Kėdainiai

Miesto ir rajono vizitinė kortelė

* Kėdainiai – vienas iš seniausių Lietuvos miestų ir Kėdainių rajono centras. Jame gyvena apie 35 tūkst. žmonių. Miestas įsikūręs prie Nevėžio upės. Kėdainių senamiestis – urbanistikos paminklas. Pro Kėdainius praeina geležinkelis, miestą kerta Via Baltica magistralė.

* Netoli Kėdainių, t. y. Dotnuvos seniūnijos Ruoščių kaime, – Lietuvos geografinis centras.

* Bendras Kėdainių rajono plotas – 167,7 tūkst. ha. Miesto teritorija – 4,4 tūkst. ha. Jo didžiąją dalį užima pramonės objektai ir keliai. Kėdainiai garsėja chemijos ir maisto perdirbimo pramone.

* Kėdainių rajone gyvena 70,1 tūkst. Žmonių, iš kurių 92 proc. lietuvių, 5 proc, rusų, 0,9 proc. lenkų ir 2,1 proc. kitų tautybių žmonių.

* Gražios Kėdainių apylinkės. Rajono gyventojų, jų svečių mėgiamas Skinderiškio dendrologinis parkas, 1863 m. sukilėlių slėnis ir kapinės Šventybrastyje, 1863 m. sukilimo muziejus ir Tėvo Stanislovo unikalios kolekcijos Paberžėje, Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Šušvės kraštovaizdžio draustinis.

* Iš šių kraštų kilęs žymusis medžio drožėjas, dievdirbys Vincas Svirskis, Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, kalbininkas Kazys Ulvydas ir daugelis kitų įžymių, šį kraštą garsinančių žmonių.
Geografinė padėtis

Pirmą kartą Kėdainių apylinkės istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 m. – H. Vartbergės Livonijos kronikoje.

Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį. Vidurio Lietuvoje nedaug ežerų, tačiau gausu upių ir upelių, kurie išteka iš pelkėtų miškų ir girių. Upių slėniai lėkšti, tačiau platūs, apaugę gražiomis pievomis, krūmokšniais ir medžiais, o tarp upių besitęsiantys miškai pagyvina šiaip monotonišką lygumos gamtovaizdį.

Per patį jos vidurį iš šiaurės ir pietų vingiuoja Nevėžis – didžiausia vidurio Lietuvos upė. Nuo kitų Nemuno intakų – Neries, Šventosios, Dubysos ir Mūšos – Nevėžis skiriasi tėkmės lėtumu. Tokį upės būdą nulemia geografinė padėtis, nes Nevėžis teka priešinga paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors vidurio Lietuvos žemuma žemėja į šiaurę, tačiau Nevėžis savo vandenis plukdo į pietus, į Nemuną. Šis upės ypatumas aiškinamas tuo, kad kai kurios Nevėžio atkarpos susiformavo prieledyninių baseinų vandenims prasiveržus į pietus, į tais laikais savo vagą pradėjusį rėžti Nemuną. Vėliau, traukiantis ledynams, kada pradėjo formuotis mūsų krašto paviršius, Vidurio Lietuvos žemuma pasidarė nuolaidi šiaurės link, bet Nevėžis savo krypties jau nepakeitė – tekėjo, kaip ir tekėjęs, aukštėjančia pietų kryptimi.

Nevėžio vardo kilmė gana aiški. Mūsų proseneliai Nevėžį įvardijo kaip upę, kurioje nėra vėžių. Pasak kalbininkų, Nevėžio pavadinimas sietinas su sanskritišku žodžiu vaagh, kuris reiškia „ūžti”, „ošti”, „šaukti”. Prie šio žodžio pridėjus neiginį „ne” ir apibūdinama upė. Iš tiesų Nevėžis teka tyliai, neūžia ir nešniokščia.

Per Kėdainių kraštą Nevėžis vingiuoja 50 km. Jį, kaip ir didesnę Vidurio Lietuvos dalį, upė dalija į kairę ir dešinę pusę. Seniau skirtingos Nevėžio pusės priklausė dviems pagrindinėms Lietuvos sritims: dešinioji – Žemaitijai, o kairioji – Aukštaitijai, anuomet dažniau vadinamai Lietuva. Nuo pat Lietuvos valstybės susidarymo XIII a. viduryje iki jos padalijimo XVIII a. pabaigoje abi sritys išlaikė savo etninius ypatumus, administracines ribas ir net politines privilegijas. Todėl nenuostabu, kad anuomet dažnai minima „Lietuva už Nevėžio” pabrėžė abiejų sričių skirtingumą ir jas ribojančio Nevėžio ypatumą.

Svarbiausios istorinės žinios

Kada į Kėdainių kraštą atkeliavo pirmieji gyventojai, nežinoma, nes iki šiol jo apylinkėse nėra tyrinėtos akmens amžiaus stovyklavietės ir gyvenvietės. Kad jų būta, liudija pavieniai ir dažniausiai atsitiktinai aptinkami akmens amžiaus dirbiniai: šlifuoti akmens kirvukai, įvairūs apdirbto titnago ir kaulo įrankiai. Visi jie – iš vėlyvojo akmens amžiaus, arba neolito, kuris Letuvoje truko nuo V iki II tūkstantmečio pr. Kristų. (…)

Kai kurias Kėdainių apylinkių žemes ir vietoves XIV a. viduryje paminėjo Livonijos ordino kronikininkas H. Vartbergė. Aprašydamas plėšikiškus žygius į Nevėžio vidurupį, 1362 m. jis paminėjo kautynes ties Šėta. Nuo 1364 m. jo parašytoje Livonijos kronikoje dažnai minima Labūnava. 1371 m. kalavijuočių būrys nuniokojo Kujėnus, Šlapaberžę, Kalnaberžę, Apytalaukį, Aristavą. 1372 m. kalavijuočiai nusiaubė Dotnuvos, Beržų, Ramėnų, Šlapaberžės, Miegėnų, Babėnų, Kėdainių (jų pavadintos Guigynės), Karūnavos, Labūnavos, Pėdžių, Kaplių, Normainių kaimus ir apylinkes. Taigi 1372 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti Kėdainiai.

Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią.

Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar yra Didžiosios rinkos aikštė. Nustatyta, kad gyvenvietė buvo apie 4 ha dydžio ir, matyt, XIV a. pabaigoje neišsiskyrė iš vokiečių kronikose paminėtų aplinkinių kaimų.

Kėdainiai pradėjo augti ir plėstis nuo XV a. vidurio, o šio amžiaus pabaigoje rašytiniuose šaltiniuose minimi kaip svarbus regioninis prekybos centras. Miesto augimui nemažos įtakos turėjo keletas svarbių priežasčių: XV a. pradžioje per Kėdainius nusidriekęs prekybinis Kauno-Rygos vieškelis, nuo XV a. vidurio Kėdainiuose lankęsi vokiečių Hanzos pirkliai ir Lietuvos didiko Radvilos Astikaičio, kurio nuosavybėn Kėdainiai atiteko apie 1445 m., veikla.

Iki tol Kėdainiai priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Manoma, kad nuo XV a. vidurio Kėdainiuose kūrėsi du atskiri, tačiau tarpusavyje susiję centrai: kairiojoje Nevėžio pusėje kūrėsi administracinis-religinis centras su dvaru, bažnyčia ir parapijos kapinėmis, o dešiniajame – miestas.

Spėjama, kad pirmasis miesto savininko Radvilos Astikaičio dvaras buvo pastatytas apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto. Iš pietų pusės palei dvarą driekėsi prekybinis Vilniaus-Raseinių vieškelis, iš šiaurės dvarą supo Varlupio upelis.

Pirmoji Kėdainių bažnyčia

Už Varlupio ant stačios ir vaizdingos kalvos pastatyta pirmoji Kėdainiuose mūrinė gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia. Prie bažnyčios buvo parapijos kapinės. Kada bažnyčia pastatyta – neaišku, tačiau manoma, kad ji statyta tarp 1445 m. ir 1460 m. Anot rašytinių šaltinių, bažnyčią statę mūrininkai buvo apgyvendinti dvare. Dabar dvaro nebėra, o Šv. Jurgio bažnyčia tebestovi iki šiol, išliko ir senosios parapijos kapinės.

Miesto kūrimasis

Žemiau dvaro ir bažnyčios, už Nevėžio, kūrėsi miestas, per kurį nuo XV a. vidurio ėjo du prekybos vieškeliai: vienas jų iš Vilniaus dabartinėmis Didžiąja ir Jonušavos gatvėmis vedė į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius, kitas iš Kauno per dabartinę Smilgos gatvę ėjo į Rygą ir Šiaulius. Pastarojo vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado pirmoji turgaus aikštė, dabar teisėtai vadinama Senąja rinka.

Dešinioji Kėdainių pusė buvo apstatyta nedideliais 4-5 m pločio ir 8-9 m. ilgio vienaaukščiais mediniais namais. Jie galiniais fasadais buvo atsukti į minėtus vieškelius ir turgaus aikštę. Namus apšildydavo kampuose stovėjusios iš molio drėbtos krosnys. Turtingesni gyventojai, matyt, pirkliai ir amatininkai, namus apšildydavo koklių krosnimis.

Sklypų būta nedidelių, apie 9-10 m pločio ir 20-30 m ilgio. Sklypų viduje už gyvenamųjų namų stovėjo nedideli ūkiniai pastatai ir dirbtuvės. Tarp sklypų būta siaurų, vos 2 m pločio, lentomis išklotų praėjimų.

Vokietijos Hanzos pirkliai Kėdainiuose

Žinoma, kad pirmieji Kėdainių amatininkai buvo puodžiai, kalviai, batsiuviai, siuvėjai, kirpėjai. Nuo XV a. vidurio Kėdainiuose pradėjo lankytis vokiečių Hanzos pirkliai. Juos viliojo turtingos Vidurio Lietuvos girios ir patogūs susisiekimo keliai su Kaunu. Kaune Hanzos pirkliai turėjo savo prekybinę atstovybę, vadinamą kontorą, ir nuo 1445 m. iki 1540 m. dominavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) užsienio prekyboje. Beje, 1471 m. tarp penkių LDK miestų, prekiavusių su vokiečių Hanzos pirkliais – Kauno, Vilniaus, Gardino, Naujųjų Trakų, paminėtini ir Kėdainiai.

Apie tai, kad XV a. pabaigoje Kėdainiuose būta turtingų žmonių, liudija vienoje iš sodybų archeologų aptiktas pirmųjų lietuviškų sidabrinių monetų lobis.

Kėdainiai XV a.

XV a. pabaigoje dešinioji Kėdainių pusė nuo Nevėžio rytuose iki dabartinės J. Basanavičiaus gatvės vakaruose užėmė apie 25 ha dydžio plotą ir, palyginti su XV a. viduriu, padidėjo tris kartus. Matyt, neatsitiktinai apie 1480 m. lenkų kronikininkas Dlugosz’as Kėdainius pavadino „oppidum”, t. y. miestu.

Kėdainiai XVI a.

XVI amžiuje Kėdainiai toliau sparčiai augo: 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai.

1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą (mirė 1542 m.) paskyrus Žemaičių seniūnu, miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Kėdainiuose vyko teismai, lankydavosi įvairūs žemaičių valdininkai ir didikai, o valstiečiai gabeno duokles. Spėjama, kad tuo laiku Jono Radvilos rūpesčiu dvaras iš kairiosios miesto pusės buvo perkeltas į dešiniąją, nes atvykstantiems į Kėdainių dvarą keltis per Nevėžį buvo nepatogu, o per pavasario ir rudens potvynius – ir sudėtinga. Naujas Radvilų dvaras buvo pastatytas ant aukštos Nevėžio terasos, šalia smilgos upelio.
1536 m. Kėdainiuose buvo 174 gyvenamieji namai, apie 1400 gyventojų, o 1544 m. Kėdainiai vadinami dideliu miestu prie dvaro.

Po Jono Radvilos, kurio palaikai palaidoti Šv. Jurgio bažnyčioje, mirties 1542 m. Kėdainiai atiteko jo dukrai Onai Radvilaitei (1525-1600). Ona Radvilaitė 1549 m. perėjo į protestantų tikėjimą ir tais pačiais metais į Šv. Jurgio bažnyčią pakvietė evangelikų kunigą. Nuo tų metų Kėdainiai tapo vienu pirmųjų reformacijos plitimo židinių LDK.

Apie 1527 m. šalia Kėdainių, Babėnų dvare, gimė vienas iš Lietuvių raštijos pradininkų, katalikų kunigas Mikalojus Daukša (mirė 1613 m.).

Kėdainių ūkinę ir prekybinę galią pagyvino 1568 m. Gardino seime suteikta teisė plėtoti laivinę prekybą Nevėžio upe, 1581 m. Varšuvos seime įteisintas laisvas uostas besikuriančiame Skongalio priemiestyje ir 1585 m. patvirtinti nuostatai miesto amatininkams.

Kėdainių dvaras ir miestas buvo vienas iš nedaugelio Lietuvoje arijonų prieglobsčių Onos Radvilaitės-Kiškienės ir jos sūnaus Jono Kiškos (mirė 1591) valdymo metais (1549-1591).

Nuo 1574 m., valdant Jonui Kiškai, Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai, daugėjo amatininkų ir pirklių, apsigyveno pirmieji žydai. Jo rūpesčiu 1588 m. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė privilegiją rengti tris metines muges, o 1590 m. balandžio 15 d. – Magdeburgo teises. Taigi 1590-aisiais Kėdainiams oficialiai suteikta savivalda, o kartu – teisė rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Taip pat patvirtintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais; pasagos viduryje – dvi lašišos, nukreiptos į priešingas puses.

Spėjama, kad suteikus Kėdainiams savivaldą, Senosios rinkos turgavietėje XVI a. pabaigoje buvo pastatyta pirmoji mūrinė gotikinio stiliaus miesto rotušė.

Kėdainiai XVII a.

XVI a. pabaigoje Kėdainius nusiaubė du dideli gaisrai: per 1598 m. gaisrą sudegė 196 gyvenamieji namai, o per 1600-ųjų – 59. Stebėtina, kad po šių gaisrų miestas greitai atsigavo ir jau 1604 m. Kėdainiuose buvo 348 gyvenamieji namai ir apie 2800 gyventojų.

Tuo laiku mieste veikė net 104 smuklės: 82 alaus, 21 degtinės ir viena midaus.

1602 per Nevėžį pastatytas pirmasis medinis tiltas, kuriuo buvo sujungtos abi miesto pusės. Tais pačiais metais mediniai tiltai pastatyti per Smilgos, Dotnuvėlės ir Obelies upelius. Iš pravažiuojančiųjų per tiltus buvo renkami mokesčiai.

Nuo XVII a. pradžios Kėdainiai pamažu vėl pradėjo atitekti kunigaikščių Radvilų nuosavybėn. 1606 m. tuometinio miesto savininko Stanislovo Kiškos (?-1619) dukrai Onai ištekėjus už Kristupo Radvilos (1585-1640), jai kaip kraitis atiteko kairioji miesto pusė. 1614 m. Kristupas Radvila nusipirko ir dešiniąją miesto pusę. Taigi nuo 1614 m. Kėdainiai vėl priklausė kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovams.

Tuo laiku šios Radvilų šakos atstovai buvo galingiausi LDK magnatai, užėmę aukščiausius valstybės postus, aktyviai reiškęsi vidaus bei užsienio politiniame gyvenime. Todėl nuo XVII a. pradžios iki XVII a. vidurio Kėdainius valdant dviems Lietuvos didiesiems etmonams ir Vilniaus vaivadoms – Kristupui Radvilai ir jo sūnui Jonušui (1612-1655) – miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą.

XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste gyvavo siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1628 m. Kristupas Radvila jiems patvirtino nuostatus.

1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą. Įdomu, kad jame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.

Tais pačiais metais buvo suteikta teisė Kėdainiuose laisvai įsikurti ir netrukdomai iš jų išvykti. Todėl mieste apsigyveno nemažai atvykėlių iš kitų Lietuvos miestų, taip pat iš Lenkijos, Vokietijos ir Škotijos. Škotų reformatai į Kėdainius atsikėlė bėgdami nuo jų krašte vykusių religinių karų. Mieste taip pat apsigyveno rusų stačiatikių ir žydų.

Kristupas Radvila rūpinosi atvykėliais ir palankių mokesčių dėka skatino juos kurtis mieste. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių. Po penkerių metų naujame miesto rajone, kunigaikščio Jonušo Radvilos garbei pavadintame Jonušava, apsigyveno apie 80 atvykėlių šeimų. 1648 m. Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza Jonušavai patvirtino teisę rengti turgus, turėti savo burmistrą ir atskirą herbą. Jį sudarė žydrame lauke inicialas „I” ir virš inicialo geltoname lauke raudona kunigaikščio kepurė. Taigi nuo XVII a. vidurio Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės: Senųjų Kėdainių, kurios pagrindą sudarė evangelikai reformatai ir Jonušavos, arba naujųjų Kėdainių, kurioje gyveno vokiečiai evangelikai liuteronai. Lietuvos miestų istorijoje tai būta antro atvejo, kai viename mieste gyvavo dvi juridiškai įteisintos bendruomenės. (Žinoma, jog Trakuose buvo juridiškai įteisintos krikščionių ir karaimų bendruomenės).

Nuo XVII a. vidurio Kėdainių senosios rinkos prieigose įsikūrė žydai, kurių religinė bendruomenė – kahalas – ilgainiui tapo viena iš didžiausių Žemaitijoje. Anot rašytinių šaltinių, Kėdainiuose apsigyveno „gero elgesio ir padorūs žydai”, kurie vertėsi pinigų skolinimu, smulkia prekyba, degtinės gamyba. 1624-1627 m. jie nuomojo Kėdainių muitinę. Žydų amatininkai susibūrė į atskirą cechą, kuriam buvo patvirtinti specialūs nuostatai. Žinoma, kad Kėdainių žydų būta gerų audėjų, ir iki pat XIX a. šis amatas buvo išimtinai jų rankose. Žydai priklausė ne miesto, o dvaro jurisdikcijai, buvo globojami paties kunigaikščio, todėl jautėsi pranašesni už kitus Lietuvoje gyvenusius žydus ir didžiuodamiesi dažnai pabrėždavo: „Ich Keidaner”.

XVII a. viduryje Senosios rinkos šiaurinėje dalyje žydai pastatė sinagogą, prie jos – ligoninę. Senąją turgaus aikštę pradėta vadinti Žydų rinka.

1648 m. pietinėje Kėdainių dalyje prie Knypavos turgavietės įsikūrė rusų stačiatikiai. Miesto savininko Jonušo Radvilos žmona Marija Mogilaitė buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Jonušas Radvila 1652 m. pietinėje Knypavos dalyje pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną. Vienuolyne gyveno tik keli vienuoliai, pati bendruomenė buvo nedidelė ir, matyt, didesnės reikšmės miesto ūkiniam ir visuomeniniam gyvenimui nedarė.

Centrinėje miesto dalyje, prie pagrindinės Didžiosios pilies gatvės ir Didžiosios rinkos turgavietės, gyveno evangelikai reformatai. Kairiojoje miesto pusėje, vadinamoje Užnevėžiu, aplink Šv. Jurgio bažnyčią nuo seno gyveno katalikai. Mieste gyvavo ir arijonų bendruomenė, kuri čia viešai veikė iki 1658 m., kai visi arijonai Seimo sprendimu buvo išvaryti iš Lietuvos ir Lenkijos valstybės.

Taigi XVII a. viduryje Kėdainiai buvo įvairių tautybių ir religinių konfesijų miestas. Jame buvo 6 turgaus aikštės, 19 gatvių ir 8 skersgatviai. Miesto savininkai ir Magistratas rūpinosi, kad būtų statomi mūriniai namai, stogai dengiami čerpėmis ar skiedromis, grindžiamos ir tvarkomos gatvės: Jonušo Radvilos įsakymu kiekvienas žmogus turėjo atgabenti akmenį.

1655 m. Kėdainiuose buvo apie 500 gyvenamųjų namų, per 4 tūkst. gyventojų. Mieste stovėjo dvi evangelikų reformatų bažnyčios (vienoje iš jų pamaldos vyko lietuvių, o kitoje – lenkų ir škotų kalbomis), evangelikų liuteronų bažnyčia, rusų stačiatikių cerkvė, senoji Šv. Jurgio katalikų bažnyčia, sinagoga. Miestą puošė mūrinė dviaukštė rotušė, gimnazija. Vakarinėje miesto pašonėje ant aukštos kalvos stovėjo Radvilų dvaras.

Miestą valdėomas ir tvarkė miestiečių renkamas Magistratas, kurį sudarė 18 asmenų: vaitas, 3 burmistrai, 4 teismo tarėjai, raštininkas, 5 suolininkai, iždininkas, iždo raštininkas, antstolis ir cechų dekanas. Magistrato nariai galėjo būti visų tikybų ir tautybių miestiečiai, kuriais Kėdainiuose buvo tampama tik prisiekus kunigaikščiui ir Magistratui.

Prie pagrindinių kelių į Kėdainius stovėjo miesto vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenoje.

Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, todėl 1629 m. vargingiems gyventojams buvo pastatytos 3 špitolės, našlaičių namai, ligoninė. Mieste įkurta viena iš pirmųjų vaistinių Lietuvoje. Žinoma, kad 1636 m. čia dirbo vaistininkas Elijus.

Skirtingų religinių konfesijų miestiečius saugojo 1627 m. pasirašytas taikaus sambūrio susitarimas. Jį pasirašę Kristupas Radvila ir Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pripažino evangelikų reformatų ir katalikų tikybų lygiateisiškumą.

Remiantis šiuo susitarimu, katalikams grąžinta Šv. Jurgio bažnyčia, kuri net 78 metus priklausė evangelikams reformatams. Nepaisant šio fakto, taip pat Lietuvoje stiprėjančios kontrreformacijos, savo valdose Radvilos toliau vadovavosi principu „cuius regio, eius religio” – kieno valdžia, to ir religija.

Kėdainių gyvenime evangelikai reformatai užėmė išskirtinę padėtį. Visą XVII amžių Kėdainiai buvo evangelikų reformatų bažnyčios administracinės LDK padalos – Žemaitijos distrikto – centras. Radvilų rūpesčiu Kėdainiuose buvo sutelktos pagrindinės evangelikų reformatų bažnyčios, švietimo ir kultūros institucijos. 1625 m. parapinė mokykla pradėta pertvarkyti į vidurinę, kuri 1647 m. tapo gimnazija, 1651 m. prie gimnazijos įkurta Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė. Manoma, kad mieste veikė popieriaus dirbtuvė. Kėdainiuose gyveno ir dirbo žymūs lituanistikos veikėjai Steponas Jaugelis-Telega (1600-apie 1666), Samuelis Tamošauskas (apie 1605-1650), Samuelis Minvydas (1602-1660), Jonas Božimovskis vyresnysis (1610-1673), parengę pagrindinį XVII a. evangelikų reformatų leidinį lietuvių kalba „Kniga nobažnistės krikščioniškos”, kurį 1653 m. išspausdino J. J. Rheto spaustuvė. Savo eilėmis garsėjo Kėdainių burmistras S. Jaugelis-Telega, žinomas kaip pirmasis miestiečių luomo atstovas lietuvių raštijoje. Kėdainiškis kunigas Jonas Božimovskis vyresnysis recenzavo S. B. Chiilinskio Biblijos vertimą į lietuvių kalbą, išvertė Naująjį Testamentą. Vėliau jo darbus tęsė sūnus Jonas Božimovskis jaunesnysis (1645-1687).

Kėdainių gimnazijoje dėstė garsūs Europoje mokslo veikėjai, tarp jų pedagogas ir filosofas Adomas Rasijus (apie 1575-1627/1628) bei gydytojas, karo inžinierius ir filosofas Adomas Freitagas (1608-1650). Tuo laiku gimnazijoje buvo dėstoma lotynų kalba, taikomi pažangūs mokymo metodai, o mokiniai mokėsi iš garsaus čekų pedagogo ir filosofo Jano Amoso Komenskio vadovėlio.

Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654-1660 m. karas su Rusija ir Švedija.

Rusijos kariuomenei okupavus beveik visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Kėdainiuose susikoncentravo politinis gyvenimas ir buvo sprendžiamas valstybės likimas.

1655 m. rugpjūtį mieste prasidėjo derybos su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais dėl LDK pasidavimo Švedijai. Derybos baigėsi 1655 m. spalio 20 d. pasirašytu aktu, kuriuo LDK nutraukė uniją su Lenkija, sudarytą 1569 m., ir sudarė naują uniją su Švedija. Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila, Katalikų bažnyčios hierarchai, iš viso 1134 didikai. Iš švedų pusės – grafas Magnus Gabrielis de la Gardis ir Estijos gubernatorius Benediktas Škiutė (Sklytte). Unijos aktas buvo pasirašytas Radvilų dvare. Pasirašymo procedūrą aptemdė nemalonus ir kurioziškas nuotykis: sakant sveikinimo kalbas ir keliant tostus įlūžo antro aukšto perdangos, svečiai nugarmėjo žemyn.

Nors sutartis sustabdė Rusijos kariuomenės veržimąsi į kraštą, tačiau buvo trumpalaikė. Kėdainius nualino tiek sava, tiek švedų kariuomenė. Gelbėdamiesi nuo plėšikaujančių kareivių ir atrėjančios maro epidemijos iš Kėdainių pasitraukė daugiau kaip pusė gyventojų.

Nuo 1659 m. Kėdainius pradėjo valdyti Jonušo Radvilos pusbrolis ir žentas, Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila (1620-1669), paskutinis beišmirštančios kunigaikščių Radvilų giminės protestantiškosios Biržų-Dubingių šakos atstovas. Jis bandė atgaivinti karo nusiaubtą miestą: suteikė naujų prekybos bei laivininkystės lengvatų, patvirtino naujus miesto valdymo ir tvarkymo nuostatus. Tačiau miesto prekyba merdėjo, o dauguma miestiečių pasitraukė svetur. 1663 m. Kėdainiuose buvo tik 40 apgyventų sklypų ir penktadalis čia anksčiau gyvenusių amatininkų.

XVII a. pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras: sudegė apie 100 gyvenamųjų namų, gimnazija ir biblioteka.

Kėdainiai XVIII a.

XVIII a. pradžioje Kėdainius nuniokojo Šiaurės karas. 1701 m. ir 1704 m. miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės. Apsupties metu švedai sugriovė Radvilų rūmus, kurių liekanos, anot amžininkų, styrojo iki XIX a. pabaigos.

1709-1711 m. mieste siautėjo maras. Per jį išmirė daug kėdainiškių ir apylinkių gyventojų. Sumažėjus evangelikų reformatų bendruomenei, nuo XVIII a. pradžios į Kėdainius pradėjo skverbtis katalikų vienuoliai. Per 1703-1704 m. mieste įsikūrė vienuoliai karmelitai, nuo 1724 m. pradėjo veikti jėzuitų misija. Vienuolių katalikų veikla sukėlė miesto senbuvių evangelikų reformatų pasipriešinimą. Parapijos konfliktas peraugo į tarpvalstybinį: Kėdainių evangelikus reformatus palaikė Prūsijos karalius Frydrichas I, kuris pagrasino imtis tam tikrų veiksmų prieš Karaliaučiuje įsikūrusius jėzuitus. Kurį laiką vienuolių karmelitų ir jėzuitų veikla Kėdainiuose buvo pristabdyta. Tačiau 1731 m., kai Kėdainiai atiteko kunigaikščių Radvilų giminės katalikiškosios Nesvyžiaus šakos atstovui Jeronimui Florijonui Radvilai (1715-1760), protestantiškame mieste įsigalėjo katalikai. Miesto viduryje karmelitai pastatė medinę Švč. Mergelės Marijos aukojimo bažnyčią ir prie jos įkūrė vienuolyną.
Nuo XVIII a. pradžios Kėdainiuose pradėjo aktyviai veikti išaugusi ir padidėjusi žydų bendruomenė. Jos rabinai buvo kilę iš garsios Europoje Kancenelenhogenų giminės ir garsėjo kaip geri talmudo aiškintojai. Mieste gyveno vyriausieji Žemaitijos rabinai, veikė rabinų mokykla, bendruomenė turėjo dvi sinagogas. Matyt, neatsitiktinai 1727 m. studijuoti talmudą iš Vilniaus į Kėdainius atvyko septynerių metų vaikas Elijahu ben Solomonas Zalmanas, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Vilniaus Gaono Elijahu vardu. Kėdainiuose jaunasis Elijahu vedė vietinę merginą vardu Chana ir kurį laiką gyveno uošvių namuose. Vėliau, jau apkeliavęs Europą ir likęs gyventi Vilniuje, Gaonas Elijahu nenutraukė ryšių su savo jaunystės miestu.

Nuo XVIII a. vidurio Kėdainiai pradėjo atsigauti: gausėjo gyventojų, daugėjo pirklių ir matininkų. 1765 m. Kėdainiuose buvo apie 300 namų, per 21500 gyventojų, veikė 16 cechų. Cechų skaičiumi Kėdainiai prilygo Minskui ir, po Vilniaus bei Kauno, kartu su Raseiniais priklausė antrajai LDK miestų kategorijai.

XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei visi LDK miestai neteko savivaldos, tarp jų ir Kėdainiai. 1795 m. rusų armijos generolo A. Tormasovo nurodymu buvo panaikintas miesto Magistratas. Vietoj jo Kėdainiams paskirtas teisėjas ir asesorius, kurie turėjo spręsti visų tikybų ir tautybių gyventojų bylas. Tačiau miesto savininko Dominyko Jeronimo Radvilos (1786-1813) rūpesčiu Kėdainiuose iš dalies buvo atkurta savivalda. Jo nurodymu miestiečiams buvo leista išsirinkti 5 asmenis, kurie privalėjo vykdyti kunigaikščio administracijos funkcijas.
Kėdainiai XIX a.

1811 m. Kėdainiai atiteko grafo Pranciškaus Čapskio nuosavybėn. Jo nurodymu miestui palikta savivalda. Tačiau 1817 m. Raseinių apskrities teismo sprendimu Kėdainių savivalda buvo panaikinta, o miestas tapo valsčiaus centru.

Tuo laiku dešiniajame Dotnuvėlės upės krante grafas P. Čapskis įkūrė naują dvaro sodybą. 1844 m. Marijonas Čapskis (1816-1875) sodybos vietoje pastatydino trijų aukštų mūrinius dvaro rūmus, kuriuos puošė įspūdingas keturių aukštų bokštas ir oranžerija. Į šiaurę nuo dvaro rūmų buvo įveistas parkas, o praplatintoje Dotnuvėlės vagoje įrengti tvenkiniai. Prie šiaurinių parko prieigų pastatyta sūrių gamykla ir alaus darykla.

Kėdainių neaplenkė 1831 m. ir 1863 m. sukilimai prieš carinį režimą. Miestas ir jo apylinkės tapo vienu iš šių sukilimo židinių. Po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas karmelitų vienuolynas. Jo patalpose įsikūrė carinės kariuomenės kareivinės.

Numalšinus 1863 m. sukilimą, Kėdainių dvaras buvo konfiskuotas. M. Čapskis apkaltintas sukilimo rėmimu ir ištremtas į Sibirą. 1866 m. dvaras atiteko rusų armijos generolui, karo inžinieriui grafui Eduardui Totlebenui (1818-1884). Šis iš pagrindų rekonstravo dvaro rūmus, išplėtė parką, kuriame pastatė daug rytietiško stiliaus namelių, senovės graikų ir romėnų dievų bei deivių skulptūrų. Šiaurinėje parko dalyje Krymo ir Balkanų karams atminti pastatydino dailų minaretą, puošiantį Kėdainių parką iki šiol.

Valdant grafui E. Totlebenui pagyvėjo ūkinis miesto gyvenimas: plėtėsi pramonė, atsirado odos ir kartono fabrikų, keletas malūnų, plytinė, pieninė ir karietų dirbtuvės. 1871 m. per šiaurinę miesto pusę nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis. Juo Kėdainiai buvo sujungti su kitais Rusijos imperijos miestais.

1886 m. dvaras buvo atkirstas nuo miesto. Kėdainiai vėl atgavo savivaldą.

XIX a. pabaigoje Kėdainiuose buvo 674 namai, 6113 gyventojų. Pusė gyventojų buvo žydai. Mieste veikė 50 įvairių dirbtuvių, 140 parduotuvių. Tuo laiku Kėdainiai garsėjo arklių turgumis. Kėdainiuose parduodami žemaitukų veislės arkliai ypač buvo vertinami Prūsijoje ir Kurše.

XIX a. pabaigoje Kėdainių daržininkai, daugiausiai žydai, pradėjo auginti agurkus, ir nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.

Kėdainiai XX a.

XX a. pradžioje Kėdainius vėl nusiaubė gaisrai. 1908 m. mieste sudegė 74 namai, o 1914 m. – 150 namų. 1915 m., I-ojo pasaulinio karo metu, Kėdainiuose sudegė dar 21 namas.

1919 m. vasario 7-11 dienomis prie Kėdainių vyko pirmosios nepriklausomybės kovų kautynės, kuriose žuvo kraštietis Povilas Lukšys – pirmasis žuvęs Lietuvos savanoris. Kautynės sustabdė bolševikų puolimą laikinosios sostinės Kauno link.

Nepriklausomybės metais Kėdainiai tapo apskrities centru ir buvo priskirti pirmos eilės miestų kategorijai. Miestas augo ir plėtėsi: 1923 m. Kėdainiuose buvo 7415, o 1939 m. – 8622 gyventojai. Veikė odos dirbtuvė, 2 malūnai, elektrinė, pieninė, daržovių ir vaisių perdirbimo įmonė, spaustuvė, apie 60 parduotuvių ir 100 smuklių, veikė gimnazija, viena žydų ir 3 lietuvių pradinės mokyklos, Mokytojų seminarija (vėliau – Aukštesnioji kultūrtechnikos mokykla), muziejus ir biblioteka. Mieste buvo pastatyti modernios architektūros pastatai; apskrities ligoninė, gimnazija, bankas.

Sovietinė ir hitlerinės Vokietijos okupacijos Kėdainiams padarė daug žalos. 1941 m. birželio 14 d. daugelis miesto ir apylinkių gyventojų buvo ištremta į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai sušaudė 2076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią jų bendruomenę.

1944 m. liepą traukdamiesi naciai susprogdino buvusius grafo E. Totlebeno rūmus, gimnaziją, apskrities ligoninę, banką, tiltus.

Pokario metais Kėdainių apylinkėse vyko partizaninė kova. Apylinkių miškuose veikė „Vyties”, Jungtinės Kęstučio, „Prisikėlimo” apygardų partizanai. Daug ūkininkų ir inteligentų vėl buvo ištremta į Sibirą.
Kėdainių rajonas buvo kolektyvizuojamas sparčiausiai Lietuvoje. 1947 m. Dotnuvoje įkurtas pirmasis M. Melnikaitės kolūkis, o visiškas rajono kolektyvizavimas baigtas 1950 m. šeštame ir septintame dešimtmetyje. Tuo laiku Kėdainiai tapo svarbiu pramonės centru. Mieste buvo pastatytas chemijos kombinatas, biochemijos, metalo konstrukcijų gamyklos, cukraus fabrikas. Senuose karmelitų vienuolyno pastatuose įsikūrė elektros aparatūros gamykla. Miesto industrializavimas ir apylinkių kolektyvizavimas turėjo skaudžių pasekmių istoriniam krašto paveldui. Senamiestyje išaugo tipiniai dviaukščiai pastatai, bažnyčios buvo paverstos sandėliais ir sporto salėmis. Ypač nuniokoti senieji apylinkių dvarai ir vienkiemiai. Sparčiai augo gyventojų skaičius; 1959 m. mieste buvo 10,6 tūkst. gyventojų, 1972 m. – 23,6 tūkst.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo keistis ir Kėdainių gyvenimas.

1991 m. sausio 13 d. sovietinės armijos agresijos metu Vilniuje žuvo du kėdainiškiai: Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius. Jie palaidoti miesto kapinėse, Kauno gatvėje, o jų vardais pavadintos gatvės Kėdainiuose ir Pelėdnagiuose.
1992-1993 m. iš Kėdainių pasitraukė sovietų kariuomenė.

Pastaruoju metu keičiasi ekonominiai santykiai ir nuosavybės formos.

Kėdainiai šiandien

Dabar Kėdainiai yra svarbus Lietuvos pramonės ir tranzito miestas, užimantis 25,5 kv. km dydžio plotą. Mieste gyvena per 35 tūkst. gyventojų, kurių dauguma lietuvių.

Kėdainių senamiestis – valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas, užimantis 87 ha plotą. Jame yra 29 istorinės gatvės ir 4 turgaus aikštės, išsidėsčiusios šiaurinėje, rytinėje, pietinėje ir vakarinėje Senamiesčio dalyse.

Senamiestį puošia viena iš trijų Lietuvoje likusių miesto rotušių, XV a. gotikinė Šv. Jurgio bažnyčia, XVII a.evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčios, XVIII a. Šv. Juozapo bažnyčia, trys XVIII-XIX a. sinagogos, XIX a. rusų stačiatikių cerkvė, XVII a. miesto vaistinė, XVII-XIX a. miestiečių, pirklių ir cechų namai.

Dabar senamiestis nuosekliai tyrinėjamas archeologų ir architektūros specialistų, pamažu restauruojamas ir tvarkomas.

Kėdainių apylinkės patrauklios senųjų dvarų, bažnyčių architektūra, gražiais parkais.

Kėdainių krašte gimę daug garsių žmonių: Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlavas Milošas (g. 1911), žymus bažnyčios istorikas ir lotyniškosios paleografijos specialistas kunigas Paulius Rubikauskas SJ (1920-1998), diplomatas, paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896-1991), bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas Kazys Ulvydas (1910-1996), nusipelniusi gydytoja Teklė Bružaitė (1909-1996), žymus kunigas vienuolis kapucinas Algirdas Mykolas Dobrovolskis-Tėvas Stanislovas (g. 1920).

(Tekstui panaudoti faktai iš 1998 m. Vilniuje „Kraštotvarkos” leidyklos
spaudai parengto leidinio „Kėdainiai”)