Egipto puslapiai

Jau iš mokyklos suolo visi kažką žinojome apie vieną iš egzotiškiausių ir paslaptingiausių pasaulio šalių – Egiptą. Piramidės ir sfinksai, šventyklos ir faraonų kapavietės, mumijos ir obeliskai, Nilas ir dykumos ne vienam keliautojui audrino ir iki šiol tebeaudrina vaizduotę.

Egiptas yra Šiaurės Afrikoje. Pietuose šalis ribojasi su Sudanu, vakaruose – su Libija, o rytuose – su Izraeliu. Rytinę šalies pakrantę skalauja Raudonoji jūra, o šiaurinę – Viduržemio jūra. Valstybės plotas – apie 1 mln. kv. km, gyventojų skaičius – 60 mln. Daugiau nei 90 proc. šalies teritorijos – dykumos. Beveik visas šalies gyvenimas koncentruojasi Nilo deltoje ir palei Nilą. Šalies sostinė – Kairas, kuriame gyvena daugiau nei 16 mln. gyventojų. Valstybinė Egipto kalba – arabų, šnekamoji – egiptiečių tarmė. Tokia būtų trumpa oficiali šalies vizitinė kortelė.

Laineris maršrutu Vilnius – Sharm El Sheikhas neša mus į pietus. Be tradicinių turistinių ketinimų, turiu ir labai konkretų tikslą – faraonų kapavietėse tarp išlikusių freskų ieškoti pavaizduotų neregių. Lėktuvas skrenda virš Sueco kanalo, skiriančio Afrikos ir Azijos žemynus. Sharm El Sheikhas yra pietinėje Synajaus pusiasalio dalyje, Azijoje. Afrika bus kiek vėliau. Dėl šio pusiasalio XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje vyko karas tarp Egipto ir Izraelio. Vis dėlto Synajaus pusiasalis atiteko Egiptui ir dabar yra šios šalies teritorija.

Vaizdinių patikslinimas

Mes daug žinome apie aklagimių vaikų vaizdinius, mokame juos formuoti bei koreguoti. Tačiau retas susimąstė, kokie dažnai netikslūs reginčiųjų vaizdiniai. Egipto dykumas įsivaizdavau kaip bekraščius smėlynus su kopomis, panašiomis į Palangos ar Nidos. Esu matęs Kara Kumų dykumą su nuostabiais, vėjo supustytais smėlio barchanais. Kažko panašaus tikėjausi ir čia. Deja, jau pro lėktuvo iliuminatorių pastebėjau, kad didelę dykumų dalį sudaro saulės išdeginti kalnai, o lygias vietas dengia gana kietas rusvos spalvos žvyro ir smėlio mišinys, kuriame nesmenga nei keliauninko pėda, nei kupranugario kanopa, nei automobilio ratas. Neatsitiktinai Afrikoje organizuojamas vienas sudėtingiausių ralių Paryžius – Dakaras.

Neatitiko vaizdinio ir ilgiausia pasaulyje upė Nilas (6671 km), kurio 3000 km tinka laivybai ir pusantro tūkstančio kilometrų teka per Egiptą. Teko matyti Temzę, Gangą, Volgą, kurių kitą krantą vietomis sunku net įžiūrėti. Tačiau Nilas savo pločiu kai kur primena žemupio Nemuną. Gali matyti, kaip žmonės kitame krante skalbia, prausiasi, žvejoja. Didžiojoje, tekančioje per Egiptą Nilo dalyje nebėra krokodilų. Jie liko kitoje Asuano elektrinės užtvankos pusėje. Nepastebėjau ir literatūroje aprašytos geltonos Nilo spalvos.

Bananų medžius su augančiais vaisiais teko matyti Brazilijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Vietname. Tačiau niekur neteko pamatyti banano žiedo. Keliaudami Nilu, užsukome į vešlią salą su bananų, apelsinų, mandarinų giraitėmis bei nedideliais cukrašvendrių ploteliais. Visu savo grožiu ir dydžiu nustebino banano žiedai. Su jau užmegztais bananais ataugų galuose pūpsojo po vaiko galvos dydžio neišsiskleidusios vandens lelijos formos, tamsiai violetinės spalvos bekvapį žiedą. Tai turbūt pats didžiausias ir įstabiausias žiedas, kurį teko kada nors matyti. Pasipildė ir skonio vaizdinių arsenalas. Ragavome trečiojo bananų derliaus vaisius. Tai maži, dažniausiai žalios spalvos aštraus skonio bananai. Laimei, šį skonį greit galėjome pakeisti saldžiomis cukrašvendrių sultimis, kurias čiulpėme iš čia pat nupjautos dviejų metrų ilgio cukrinės švendrės storkočio. Gėrėme arabų mėgstamą erškėtrožių vaisių arbatą – kurgadą, kuri visuomet pateikiama rūkant kaljaną. Kaljaną galima parūkyti visur: gatvėje, užeigoje, net viešbučio restorane. Einantis pro specialią kolbą su vandeniu tabako dūmas šaltas, gaivinantis ir, be abejonės, egzotiškas. Šie įvairaus dydžio įtaisai tabakui rūkyti yra pagrindiniai Egipto suvenyrai.

Pasaulio stebuklo papėdėje

Stipriausio įspūdžio buvo tikėtasi iš vienintelio septynių likusių senovės pasaulio stebuklų – piramidžių. Cheopso piramidė didžiausia iš 70 išlikusių senovės Egipto faraonų antkapinių paminklų Gizoje. Šio monumentalaus, keturkampio, į viršų smailėjančio statinio aukštis – 146,6 m, kiekvienos kraštinės ilgis – 233 m. Norint apeiti Cheopso piramidę, reikia nueiti beveik kilometrą kelio. Iki pat XIX amžiaus ši piramidė buvo aukščiausias pastatas mūsų planetoje. Cheopso piramidė pastatyta iš 2 300 000 didžiulių iš visų šonų lygiai nušlifuotų akmens blokų, sveriančių nuo pusantros iki dviejų tonų. Idealiai nušlifuoti akmens luitai guli taip, kad tarp dviejų akmenų neįmanoma įkišti peilio geležtės, todėl statybai nereikėjo jokio skiedinio – akmens luitus puikiai laikė jų pačių svoris. Ruošinius gabendavo iš dešiniajame Nilo krante esančių akmens skaldyklų. Uoloje buvo pažymimos būsimos plokštės ribos. Išgręžiamos skylės, į kurias buvo įkalami išdžiovinto medžio pleištai. Medis buvo gausiai laistomas, brinkdavo, taigi luitas atskildavo nuo uolos, būdavo ištraukiamas papiruso virvėmis, apdirbamas ir gabenamas per Nilą į statybos vietą. Cheopso piramidė buvo statoma apie dvidešimt metų, kur vienu metu dirbo apie 100 000 žmonių. Tikrai įspūdingi skaičiai! Ir dar – eilutės perskaitytos apie piramides: „Jos tarsi išauga iš dykumų smėlynų – milžiniškos, didingos savo nepaprastu dydžiu ir ryškiais kontūrais slegiančios žmogų…” (A. Neichardt, I. Šiškova. Septyni pasaulio stebuklai, Kaunas, 1970, p. 15). Viso to rezultatas – laukimas kažko antgamtiško, stebuklingo… Ir štai autobusas rieda į Kairo pakraštį ir kai kurių gatvių gale tai šen, tai ten pasirodo piramidžių kontūrai. Mes jau greta piramidžių, kurių šešėlyje ryte jau šalta, o saulės atokaitoje – šilta. Kur tas didingumo įspūdis? Kur kas ką slepia? Atbukę jausmai? Momento svarbos nesuvokimas? Pirmiausia piramides įsivaizdavau kur kas didesnes. Antra, jos visada filmuojamos, fotografuojamos dykumos fone. Aprašymuose – piramidės visada dykumoje. Turistiniuose žemėlapiuose Giza – atskiras miestas. Natūroje Giza susiliejusi su Kairu ir yra vienas iš sostinės administracinių padalinių. Nuo miesto pusės priemiesčio lūšnynai beveik siekia piramides, tik iš tos pusės piramidžių niekas nefotografuoja. Labiausiai blaško dėmesį ir erzina turistų praminti bakšišininkai (arab. bakšiši – arbatpinigiai). Jei neapdairus turistas pasuks savo fotoobjektyvą į čia jodinėjančius kupranugariais vietinius arabus, jis bus visą laiką persekiojamas iki pat autobuso ir iš jo bus reikalaujama bakšišo. Čia ir patys įkyriausi suvenyrų prekeiviai, per jėgą brukantys į atvykėlių rankas suvenyrus. Didžiąją dalį neilgo laiko, duoto savarankiškai piramidėms apžiūrėti, reikia skirti įkyriems prekeiviams atsikratyti. Jei sugalvojai pirkti, būtina derėtis. Kainą čia kelia net dešimteriopai. Bet kuriuo atveju turistą apgaus. Grąžos susilauksi retai, o padavęs stambesnę kupiūrą, daugiau prekiautojo gali ir nebepamatyti. Vaizdelis išties nekoks. Įdomiai atrodo policininkai ant kupranugarių, čia, prie piramidžių, saugantys turistus nuo teroristų. Nusifotografavau čia su pėsčiuoju policininku. Jis tuoj pat nesidrovėdamas ištiesė ranką: „Bakšiš”…

Aistros faraonų kapavietėse

Į Luksorus atskridome anksti rytą. Mus sutiko arabai, susisukę į šiltas skraistes, – šalta. Devyni laipsniai šilumos prieš saulėtekį – jiems labai šalta. Suprantama, po tokios karštos 2002 metų vasaros, kai temperatūra liepą siekė 62 laipsnius, vietiniams gyventojams žvarbu. Žinojome, kad dieną temperatūra pasieks 27 laipsnius, todėl skubėjome aplankyti šventyklą, esančią saulės atokaitoje – vėliau ten bus ir mums per karšta.

Didingos šventyklos kontrastuoja su vietinių gyventojų skurdu. Mažos, plokščiastogės molio trobelės. Pagrindinė transporto priemonė – asiliukas. Tik pasiturintys turi kupranugarį. Dažnas būstas – be vandens, elektros. Valdžia kvietė šiuos žmones persikelti, siūlydama nemokamą patogesnį naują būstą kitur, tačiau vietiniai nesutiko, nenorėjo keisti šimtmečiais susiklosčiusio gyvenimo būdo bei tradicijų. Žemdirbiai, pasodinę cukrašvendres, turi daug laisvo laiko, todėl beveik kiekviename kieme yra akmens apdirbimo dirbtuvėlė, kur dažniausiai gaminamos įvairaus dydžio ir formos vazos. Tokius meistrus galėjome pamatyti bei jų darbą stebėti prie akmens dirbinių salono. Čia kaimo žmonės nuoširdūs ir geranoriški. Fotografuojant niekas neprašo bakšišo, o dar kaip suvenyrų pasiūlo nemokamai vienokį ar kitokį pašlifuoto akmens gabalėlį.

Pagaliau – paslaptingasis faraonų slėnis. Tai visas valdovų kapinynas. Tik nedidelė dalis jų buvo laidojama piramidėse. Dauguma faraonų – slėnyje, kur atokiai nuo visų uoloje iškertami tuneliai su labirintais. Čia faraonai būdavo laidojami su jiems pomirtiniame gyvenime reikalingiausiais daiktais. Palaidojus įėjimas būdavo užverčiamas didžiuliais akmenimis, užmaskuojamas. Suprantama, kad per kelis tūkstantmečius beveik visos kapavietės buvo surastos ir apiplėštos ir faraonų slėnyje, ir piramidėse. Tik laimingo atsitiktinumo dėka išliko XVIII dinastijos faraono Tutanchamono, mirusio XIV a. pr. m. e., kapas, kurį 1922 – 1923 m. nepaliestą išvydo ne plėšikų, o mokslininkų akys. Tutanchamonas mirė teturėdamas vos 18 metų. Jis nebuvo žymus valdovas. Jam viešpataujant Egiptas nepasiekė ypatingo klestėjimo. Jis pats sau nespėjo pasistatyti piramidės, todėl, kaip ir kiti, buvo palaidotas faraonų slėnyje.

Nors turtai iš kapaviečių buvo išplėšti, tačiau daugelyje jų išliko sienų tapyba – freskos. Plėšikams jos nerūpėjo, o sausas klimatas bei iš įvairiaspalvių uolienų daryti dažai išsaugojo freskų spalvas iki šių dienų. Kadangi žinojau, kad to meto egiptiečiai yra vaizdavę neregį muzikantą, tai analogų ieškojau visur. Šimtai siužetų praplaukė pro mano akis.

Vėlgi mūsų minėtoje knygoje skaitytojas klaidinamas:”Tapybos darbų spalvos nuostabiai ryškios ir gaivios.” Nieko panašaus! Galima tik stebėtis, kad per kelis tūkstantmečius jos išvis išliko. Apie ryškumą ir gaivumą negali būti net kalbos. Jos yra pastelinių tonų ir ganėtinai prislopintų spalvų, o kai kur – visai nubyrėjusių dažų. Į rankas dar kartą imu knygą „Septyni pasaulio stebuklai” ir šį kartą itin įdėmiai skaitau. Iš kur tiek nesutapimų? Autorės apie Egiptą rašė pačios ten nebuvusios. Matyt, galima aprašyti svečias šalis ten nepabuvojus, remiantis kitų kelionių aprašymais. Čia pasitvirtino rytiečių išmintis: „Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti”. Kitas dalykas – pats piešinys, kurio charakteristika knygoje visai atitinka tikrovę. Piešinys gyvas ir tikslus, nors Egipto dailininkai tapė gana grubiais teptukais, padarytais iš plaušuoto medžio gabalų. Vienas tokio teptuko galas buvo daužomas akmeniu tol, kol pavirsdavo šiurkščiu kutu. Štai tokiais primityviais teptukais (keletas teptukų su dažų likučiais rasta kapuose) dailininkai sukurdavo vaizdingus, kapų sienas puošiančius paveikslus. Pavargo kojos ir akys nuo nesuskaičiuojamų freskų margaspalvio kaleidoskopo. Neregių kaip nėra, taip nėra. Įsikalbu su mūsų gidu archeologu, baigusiu mokslus Kaire ir Paryžiuje, – Muchamedu ibin Abdul Azizu. Gidas staiga prisiminė, kad, dirbdamas faraono Ramzeno II kapavietėje, matė dviejose freskose muzikantus. Vėl įsižiebė viltis. Paskubomis braižausi kapavietės planą. Gidas nurodo, kuriame kambaryje turėtų būti freskos. Su neapsakomu jauduliu leidžiuosi į šią kapavietę. Vėl freskų margumynas. Dabar svarbu stebėti ne tik sienas, bet ir galvoje išlaikyti nueito kelio planą. Skaičiuoju kambarius. Staiga prieš mane išdygsta baltai dažyta medinė tvorelė su užsklęstais varteliais. Kaip apmaudu – man reikalingi kambariai restauruojami ir kol kas skendi tamsoje. Suprantu padėties beviltiškumą: tikriausiai daugiau niekad nenuvyksiu į Egiptą, o mane nuo dominančios freskos skiria vos keli tamsoje skendintys kambariai. Iš lėto atsisuku atgal. Kapavietės prižiūrėtojas, vilkintis žemę siekiantį, į suknią panašų apdarą, dėvintis turbaną ant galvos, nusisuka ir iš lėto eina į priešingą nuo manęs pusę. Rizikuoju. Tyliai atidarau vartelius ir dingstu tamsoje. Matyt, kažkas iš lankytojų pastebėjo mano avantiūrą ir pranešė prižiūrėtojui. Prižiūrėtojas su prožektoriumi jau eina į mano pusę. Pasislepiu nišoje. Prožektoriaus spindulys manęs neaptinka. Priėjęs prie vartelių, prižiūrėtojas dar kartą ilgu prožektoriaus spinduliu paieško, bet, nieko įtartino neradęs, angliškai taria šalia stovinčiam lankytojui „Jūs kažko nesupratote” ir vėl nueina.

Truputį nuslūgus jauduliui, kliūdamas už akmens nuolaužų, randu ieškomą kambarį. „Fotografuosiu tamsoje su blykste”, – pagalvoju ir prisimenu neregį fotografą, apie kurį neseniai buvau skaitęs. Automatiškai keliu aparatą prie akies, fotografuoju. Staiga akis persmelkia akinantis žaibas. Kelias sekundes stoviu apakintas šios šviesos. Pasisuku į išėjimą – ten taip pat tamsa. Iš rankų iškrenta įėjimo į kapavietę ir leidimo fotografuoti bilietai. Kol kas nesiruošiu pakelti – vis tiek nieko nematau. Stengiuosi susivaldyti ir įvertinti situaciją. Suprantu, kad tamsoje ne taip paėmiau fotoaparatą, ir blyksnis plieskė į neužmerktas akis. Tuoj pat prisimenu, kaip norėdamas užsidirbti pinigų kelionei į Japoniją, Rusijoje dirbau statybose. Buvo prastas metalo suvirinimo aparatas, dar prastesni įgūdžiai ir vis pakeldamas apsauginę kaukę darydavau pirmą kontaktą. Ryte pro krauju pasruvusias akis aplinkui matydavau tik tirštą mėlyną rūką. Padėjo žalia tarkuota bulvė, kurią ant akių uždėjo draugai, – į pavakarę regėjimas atsistatė. Kiek nematysiu dabar? Kaip išsikrapštyti iš kapavietės? Taip bemąstant pradėjo ryškėti tolumoje apšviesto tunelio kontūrai. Dar po minutės regėjimas grįžo. Ačiū Dievui. Pradėjau eiti atgal. Buvo lengviau negu eiti į tamsą. Pro vartelius prasmukau nepastebėtas. Išeidamas dėl visa ko paklausiau prižiūrėtoją apie freskas su muzikantais. Tas, paėmęs mane už rankos, pavedėjo penketą metrų išėjimo link. Nedidelėje metro gylio nišoje, dviejose šoninėse sienose, stovėjo muzikantas ir grojo sėdinčiam faraonui. Šit kaip. Muchamedas nišas pavadino „kambariais”. Išties tai buvo ketvirtoji niša, kaip ir buvo nupiešta mano plane. Bandau fotografuoti, nors žinau, kad nuotraukos neišeis: freskos yra šoninėje sienoje, o be to, jas nuo manęs skiria storas neperšaunamas stiklas. Stengiuosi jas įsiminti. Staiga petį paliečia karšta ranka. Tai gidas, kuris jau seniai manęs ieškojo. Pakylame iš kapavietės: akinanti Afrikos saulė ir dvidešimt nepatenkintų bendrakeleivių veidų…

Vietoje epilogo

Išlipu iš autobuso ir persimetęs per petį kuprinę einu oro uosto link. Mintys sugrįžta į didžiausią pasaulyje Karnacho šventyklą, į nuostabiai naktį apšviestą Luksoro šventovę, šmėsteli Kairo muziejų salės, spalvingi koralai ir dar spalvingesnės, visai nebaikščios margaspalvės Raudonosios jūros žuvys, mieli delfinai, kuriuos švilpimu pakviečia vietos jūreiviai, įspūdinga tunų žvejyba.

Stengiuosi įsiminti gražius išgirstus posakius apie šią šalį. Senovės graikai yra pasakę, kad Nilas sukūrė Egiptą, o XIII amžiuje gyvenusiam arabų rašytojui priklauso sparnuota frazė: „Viskas žemėje bijo laiko, o laikas bijo piramidžių”…

Staiga sustoju lyg įbestas. Vienoje iš išorinių oro uosto sienų, pro kurią einu jau ketvirtą kartą, pamatau iš spalvotų akmenėlių šiuolaikinių dailininkų sudėliotą spalvingą mozaiką iš vizirio Nachto kapavietės „Aklasis muzikantas”. O dabar jau prisimenu posakį: „O dramblio ir nepamatė”…