Lietuvos geležinkelių istorija

Nepriklausomos Lietuvos geležinkeliai, jų veikla iki 1940 metų

Užsitęsęs karas dar labiau nustekeno jau ir taip nuo Vakarų valstybių atsilikusią Rusiją. Tai buvo viena iš pagrindinių 1917 metais vasario mėnesį Rusijoje įvykusio revoliucinio sprogimo priežasčių: nuverstas caras, o rudenį Rusijoje valdžia perėjo į bolševikų rankas.

Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma valstybė. 1918 metų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą.1918 lapkričio 5 d. buvo suformuota pirmoji A.Voldemaro vadovaujama Lietuvos vyriausybė, kuri organizavo valdžios įstaigų, kariuomenės, milicijos, savivaldybių kūrimą. 1919 m. liepos 4 d. Lietuvos Vyriausybė, dirbusi Kaune, pasirašė sutartį su Vokietija dėl geležinkelių tinklo perdavimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai. Vadovaujantis šia sutartimi buvo perduoti ne tik geležinkelio ruožai, bet ir nuomojami už nustatytą mokestį garvežiai, keleivių, bagažo, prekiniai, atvirieji vagonai ir kt. 1919 m liepos 6 d. paleistas pirmasis Lietuvos traukinys iš Kaišiadorių į Radviliškį. Perduodamieji Lietuvos geležinkeliai buvo nualinti, be to, dalis jų nutiesta pagal supaprastintus karo metų reikalavimus, nesaugūs. Vokiečiai, dar iki geležinkelio perdavimo pradžios, nusiaubė Kauno geležinkelio didžiąsias dirbtuves, o po 1919 m. lapkričio mėn. bermontininkų siautėjimo Lietuvoje, atgautieji iš Vokietijos geležinkelio ruožai atrodė apverktinai: telegrafo linijos sutraukytos, telefono ir telegrafo aparatai išgrobstyti, stočių inventorius nusiaubtas. Pirmaisiais pokario metais Lietuvos geležinkelininkai turėjo pertvarkyti kelius, sujungti juos į bendrą tinklą ir tik po to galvoti apie geležinkelio tobulinimą. 1923 m. sausio 18 d.atidarytas Šeštokų – Kazlų Rūdos plačiųjų geležinkelių ruožas. 1923 metais Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, Klaipėdos uostas tapo Lietuvos geležinkelių sistemos dalimi, buvo sukurta pagrindinė tranzito arterija, (1924-1932 m. pastatyta Kužių-Telšių-Kretingos geležinkelio linija) šiuo metu vadinama Kretos IXB tarptautiniu koridoriumi.

Vilniaus kraštas, likęs Lenkijos valdžioje, neteko ekonominės reikšmės, prilygo atkampaus neturtingo krašto padėčiai, o tai itin palietė to krašto geležinkelius.

Lietuvoje 1919 metais buvo reorganizuota geležinkelių valdymo sistema bei atkurta prieškarinė geležinkelių valdymo tvarka. Geležinkelių valdyboje, kuri persikėlė į Kauną buvo sudaryta Geležinkelių taryba, kuriai pirmininkavo geležinkelio direktorius. Lietuvos geležinkelių adminstarcijai tuo metu priklausė 943 km kelių.

Tarpukario nepriklausomos Lietuvos atstatytas, valstybės pasididžiavimu tapęs geležinkelis buvo vertinamas kaip modernus ir patikimas.

Antrojo pasaulinio karo išvakarės ir hitlerinės Vokietijos okupacijos metai

1940 metų rugpjūčio 3-ąją Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungą, jos susisiekimo kelių liaudies komisaras pasirašė įsakymą „Apie Lietuvos geležinkelių organizavimą“, kuriuo skelbė „Lietuvos geležinkelius kaip sudėtinę SSRS geležinkelių tinklo dalį“. Geležinkelių darbas buvo pertvarkomas pagal SSRS galiojusią tvarką, o Pabaltijo šalių geležinkelių vadovams buvo pranešta, kad visos ankstesnės su užsienio šalimis pasirašytos sutartys netenka galios nuo „įstojimo“ į SSRS dienos.

Prasidėjus karui(1941 06 22), SSRS valdžios sprendimu dalis Lietuvos geležinkelių garvežių ir vagonų buvo išvaryti į Rytus, o visų hitlerinės Vokietijos okupuotų ir įjungtų į Ostlandą (Lietuva buvo viena iš Ostlando generalinių sričių) teritorijų geležinkelių valdymas buvo koncentruotas karinės geležinkelių administracijos centro, veikusio Rygoje, rankose.

Vokiečių okupacinė valdžia siekė, kad Lietuvos geležinkelių specialistai aktyviai dirbtų karo fronto reikalams. Trūkstant darbuotojų Rusijos bei Baltarusijos geležinkelio stotyse, Lietuvos geležinkelininkai buvo siunčiami į ilgalaikes komandiruotes, už kurių vengimą, atsisakymą grėsė skaudūs susidorojimai. 1942 m. buvo
komandiruota daugiau kaip 2000 Lietuvos geležinkelininkų. Jie dirbo Pskove, Velikije Lukuose, Minske, Rygoje, Jelgavoje ir kitur.

Pokario atstatymo darbai. Lietuvos geležinkeliai tarybiniais metais

Antrasis pasaulinis karas, pokario suirutė suniokojo geležinkelio ūkį, skaudžiai palietė geležinkelyje dirbusių žmonių likimus. Traukiantis hitlerinėsVokietijos kariuomenei, geležinkelininkai, eidami paskui, atstatinėjo kelius, perkalinėjo bėgius į Rusijos geležinkelio vėžę. Karo geležinkelininkai atliko būtiniausius darbus: statė medinius laikinus tiltus bei vandens pralaidas. Karo nusiaubtą geležinkelį paveldėjo SSRS valdžios suformuota pokario Geležinkelių valdyba. .Geležinkelis buvo valdomas iš centro, kuris buvo Rygoje. Taigi geležinkeliai turėjo įvairaiusių pavadinimų, priklausomai nuo valdymo strukrūros: iki 1953 m. Lietuvos geležinkeliai, nuo 1953 m. Baltijos geležinkeliai, nuo 1956 vėl Lietuvos geležinkeliai, o nuo 1963 m. Pabaltijo geležinkeliai. Tarybinio meto geležinkelis sprendė visos SSRS globalius uždavinius. 1949 metų vasarą tarp Vilniaus ir Kauno pradėjo kursuoti dyzeliniai traukiniai. 1958-1959m. buvo nutiesta Šeštokų-Simno-Alytaus geležinkelio linija. Tačiau 1960-1962m buvo likviduota 600 mm pločio 390 km siaurųjų geležinkelių. 1975m Utenos –Švenčionėlių kelio ruožas pertvarkytas iš siaurojo (750mm) į platujį, vėliau buvo panaikinti kiti siaurojo geležinkelio ruožai t. y., Joniškėlis-Žeimelis ir Gubernija –Pakruojis. 1970m dyzeliniai lokomotyvai priemestiniame susisiekime Vilniaus ir Kauno mazguose visiškai išstumia garvežius. 1975 metų gruodžio 29 dieną pirmas elektrinis traukinys išvyksta iš Vilniaus į Kauną. 1979m metais užbaigiama Naujosios Vilnios-Kauno ir Lentvario-Trakų kelio elektrifikacija bei baigiamas garvežių keitimas šilumvežiais. 1979 m. paskutiniai garvežiai pakeisti šilumvežiais.
Nors krovinių srautai per Lietuvą, ypač pastačius Klaipėdos–Mukrano perkėlą, augo, mūsų šalies geležinkeliai, valdomi iš Rygos, ne visada sulaukdavo adekvačių investicijų intensyviai eksploatuojamiems keliams. Dėl šios priežasties, 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Vyriausybei nutarus įsteigti geležinkelių valdybą, Lietuvos geležinkelių infrastruktūros ir riedmenų būklė buvo gerokai prastesnė nei kaimyninės Latvijos.

Nepriklausomų geležinkelių atkūrimas

1990 m. sausio mėn. Lietuvos vyriausybė pareikalavo iš TSRS Ministrų Tarybos atkurti geležinkelių savarankiškumą, buvusį iki 1940 metų. 1990 metais atkuriama Lietuvos susisiekimo inisterija, kuri suformuoja Geležinkelio skyrių (vėliau – Departamentą).

1990 m kovo 11 d. aktu atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 metų rugpjūčio 21d. nutarimą „Dėl buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių“, 1991 metų rugsėjo 4 d. susisiekimo ministras Jonas Biržiškis išleido įsakymą „Dėl Lietuvos geležinkelių valdybos atkūrimo“. Lietuvos geležinkelių valdybos viršininku paskirtas Vilniaus apygardos vyriausiasis inžinierius Algirdas Alfonsas Kliorė. TSRS susisiekimo ministerijai nieko kito neliko, kaip pripažinti įvykusį faktą ir1991 12 28 pasirašyti nurodymą dėl TSRS susisiekimo ministerijos Pabaltijo geležinkelio likvidavimo nuo 1992 metų sausio 1 dienos. Lietuvos geležinkeliai tapo valstybine įmone ir ėmė tvarkytis laisvai ir savarankiškai. 1992 metais liepos 7 dieną iš Šeštokų į Suvalkus išriedėjo pirmasis tarptautinis traukinys, o 1993 metų rugpjūčio 31 d. iš Kenos stoties išvyko paskutinis okupacinės armijos traukinys. Šeštokų geležinkelio stotis tapo vartais į Europą.