Simbolinė laivo reikšmė
LAIVAS simbolizuoja transporto priemonę, kuria dangaus kūnai, pirmiausia Saulė (dažnai vietoj vežimo), keliauja per dangų arba gabena mirusiuosius anapus. Neolito laikotarpio megalitinėse kapavietėse ant akmeninių sienų dažnai randami išraižyti laivai, neabejotinai juos galima laikyti kelionės į Palaimintųjų salas simboliu. Skandinaviškieji žalvario amžiaus uolų raižiniai vargu ar vaizduoja realius laivus (su roges primenančiu dvigubu števeniu), veikiausiai jie fiksuoja kosminius įvykius. Netoli Gizos miesto Egipte piramidėse pavaizduoti saulės laivai aiškintini kaip barkos, kasdien plukdančios per dangų Saulę. Naktį Ra šviečia mirusiųjų karalystei ir po to grįžta rytų pusėn, iš kur vėl pateka. Bendrąja prasme ir krikščionybėje laivas (valtis, barka) laikomas kelionės, tai pat ir gyvenimo kelio, simboliu. “Gyvenimas šiame pasaulyje yra kaip audringa jūra, per kurią privalome parplukdyti į uostą savo laivą. Jei mums pasiseka atsispirti sirenų (Odisėjas!) vilionėms, jis mus nuves į amžinąjį gyvenimą” (Šv. Augustinas). Dažnai bažnyčia vaizduojama kaip laivas, “Nojaus arka”, vedanti į dangiškąjį tikslą – “bažnyčios navą”, kurios bokštas – tai stiebas, o irklai – kontraforsai. Kryžius reiškia arba vilties stiebą, arbą inkarą.
Graikų mitologijoje keltininkas Charonas valtimi perkelia mirusiuosius per upę, už kurios yra požemio pasaulis (upė vadinama Stiksu arba Acherontu).
Daugelyje kultūrų į realius laivus žiūrima kaip į magiškai atgijusias būtybes, tai liudija žvėrių galvos (vėliau tapusios laivo pirmagalio papuošimo figūromis) ant števenių.
– Senovės Egipte plaukioti Nilu skirtos barkos su smarkiai užriestu pirmagaliu buvo daromos dėl techninės būtinybės, tačiau tokie pusmėnulio formos laivai gali rodyti ir antologiją su mėnuliu: mat danguje arčiau ekvatoriaus mėnulio pjautuvas per vidurį atrodo plokštesnis negu aukštesnėse platumose.
Valties mėnulio pjautuvo forma leidžia plaukti dviem priešingom kryptim, todėl ji taip pat buvo laikoma dviveidžio sen. romėnų Jano įkūnijimu.
– Kai kurių krikščionių šventųjų atributas yra laivas: laivininkas šv. Brandanas, Atanazas, Nikolajus (laivų patronas), Petras, Vincentas, Uršulė. Jau vėlyvoje antikoje daugybėje Romos provincijų garbinta daivė Izidė.
– Vandens transporto priemonei simbolinė reikšmė teikta ir senovės Kinijoje, pvz., III a. pr. Kr. Hsiuntsu rašė: “Valdovas yra valtis, tauta – vanduo. Vanduo neša valtį, bet gali ją ir apversti.”
LAIVAŽMOGIAI, mišrios būtybės, kurių kūnai – laivo formos. Žinomi iš Mesopotamijos ankstyv. dinastijos laikų.
LAIVO FORMOS KARSTAS, mirusiųjų laidojimas laivuose (vikingai, Okeanijos gyventojai), laivo formos mozaikos (bronzos periodas – Šiaurės Europa) arba statiniai (tarp kitų, Balearuose); remiasi kelionės į anapus įvaizdžiu.
