Laivyba senovės civilizacijose. Egiptas

Apie Senovė Egipto laivus

Prieš 7000 m. Nilo slėnyje įsikūrė pirmieji gyventojai. Jie vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, mokėjo pasidaryti akmeninius įrankius ir lipdyti puodus, o Nilas juos išmokė rišti riestanosiu plaustus iš papiruso nendrių, kurios augo čia pat, prie upės.

Slinko šimtmečiai. Vis daugiau nendrinių plaustų plaukiojo Nilu aukštyn ir žemyn, gabendami javus ir audinius, varį ir auksą. Upė ir plaustai susiejo egiptiečių gentis tvirtais ūkiniais ryšiais. Kai apie 3000 metus pr. Kr. Egipte susikūrė vieninga valstybė, Nilu jau plaukiojo nesuskaičiuojama daugybė plaustų. Jie plukdė ne tik krovinius, bet ir karius, mokesčių rinkėjus, teisėjus. Iš nukariautos Nubijos upe paplūdo gėrybių srautas: varis, auksas, malachitas, dramblio kaulas, vergai…

Retkarčiais Nilu praplaukdavo medinės valtys. Egipto laivadirbiai jas darė iš akacijų ir šilkmedžių, vienintelių medžių tame pelkėtame krašte.Ploni ir išsikraipę kamienai mūsų supratimu galėtų tikti nebent laužui, tačiau senovės dailidės sugebėdavo iš jų ištašyti dviejų metrų ilgio ir per plaštaką storio pliauskas, kurias atidžiai priderindavo vieną prie kitos ir, išgręžioję skyles, sukaldavo medinėmis vinimis. Plyšius tarp pliauskų užkamšydavo nendrių plaušais. Priderinti pliauskas tikriausiai nebuvo lengva, nes akacijos ar šilkmedžio mediena gana kieta, o dailidžių įrankiai – žalvariniai kirviai, kaltai ir peiliai kietumu nepasižymėjo. Medinių valčių formą laivadirbiai nusižiūrėjo nuo senųjų nendrinių plaustų.

Valtis turėjo tik kilmingieji. O kai upe praplaukdavo tokių valčių vilkstinė, visi žinodavo, jog dar vienas viešpačių nukeliavo į dievo Ozirio valdas Abide, kur buvo įrengtos didikų kapinės.

Apie valtis ir mirtį

Padavimas pasakoja, jog valtimi po Nilą plaukiojo deivė Izidė, ieškodama savo vyro, dievo Ozirio, lavono. Deivės palytėta valtis turėjusi padėti ir kilmingiesiems. Buvo tikima, jog valtimi velionis persikelia į laimingą mirusiųjų karalystę, todėl kilmingojo kape būtinai turėjo būti valtis. Faraonus laidodavo su visa valtimi, rangu žemesniems į kapą dėdavo nagingo meistro išdrožtą ar iš molio nulipdytą modelį, dar žemesniems turėjo pakakti valties piešinio kapo sienoje. Iš tų modelių ir piešinių egiptologai sužinojo, kaip atrodė ir kaip buvo daromos tos medinės valtys.

Procesijos skirtos dievams pagerbti

Kasmet, antrąjį Nilo potvynio mėnesį, kai egiptiečiai švęsdavo vandens šventę, žyniai rengdavo iškilmingas procesijas su valtimis. Tratant būgnams, grojant trimitams, rūkstant kvapiesiems smilkalams, žynių gretos nešiodavo aukų prikrautas apeigines valtis. Valtyse stovėdavo sostai dievams, kurie “pasirinkdavo” valtis pagal sudėtas aukas. Dievų draugėje ant žynių pečių keliaudavo ir faraonas. Procesiją lydėdavo švęsto vandens šlakstytojai ir šokėjos.

Krovininiai laivai ir Libano kedrai

Įsitvirtinę valdžioje, faraonai pradėjo statydintis milžiniškas pomirtines buveines. Akmenų laužyklose Nilo aukštupyje tūkstančiai nukamuotų žmonių kirto daugiatonius granito ir marmuro luitus. Iškirsti – tai dar tik darbo pradžia. Akmenis reikėjo nugabenti į Tebus, kur buvo statomas mirusiųjų miestas. Gležni papiruso nendrių plaustai tokiam darbui netiko. Plukdyti akmenis galėjo tik medinės valtys. Ir štai, šalia apeiginių ir pramoginių valčių, laivadirbiai ėmėm daryti krovinines. Šios buvo grubesnės už savo pirmtakes, užtat tvirtesnės. Kad dar labiau jas sutvirtintų, laivadirbiai suveržė bortus storomis virvėmis.

Kuo varyti krovinines valtis, laivadirbiai nesuko sau galvų, nes tą problemą jau buvo išsprendę nendrinių plaustų rišėjai. Savo plaustus jie varė irklais ir burėmis. Toks dvigubas variklis puikiai tiko plaukioti Nilu, kadangi upės srovė ir slėnyje vyraujantys vėjai veikia priešingomis kryptimis. Plaukdami pasroviui, upeiviai savo plaustus pavarydavo irklais; grįždami atgal prieš srovę, pakeldavo bures ir pasikinkydavo šiaurinį vėją.

Burei išskleisti reikalingas stiebas, tačiau iš ko jį padaryti, jei iš akacijų geriausiu atveju išeina tik kartys? Papirusinių plaustų rišėjai rado išeitį iš šios bėdos: surėmė dviejų karčių viršūnes, jas tvirtai surišo, kiek žemiau dar sutvirtino skersiniais, o drūtgalius įspyrė į plausto dugną. Kad toks dvikojis stiebas nevirstų, viršūnę virvių atatampomis – štagais sujungė su riestais plausto galais. Gudresnio stiebo nesugalvojo ir krovininių valčių meistrai. Jie taip pat nusižiūrėjo ir plaustus variusią burę (rėjinė burė). Tai buvo keturkampis to paties papiruso plaušinis, pririštas prie dviejų kartelių.

Krovininių valčių statyba iš netikusios medienos trukdavo ilgai, o pačios valtys būdavo nedidelės, retai kada siekdavo dvidešimt metrų ilgio. Akmenims plukdyti reikėjo daug ir didelių laivų. Vienintelė išeitis – ieškoti laivų statybai tinkamų medžių užjūryje, leistis link rytinės Viduržemio jūros pakrantės. Ten, Finikijoje, kalnų atšlaitėse augo tvirti ir išlakūs Libano kedrai.

Pirmoji ekspedicija ir Cheopso laivas

Pirmą istorijai žinomą ekspediciją į užjūrį išsiuntė faraonas Snofru apie 2650 metus pr. m. e. Net keturiasdešimties valčių flotilė išplaukė pargabenti trokštamų kedrų. Po šios ekspedicijos išsiruošė kitos. Kasmet kelios dešimtys egiptiečių valčių lankė Biblą, svarbiausią tuometinės Finikijos uostą. Egiptiečiai šį miestą vadino Gubalu, o savo jūrines valtis jo garbei praminė gublijomis.

Ramiai Nilo srovei pritaikytos valtys netiko kaprizingai Viduržemio jūrai, todėl dailidės sutrumpino gublijų laivagalius ir juos suveržė rankos storio lynais. Tokiais pat lynais buvo apjuosti ir bortai.

Kai bangos pakeldavo gublijas, jų atsikišę laivagaliai linkdavo žemyn ir valtys vos nelūždavo pusiau. Jūrininkai sugalvojo tarp laivagalių įtempti lyną, nupintą iš kelių laivavirvių. Stiprumo dėlei lyną dar parėmė į dugną dvišakomis kartimis.

Atvežtinė kedro mediena buvo tokia brangi, kad laivadirbiai iš jos darė tik gublijas ir labai retai – Nilo valtis. Viena tokia ypatingos paskirties valtis, istorikų praminta Cheopso laivu,išliko iki mūsų dienų. Egiptologai ją aptiko 1955 metais, tyrinėdami kapavietes piečiau garsiosios Cheopso piramidės. Vienoje hermetiškai uždaroje kapavietėje po masyviais akmenų luitais gulėjo palyginti gerai išsilaikę valties dalys.

Dvejus metus archeologai atkasinėjo įvairaus ilgio ir storio sijas, paskui padarė miniatiūrines jų kopijas ir iš jų sustatė valties modelį. Restauracinėje laboratorijoje pamažu ryškėjo valties kontūrai. Galiausiai atėjo diena, kai valtis, statyta daugiau kaip prieš keturis tūkstantmečius, vėl atgavo pirmykštį pavidalą. Jos korpusas buvo 43 metrų ilgio ir 6 metrų pločio. Plokščias dugnas buvo padarytas iš trijų 14 cm storio kedro lentų. Dugno ir burtų lentos buvo sukaltos medinėmis vinimis, suveržtos virvėmis ir dar sutvirtintos špantais, kuriuos senovės dailidės ištašė iš akacijos kreivuolių. Tarpai tarp lentų buvo užkamšyti papiruso plaušais.

Egiptologai mano, kad Cheopso laivą žyniai pastatydino kulto reikalams, tačiau visi tos nuomonės, jog tokiu pat būdu buvo daromos ir gublijos.

Valdovė Hatšepsuta ir Punto lobiai

Kitas laivas iš kedro lentų pavaizduotas dievo Amono šventyklos bareljefe. Hieroglifų stulpeliai pasakoja, jog valdovė Hatšepsuta ( II – jo tūkstm. pr. m. e. Vidurys) įsakiusi pastatyti laivą, kuriuo būtų galima atplukdyti iš Asuano į Tebus du akmeninius obeliskus Amono šventyklai. Darbas buvo pavestas laivadirbiui Ineni.

Kiek truko laivo statyba bareljefas nutyli, tik vaizduoja milžinišką kurį tempia upinės valtys, irkluojamos vergų. Tie obeliskai išliko iki šiandien. Mokslininkai juos išmatavo ir nustatė svorį – bemaž 750 tonų. Kad pakeltų tokį krovinį, baidokas turėjo būti mažiausiai 60 metrų ilgio, 20 metrų pločio, 6 metru aukščio bortais.

Laivadirbys Ineni suprato, jog virvėmis suveržtas baidokas neišlaikys obeliskų svorio. Reikėjo sugalvoti kitokį korpuso sutvirtinimo būdą. Tada Ineni įsakė iš kelių storiausių kedrų ištašyti galingas sijas ir jomis sujungti baidoko laivagalius bei bortus.
Valdovės Hatšepsutos pomėgis statydinti milžiniškas šventyklas kainavo tūkstančius vergų gyvybių ir… žymiai praplėtė Senojo Egipto laivybą. Nespėjo Ineni nuplukdyti obeliskų, o ji jau pasklebė naują įsakymą – kuo greičiau pargabenti kvapiųjų miros medelių. Mat valdovė įsigeidė jais apsodinti terasą prieš baigiamą statyti dievo Amono šventyklą. Tai buvo sunkiai išpildoma užmačia, bet valdovės noras – pavaldiniams šventas. Ne veltui Hatšepsutą, tą vienintelę Senajame Egipte valdžiusią karalienę, mokslininkai praminė pirmąja istorijoje didžia moterimi.

Buvo žinoma, kad miros medeliai auga tolimoje pietų šalyje Punte, kurį kadaise lankė Hatšepsutos pirmtakų siųsti laivai. Apie tos legendinės šalies turtus pasakojo bareljefas faraono Sahuros kape. Įrašas skelbė, jog trečio tūkstm. pr. m. e. Viduryje egiptiečių laivai iš Punto pargabeno nepaprastai daug vertingų prekių: kvapiosios miros, elektrumo (aukso ir sidabro lidinys) ir juodmedžio.

Tokios žinios masino valdovę Hatšepsutą ir Amono šventyklos žynius, tačiau raktas į turtingąją šalį buvo pamestas. Keliones nutraukė apie 1790 metus pr. m. e Egipte kilę neramumai ir klajoklių hiksų antplūdis, trukęs du šimtus metų. Išvijus klajoklius, kraštas atsigavo. Atgijo ir laivyba. Gublijos vėl lankė Finikiją, Kretos ir Kipro salas. Atėjo laikas antrąkart atrasti “kvapiųjų augalų šalį” – Puntą.

Amono žynys paskelbė dieviškąją ištarmę: jūrininkai privalo plaukti Raudonąja jūra visą laiką į pietus, kol, praplaukę sąsiaurį, išvys turtingąjį Puntą.

Ekspedicijai pradėjo ruoštis 1493 metų pr. m. e. Ankstyvą pavasarį. Gublijas buvo nutarta statyti Kuisere, uoste Raudonosios jūros pakrantėje. Ten reikėjo atgabenti medieną, virvių ritinius, nendrių ryšulius ir kitas statybines medžiagas. Klimpdami dykumos smėlyje, negailestingai kepinami saulės, vergaitempė sunkius kedro rąstus. Vergų lavonais nuklotu kelius į Kuseirą nukeliavo geriausi laivadirbiai. Jūros pakrantėje paskubomis buvo įruoštos dirbtuvės, ir statyba prasidėjo. Prie kiekvienos gublijos dirbo šešetas dailidžių, jiems patarnavo mokiniai, o sunkiausius darbus atliko vergai.

Nuo pirmųjų gublijų statybos buvo praėjęs geras tūkstantmetis. Per tą laiką jūrininkai ir laivadirbiai sugalvojo ne vieną patobulininmą. Štai, pvz.: jūrininkai pastebėjo, jog gublijos greitis priklauso nuo burės įtempimo. Atpalaidavus burė vidurį, ji išsiguobia ir sugauna vėjo žymiai greičiau nei plokščia burė, ir tada gublija plaukia greičiau. Kad atpalaiduotų burę, laivadirbiai sugalvojo išlenkti rėjas: viršutinės rėjos galus atlenkė atgal, į vairagalį, o apatinės – užrietė į viršų.

Vėjas jūroje nėra toks pastovus, kaip Nilo slėnyje. Egiptiečių jūrininkams retai kada pasitaikydavo malonumas plaukti pavėjui. Užvis dažniau vėjas pūsdavo iš šono. Pagal vėjo kryptį reikdavo keisti ir burės padėtį. Dar dažniau tekdavo sukioti burę dėl vingiuotos kranto linijos, kurią išleisti iš akių nedrįso nei vienas vairininkas. Dėl to burė turėjo būti lengvai ir greitai valdoma.

Čia paaiškėjo, jog sukioti burę trukdo išsižergęs dvikojis stiebas. Laivadirbiai, turėdami išlakius Libano kedrų kamienus, lengvai pašalino tą nesklandumą. XVI – XIV amžiaus pr. m. e. bareljefe jau pavaizduota gublija su aukštu vienkamieniu stiebu. Kaip ir senąjį dvikojį stiebą, jį buvo galima paguldyti ant ožių vairagalyje.

Kad burę būtų galima sukioti tiesiog iš laivo, jūreiviai prie rėjų galų pririšo po virvę ir burę, tarsi arklį, “įvadelėjo”. Tas rėjas sukiojančias laivavirves dabar priimta vadinti brasais.

Nuo faraono Sahuros laikų gublijos gerokai išaugo. Apie jų dydį galima spręsti iš jau minėto Cheopso laivo. Tokio dydžio gublijos galėjo gabenti 100 tonų krovinių ir 35 žmones.

Juo sunkesnis laivas ir didesnė burė, juo kebliau jį vairuoti. Gublijas vairuoti buvo itin sunku, nes jų vairai – paprasti siauramenčiai irklai, kuriais vairininkai pakreipdavo vairagalius į vieną ar kitą pusę. Dėl tokio netikusio vairo gublijos dužo į rifus, strigo seklumose.

Sugalvoti tinkamą vairą jūrininkams padėjo pastabumas. Jie atkreipė dėmesį, kad, gublijai plaukiant, vairagalyje susidaro pratekančio vandens srovė. Senovės išradėjai ir nutarė panaudoti tą srovę. Vairagaliuose abipus bortų jie įtvėrė į kilpas po platų irklą su skersine rankena koto gale. Vairininkui nebereikėjo irkluoti vairagalio, o pakako tik pakelti ar nuspausti rankeną. Taip jis pakreipdavo vairo plokštumą ir pratekanti srovė pasukdavo gubliją. Gublijos pasidarė judresnės, o vairininkai iškilo virš kitų yrėjų, nes jų darbas reikalavo daugiau sumanumo.

Leidžiantis į tolimą kelionę, reikėjo sustiprinti gublijų korpusus. Vynioti virves aplink bortus buvo jau atgyvenęs dalykas. Daug patikimiau juos surakinti kedro sijomis, tačiau atsisakyti storojo lyno tarp laivagalių Hatšjpsutos gublijų statytojai dar nesiryžo. Darbai Kuseire ėjo į pabaigą. Beliko tik papuošti laivagalius iš medžio išdrožtais lotoso aedais ir nustumti gublijas į vandenį. Laivai kelionei paruošt”! Su tokia žinia žygūnas išskubėjo į Tebus, kur jo laukė specialus valdovės pasiuntinys, vykstąs pas Punto karalių. Tėbų prieplaukoje užvirė darbas. Vergų voros į upines valtis krovė prekes ir dovanas legendinės šalies valdovui. Aplinkui skambėjo garsios komandos – tai ruošėsi išplaukti kariai ir krovinių nešikai. Medinių ir nendrinių valčių vilkstinė patraukė Nilu aukštyn į Kopto miestą. Ten vandens kelias baigėsi. Nešikai užsivertė ant nugarų krovinius, ir karavanas per smėlynus nuslinko į rytus. Tik penktą dieną nusikamavęs būrys pasiekė Kuseirą. Ten vėl jokio poilsio. Ekspedicijos vadas Knemhotepas, senas ir patyręs jūrininkas, skubino krautis ir plaukti, nes prasidėjo birželis, o su juo ir palankūs vėjai iš šiaurės. Jis žinojo, kad tokie vėjai trunka vos porą mėnesių. Per tą laiką reikėjo nusigauti į pietus apie du tūkstančius kilometrų, o plaukti Raudonąja jūra galima tik labai lėtai, nes laivų kelias nusėtas klastingais povandeniniais rifais.

Penkių gublijų flotilė atsistūmė nuo kranto. Yrėjai stačiomis traukė irklus, paraginami prižiūrėtojų botagų. Atitolę nuo kranto, jūreiviai pakėlė bures, o atsikišusiuose laivagaliuosę atsistojo bocmanai. Vienodais laiko tarpais jie gramzdino į dugną prie virvučių pririštus svambalus ir matavo gylį. Kai tik gylis sumažėdavo, jūreiviai skubiai nuleisdavo burę. Tada vėl imdavosi darbo yrėjai. Pirmoji istorijai žinoma žvalgybinė ekspedicija vargingai stūmėsi į priekį. Kurgi jie plaukė, kur toji smilkalų ir kvapiųjų medžių šalis – Puntas? Šiuo klausimu egiptologai iki šiol tebesiginčija. Dauguma mokslininkų mano, jog paslaptingasis kraštas buvęs pačiame rytiniame Afrikos iškyšulyje, Raudonosios jūros ir Adeno įlankos pakrantėje, ten, kur dabartinis Somalis. Galimas dalykas, jog Puntui priklausė ir pietinė Arabijos pusiasalio dalis, tačiau pagrindinė šalies teritorija buvusi Afrikos kontinente. Nežinia, kiek truko kelionė ir kokius sunkumus teko nugalėti jūrininkams. Žinoma tik, kad jie pasiekė kelionės tikslą, ir prieš jų akis atsivėrė antrąkart atrastos šalies vaizdas – vargingos čiabuvių trobelės ant pastolių, terasomis kylanti pakrantė ir galingi juodmedžių miškai horizonte.

Subėgę čiabuviai ilgai stebėjosi atvykėliais. Įrašas Amono šventyklos sienoje pasakoja, jog čiabuviai niekaip nesupratę, kaip čia atsirado tie nematyti neregėti žmonės, ir vis klausinėję: “Kokiu būdu jūs pasiekėte šią egiptiečiams nežinomą šalį? Ar jūs nusileidote čia padangių keliu,ar plaukėte vandeniu, ta klaidžia dievo šalies erdve, ar ėjote jūs ten, kur pats Ra, Ta-meri (Egipto) valdovas?” Čia pat, pakrantėje, buvo iškrautos puntiečiams skirtos prekės: duona, alus, vynuogių vynas, mėsa, vaisiai ir kita. Krašto šeimininkai parodė nepaprastą dosnumą. Pakrantėje iškilo krūvos pačių rečiausių daiktų, nuo kurių egiptiečiams raibo akys. Tai aiškiai viršijo Egipte įprastą dovanų dydį, todėl dosnumas buvo klaidingai suprastas: “Atvyko vadas ir atgabeno prie jūros kranto duoklę”… – skelbia įrašas šventyklos sienoje. Įrašas smulkiai išskaičiuoja egiptiečių gautą lobį: “Laivai pilnutėliai nuostabių Punto šalies gaminių, visokiausios puikios dievo šalies medienos, miros smalos gabalų ir gyvų miros medelių, juodmedžio ir tikro dramblio kaulo, neapdirbto aukso iš Amu šalies (Azijos sritis – ‘A. K.), kvapiųjų medžių, aromatinės smalos, la-dano, juodų dažų akims, pavianų, beždžionių, medžioklinių šunų, leopardų kailių ir čiabuvių drauge su jų vaikais”.

Egiptiečiai naudojosi šeimininkų svetingumu ir laukė palankaus vėjo grįžti namo. Atėjo spalis, papūtė pietryčių vėjas. Sunkiai pakrautos gublijos patraukė namo. Valdovės Hatšepsutos įsakymas buvo įvykdytas – prekyba su “smilkalų šalimi” atstatyta. Dar vienuolika ekspedicijų į Punta nuplukdė narsusis jūrininkas Knemhotepas, tačiau II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje Egiptui taip naudingi prekybos ryšiai vėl nutrūko. Faraonų valdžia smuko, kraštą nualino karai ir piramidžių bei šventyklų statybos. Ūkinis gyvenimas sumenko. Gublijos grįžo atgal į Nilą.

Aistė Kliševičiūtė, Erika Gaidauskaitė, Mindaugas Navickas ir Gediminas Navickas (3a gimn. kl.)
projektas “Laivyba senovės civilizacijose”

parengta pagal Aloyzo Každailio knygą “Laivai ir Jūrininkai”