaukė dar varlių, kurios ir taip lipo į jų lovas, į puodus, ir faraonas neišlaikė, jis sureagavo. Kad ir kokia kieta tavo širdis, tu vieną dieną sureaguosi. Aš nežinau, kokios buvo tos Egipto varlės, tačiau jei Dievo Žodis sako, kad faraonas, kuris ištvėrė kai dvokė visas Egiptas, sureagavo, reikia manyti, kad tikrai buvo labai nemalonus dalykas.

Faraonas derisi

Išėjimo 8,8 “Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Melskite Viešpatį, kad Jis pašalintų varles nuo manęs ir mano žmonių; tada išleisiu izraelitus aukoti Viešpačiui”.

Prasideda derybos. Dieve, jeigu taip, tai taip. Dieve, jeigu išgydysi, tai darysiu. Faraonas derisi. Jis nepaklūsta, nepripažįsta Dievo valdžios, bet pradeda derėtis. Kaip dažnai ir mes darome lygiai taip pat sakydami: „Jeigu Tu, Dieve, mane aprūpinsi, išgydysi, tada eisiu į bažnyčią, o jeigu ne, tai ne”. Tai faraonas.

Išėjimo 8,9 “Mozė atsakė faraonui: “Paskirk laiką, kada melstis už tave, tavo tarnus ir tautą, kad varlės būtų pašalintos nuo tavęs, iš tavo namų ir kad jos tik upėje pasiliktų”. Ir ką gi Viešpats padarė? Varlės liko tik balose ir upėje, o visos kitos padvėsė ten, kur buvo. Šv.Raštas sako, jog jų ten buvo kalnai ir kažkas turėjo jas išnešti, iškabinti.
Tačiau širdies kietumas yra širdies kietumas, atrodo jau viską iškopė, sutvarkė, ir vėl užkietino širdį. Kaip dažnai mūsų gyvenime taip būna – išsimėžiam mėšlą, kažką išsivalom, sutvarkom, ir vėl širdis užkietinta. Dieve, būk maloningas ir gailestingas.

Išėjimo 8,15-16 “Faraonas, matydamas, kad atėjo ramybė, užkietino savo širdį ir neklausė, kaip Viešpats ir buvo sakęs. Tada Viešpats tarė Mozei: “Liepk Aaronui ištiesti lazdą ir suduoti į žemės dulkes, kad jos pavirstų mašalais visoje Egipto šalyje!”.

Šioje vietoje aš sutikau Viešpatį, kuris kantriai, ramiai ir labai paprastai toliau daro savo darbą. Jis nesinervuoja, nepyksta, jokio streso. Jam patinka daryti savo darbus ir Jis nori, kad Jo tarnams patiktų būti Jo darbuose. Viešpats nesinervina, nepavargsta, Jis pradėjo – Jis ir pabaigs. Jis yra Viešpats.

Pažink Viešpatį, suprask kažką šiandien, ir tavęs nepažins tavo namuose. Pasikeis tavo maldos, tavo požiūris į kai kuriuos žmones, už kuriuos galbūt tu meldiesi, skelbi palaiminimą. Tu tapsi ramus, nesinervuosi, būsi pasitikintis, drąsus ir klausysi, ką Viešpats kalba. Viešpatie, ką daryti šioje situacijoje? Ką toliau darysim, Viešpatie? Nori matyti artimuosius išgelbėtus, išvestus iš faraono nelaisvės, nori pergalės, nori atsakymo? Klausyk, ką kalba Viešpats, nedaryk savo darbų, nesinervuok, nedrumsk vandens, leisk tekėti Šv.Dvasios upei, ir tada ateis Viešpaties šlovė.

Faraono ribos

Išėjimo 8,24-28 “Viešpats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto šalį. Musės vargino kraštą. Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems tarė: “Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje!”. Mozė atsakė: “Netinka taip daryti. Egiptiečiai bjaurisi tuo, ką aukosime Viešpačiui, savo Dievui. Jei aukosime, kas egiptiečiams bjauru, argi jie mūsų neužmuš akmenimis? Tris dienas keliausime į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis mums įsakė”. Faraonas atsakė: “Aš išleisiu jus į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui. Tik nenueikite labai toli! Melskitės už mane!”.

Tai yra faraono ribos: per daug nesimelsk, neik per daug dažnai į bažnyčią. Jeigu buvai sekmadienį ryte bažnyčioje, tai vakare į maldą jokiu būdu neik. Tai faraono ribos. Atpažink jas savo namuose, savo žodžiuose, savo prote.
Faraonas nori kalbėti per tave, jis nori įtakoti tave, valdyti tave. Bet tu garbink Viešpatį, savo Dievą, visu savo protu, visa savo siela ir visa savo esybe. Mūsų Viešpats yra beribis. Štai tu nori, kad tave be ribų palaimintų finansiškai, kad būtum be ribų sveikas, tuomet – be ribų Jam tarnauk ir atiduok Jam visą savo širdį taip pat be ribų. Nepaklusk faraonui, nebūk jo ribojamas.

Dar vienas įdomus dalykas – faraonas sakė: melskis už mane. Jei kažkas prašo pasimelsti už jį, tai dar nieko nereiškia. Faraonas irgi prašė, kai musės užpuolė. Atpažink faraoną ir suprask kokia kova vyksta, dvasinis karas – tik per dažnai neik, šiandien pabūk namuose. Pergalė yra Viešpaties paruošta.

Išėjimo 10,1-2 “Viešpats tarė Mozei: “Eik pas faraoną, nes Aš užkietinau jo tarnų širdis, kad padaryčiau šituos ženklus jų tarpe ir kad galėtum papasakoti savo vaikams ir vaikų vaikams, ką Aš padariau Egipte ir kokius ženklus parodžiau jų tarpe, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats”.

Viešpats vėl sako Mozei: eik pas faraoną ir daryk visa tai, ką Aš darau. Aš nesinervinu, Aš neturiu problemų, Aš nepavargau, kaip Aš pažadėjau, taip ir įvykdysiu. O šis laiko tarpas yra dvasinė kova. Šioje kovoje atpažink priešą, atpažink faraoną, taip pat išmok paklusti Viešpačiui. Elkis taip, kaip patinka Viešpačiui, apsišarvuok kantrybe, būk drąsus, pasitikėk Dievo Žodžiu. Ir kai išmoksi kažką – perduok tai savo vaikams, perduok kitai kartai, perduok tiems, kurie tarnaus po tavęs. Perduok iš kartos į kartą pačius geriausius dalykus iš šios kovos, tas pamokas, kurias gavai iš Viešpaties. Kalbėk apie tai visiems savo vaikams. Viešpats nori tęstinumo.

Faraonas vagia vaikus

Viešpats toliau siuntė slogas, ir Egipte visi buvo išsigandę, tarnai kalbėjo faraonui, kad reikia paleisti izraelitus, nes nežinia kas gali likti iš Egipto. Viešpats pažada skėrius.

Išėjimo 10,10 “Faraonas jiems atsakė: “Tebūna Viešpats su jumis! Kaip galiu išleisti jus ir jūsų vaikus?” Kai tik kalba pasisuka apie vaikus, jis iškart pasipriešina. Atpažink faraoną – jis nenori, kad vaikai būtų bažnyčioje, jis nenori, kad jie būtų laiminami, jis nenori, kad vaikai judėtų į tarnavimą ir skirtų laiko Dievui. Faraonas nori laikyti vaikus prie savęs. Jeigu jis praranda tėvus, jis bandys laikyti įsikibęs į vaikus.

Šiandien iš tiesų vyksta didelė kova daugelyje vietų. Ten, kur religija, ten, kur faraonas, ten draudžiama kalbėti apie Viešpatį Jėzų, sudaromos įvairiausios užtvaros, kad tik gyva Evangelijos žinia nepasiektų vaikų. Faraonas aiškiai sako, tegu vaikai lieka religijoje, tegu jie būna tokie, kokie yra šiandien, geriau tegu susirenka į diskotekas, papjauna vienas kitą, bet geriau nesusitinka su Jėzumi.

Faraonas dar kartą prašo atleidimo

Kai bėdos prasidėjo, skėriai užpuolė, Išėjimo 10,16-17 “Tada faraonas skubiai pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: “Nusidėjau Viešpačiui, jūsų Dievui, ir jums! Prašau, atleiskit man dar kartą mano nusikaltimą ir melskite Viešpatį, savo Dievą, kad Jis pašalintų nuo manęs šitą mirtį”.

Kai bėda prispaudžia žmogų, tada jis puola atsiprašinėti: atleisk Dieve, atleisk broli, atleisk sese, atleisk pastoriau. Taip ir mes, žmonės, kai kažkas mus paspaudžia iki tam tikros ribos, tada mes prašome Dievo atleidimo. Kas po to, kaip gi pasielgė faraonas? Jis užkietino savo širdį, jis vėl pasiliko tame pačiame. Kai bėda ir nelaimė, tu šaukiesi ir prašai atleisti; kada rimti dalykai prasideda, skėriai pradeda ėsti viską, nėra kur dėtis, dar kartą prašai atleisti, čia suvoki, kad darei tą patį ir vėl prašai atleidimo. Suprask, tai faraonas. Ne, ne faraonas – tu pats taip darai. Nesielk, kaip moko faraonas.

Faraonas prieš aukojimą

Kada kraštą užgulė tamsa, Išėjimo 10,24 “Tada Faraonas, pasišaukęs Mozę, tarė: “Eikite, tarnaukite Viešpačiui! Tik jūsų avys ir galvijai tepasilieka! O jūsų vaikai teeina su jumis!”.
Kažkas atsitiko, vaikai jau buvo paleisti, bet faraonas sako: neaukok, neatnešk aukos. Kaip dažnai mes girdim: į kokią bažnyčią tu eini? Juk ten pinigus renka, ten aukot reikia. Tai faraonas, atpažink jį.

Faraonas gąsdina

Išėjimo 10,28 “Ir faraonas tarė: “Šalin nuo manęs! Saugokis! Nebepasirodyk daugiau mano akyse, nes tą dieną, kurią pasirodysi, mirsi”. Tai faraonas pasakė Mozei. Jis vėl užkietino širdį. Gąsdina.
Kiek kartų tu, žmogau, taip sakei? Arba priėmei tokį sprendimą: neisiu, nenoriu matyti savo akyse: “Dink iš mano akių, užmušiu!” Tai ir vėl faraonas. Atpažinkim tuos dalykus ir neleiskim, kad tai vyktų mūsų gyvenimuose. Pradžioje tai būna mintyse, bet tai jau yra faraonas, šio pasaulio dvasia. Tai ne Kristaus dvasia, tai dalykai, kurie nori surišti.

Paklusk Viešpačiui – neatidėliok

Išėjimo 11,1 “Viešpats tarė Mozei: “Dar vieną bausmę užleisiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus, netgi varyte išvarys! Kalbėk žmonėms, kad kiekvienas vyras iš savo kaimyno ir kiekviena moteris iš savo kaimynės paprašytų sidabrinių ir auksinių daiktų”. Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius. Be to, Mozė buvo labai žymus vyras Egipto šalyje, faraono tarnų ir tautos akyse”.

Taigi Viešpats prabyla apie paskutinę bausmę ir liepia kalbėti izraelitams, kad jie skolintųsi, kad prašytų ir jie gaus.
Per visus tuos įvykius, bausmes, kažkas jau buvo atsitikę, žmonės pamatė, kad Viešpats yra Viešpats. Jie pamatė pokyčius faraone, Egipte. Tauta suprato, kad Viešpats daro ženklus ir stebuklus, kad Jis yra Visagalis Dievas. Jie matė, kaip visą Egiptą užpuolė musės: faraoną kankino, o jų nelietė. Visur tamsa, o pas juos šviesu. Jie pradėjo suprasti, kad Dievas yra Visagalis, ir tos kietos širdys, kurios buvo pripratę vergauti Egipte, nors ir verkė ten, pradėjo suvokti, kad reikia klausyti Viešpaties. Reikia priimti, reikia paklusti.

Kaip kartais sunkiai artimieji išgirsta Evangeliją. Bet Viešpats gyvas. Dažnai tenka išgirsti: bėdos pas juos prasidėjo. Kartais aš mąstau: “Ačiū Dievui, galbūt šį kartą jie šauksis Gelbėtojo”.

Kartais mums sunku suvokti, kas vyksta. Mozei taip pat buvo sunku matyti tautos priespaudą, bet jis ištvermingai stovėjo Dievo Žodyje, jis tarnavo Viešpačiui. Dievas jam sakė – kalbėk žmonėms, nes jie jau tiki, nors ir dvasios suspaudime, priespaudoje, vergystėje, bet jie jau tiki, faraonas juos išleis ir išvarys. Mozė tapo žymus. Viešpats pakels savo lyderį, Jis pristatys jį tautoje, dėl to vyksta dvasinė kova, dėl to kartais būna dvasinės priespaudos laikas, vyksta sunkiai suprantami dalykai.

Paklusk Viešpačiui ir būk tikintis

Išėjimo 12,27-28 “Tada žmonės nusilenkė ir pagarbino Viešpatį. Izraelitai ėjo ir padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui”. Jie pakluso: aukojo Paschos avinėlį, valgė jį tikėjimu ir taip pasiruošė išėjimui. Dabar tauta buvo ta, kuri garbina Viešpatį ir pasiruošusi išeiti. Dar buvo murmėjimų, kažkiek nepasitenkinimo, bet izraelitai ėjo ir padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui.
Jeigu prieš tai mes randame, kad po pirmos priespaudos, kai Viešpats pasakė Mozei: kalbėk, jie neklausė. Mozė ateina ir sako: jie manęs neklauso, kaip faraonas klausys? Viešpats jam pasakė: jei šitie neklauso – kalbėk faraonui. Jeigu kažkas neklauso, kalbėk ten, kur Viešpats liepia kalbėti. Štai pagrindinė šios temos mintis – paklusk Viešpačiui, atpažink faraoną ir būk tikintis.

Didžiausia problema – netikėjimas

Kur buvo didžiausia problema? Kodėl taip ilgai užsitęsė ši istorija? Ji tęsės iki to momento, kol izraelitai patikėjo. Dievas mylėjo savo tautą ir nenorėjo, kad ji žūtų, kai pajudės angelas žudytojas. Viešpats nenorėjo, kad visi izraelitų pirmagimiai būtų išžudyti jų namuose dėl jų netikėjimo, nes tikėjimu reikėjo aukoti avinėlį. Tikėjimu aukok Viešpačiui savo gyvenimą, tikėjimu atnešk aukas Viešpačiui, tikėjimu skelbk Evangeliją ir tikėjimu stovėk bėdose ir varguose, tada Viešpats galingai tave palaimins.

Išėjimas

Žmonės pakluso, jie apiplėšė egiptiečius, ir toliau mes randame tokią nuostabią eilutę: Išėjimo 12,37 “Apie šeši šimtai tūkstančių vyrų iš Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, išėjo iš Ramesės į Sokotą”. Tauta pajudėjo pagal Viešpaties Žodį.
Keturis šimtus trisdešimt metų izraelitai pragyveno vergystėje, bet vieną dieną galinga Dievo ranka pakėlė netikinčią tautą. Per suspaudimus ir bėdas Viešpats pakėlė savo tautą iki tokio lygio, kad jie tikėtų.
Kada Mozė ir Aaronas atėjo pas tautą, jie buvo pakelti apreiškimu ir ženklais, kuriuos matė. Jie buvo tame tikėjimo lygyje, nes garbino Viešpatį. Garbinimas parodė, kad jie tiki, bet kada atėjo suspaudimas, paaiškėjo, kad dvasioj nėra šaknų tikėti Dievo Žodžiu. Jie dar rėmėsi išoriniais dalykais. Sąlygos ir priespauda įtakojo jų sprendimus ir jie atsidūrė kažkur žemai. Jie nebuvo pakankamai tikintys, kad atsistotų ir išeitų, kad galėtų paprašyti paskolinti aukso ir sidabro: “Aš žinau, kad pas tave yra labai brangus auksinis vėrinys, kaimyne, duok jį man”. O kaimynas su džiaugsmu sako: “Imk”, nes Viešpats buvo palenkęs jo širdį. Aš nesakau, kad reikia eiti reikalauti ar vogti. Viešpats daro savo dalykus. Jis paprasčiausiai tau parodys, kokį darbą reikia eiti dirbti, po to parodys, kaip reikia aukoti.

Jūra prasiveria tikėjimu

Dar vienas svarbus momentas. Izraelitai išėjo iš Egipto visiškai sveiki, jie išėjo išgydyti. Kodėl jie buvo išgydyti? Nes jie tikėjimu aukojo avinėlį, ir angelas žudytojas aplenkė jų namus.
Toliau skaitome, kad kai tauta išėjo su Dievo Žodžiu, faraonas pasiuntė savo kariuomenę, kad juos pasivytų. Kai izraelitai labai išsigando ir šaukėsi Viešpaties, Dievas prabilo Mozei: “Ko šauki, praverk jūrą”. Tuomet tauta tikėjimu perėjo jūrą, o faraono vežimai įstrigo, nes jie matė, bet nesuprato, kas vyksta, jie bandė kažką daryti iš inercijos, be tikėjimo ir buvo paskandinti. Izraelitai matė didelę Viešpaties pergalę.

Šlovė Viešpačiui

Išėjimo 14,31 “Izraelis matė galingą darbą, kurį Viešpats padarė egiptiečiams. Tauta bijojo Viešpaties. Jie tikėjo Viešpačiu ir Jo tarnu Moze”.

Išėjimo knygoje, mes randame tam tikrus dalykus. Viešpats buvo atidengęs Mozei strategiją iki pirmagimių žuvimo. Toliau Viešpats jam atidengė Avinėlį – paschą, mes turim šitą žinią apie Jėzų, o po to Viešpats parodė pergalę – prasiskiriančią jūrą ir tautą pergalingai pajundančią į pažadėtą žemę.

Jų laukė kelionė, jų laukė nauji ištyrimai ir išbandymai, bet šitas laikas, išėjimo laikas, buvo šlovingas ir garbingas. “Izraelis matė galingą darbą, kurį Viešpats padarė egiptiečiams. Tauta bijojo Viešpaties. Jie tikėjo Viešpačiu ir Jo tarnu Moze”.

Tauta suprato, kas yra kas Viešpaties namuose. Viešpats pristatė dalykus, taip, kaip Jis pristato tai tavo gyvenime. Jeigu dar šiandien tavo gyvenime yra kažkas nepristatyta Viešpaties, tu sakai: “Tauta manęs dar nepripažįsta” – pereik Raudonąją jūrą, ir Viešpats parodys, kas yra kas, tavo namai pamatys, kad Viešpats yra didis ir jam nėra neįmanomų dalykų. Ar tu renkiesi šiandien eiti šiuo keliu? Ar tu renkiesi taip kovoti, nebijoti numirti, leisti Viešpačiui atstatyti namus ir šeimą, būti paklusnus Dievo Dvasiai ir, jeigu kada kažko nesuprasi, tiesiog pasitikėti širdimi, kuri sako: “Viešpatie tu kalbėk, aš klausysiu, Viešpatie, juk Tu taip sakai, aš tarnausiu, vesk mane į pažadėtą žemę, te tavo karalystė ateina į visą šitą miestą”.

Išėjimo 15,1 “Jie tikėjo Viešpačiu ir Jo tarnu Moze. Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę: “Giedosiu Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo! Jis žirgą ir raitelį įmetė į jūrą…” ir visa tauta giedojo.
Te šie metai būna tavo pergalės metais, kad ir tu galėtum giedoti pergalės giesmę.