Jūrinių tyrimų centro informacinis biuletenis Nr. 12 apie Pasaulinio vandenyno, Baltijos jūros ir Kuršių marių aplinkos būklę

Baltijos jūra patiria didelį antropogeninį poveikį. Kranto zonoje bei atviroje jūroje išvystyta intensyvi žmonių veikla: pramonė, energijos produkcija, laivyba, komercinė žvejyba, grunto laidojimas, naftos, smėlio bei žvyro išgavimas, povandeninių vamzdynų bei naftotiekių tiesimas, jūros baseine išvystytas žemės ūkis, transportas ir prekyba, žaliavų eksploatacija. Tai betarpiškai įtakoja Baltijos jūros aplinkos kokybę. Į jūrą įteka virš 200 upių, kurios atneša daugiausiai teršalų. Daugiau nei 30 šalių prisideda prie jos teršimo per atmosferą. Šiuo metu net 90% visų Baltijos jūros biotopų iškilo pavojus.

Baltijos jūra yra žemyninė ir viena iš labiausiai izoliuotų pasaulio jūrų, kuri su Šiaurės jūra ir su Atlanto vandenynu jungiasi siaurais ir sekliais Danijos sąsiauriais. Dėl to jūros vandenys atsinaujina per 25-40 m laikotarpį. Dėl šių istoriškai susiklosčiusių sąlygų jūra yra jautri bet kokiai taršai.

Lietuvos jūrinių vandenų biologinio produktyvumo didėjimas

Lietuva iš visų Baltijos valstybių valdo mažiausią jūros akvatorijos dalį, tačiau ir čia esama nemažai aplinkos būklės problemų, sukeltų žmonių ūkinės veiklos.

Viena svarbiausių – vandenų biologinio produktyvumo didėjimas (eutrofikacija) dėl vandenyje esančių gausių maistinių medžiagų (azoto, fosforo) kiekių. Eutrofikacija pasireiškia masiniu mikroskopinių dumblių (fitoplanktono), tame tarpe ir potencialiai toksiškų, “žydėjimu“, vandens skaidrumo sumažėjimu, deguonies trūkumu vandenyje, biologinės įvairovės mažėjimu, žuvų išteklių pokyčiais ir kt.

Ši ekologinė problema labiau aktuali Kuršių marioms, kur šiltuoju metų laiku, vyraujant palankioms hidrometeorologinėms sąlygoms, vyksta intensyvus mikroskopinių dumblių “žydėjimas“, sparčiai vystosi pakrančių augalija, o vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje dėl mirusio planktono ir augalijos irimo sumažėja vandens skaidrumas, atsiranda deguonies trūkumas, dėl ko mariose jau eilę metų, tame tarpe ir 2002 m., stebimas žuvų bei kitų vandens gyvūnų dusimas.

Remiantis daugiamečiais duomenimis, iki šiol Kuršių mariose stebima mikroskopinių dumblių gausumo (vandens žydėjimo) didėjimo tendencija, o intensyvus melsvadumblių vystymasis bei jų dominavimas yra antropogeninės eutrofikacijos požymis.

2002 m. Kuršių mariose vanduo intensyviai žydėjo jau gegužės mėn. ir šis žydėjimas tęsėsi iki vėlyvo rudens, o spalio mėn. buvo stebima didžiausia per visą tyrimų periodą (1981-2002m.) mikroskopinių dumblių koncentracija. Vanduo smarkiai žydėjo ir pietinėje marių dalyje. 1 litre vandens nustatyta iki 2 g melsvadumblių.

Baltijos jūros priekrantėje vandenų žydėjimas nėra toks intensyvus kaip mariose. Labiau žydi Kuršių marių vandenų, 3-5 kartus labiau prisotintų biogenais, įtakos zonoje (ties Klaipeda). Nuo 1993 m. Baltijos jūros priekrantėje išlieka melsvadumblių gausumo didėjimo tendencija.

Eutrofikacijos procesas palietė ir giluminius vandenis, kur susikaupė dideli organinių medžiagų kiekiai ir susidarė ilgalaikės deguonies stokos zonos. Eutrofikuotuose vandenyse dėl vykstančių irimo (puvimo) procesų ir deguonies sunaudojimo atsiranda sieros vandenilis. Tokiuose toksiškų dujų užnuodytuose rajonuose organizmai neišgyvena, išskyrus tam tikros bakterijos. Lietuvos ekonominėje zonoje šie stagnacijos procesai dar nevyksta, nes čia vyrauja nedideli gyliai ir būdinga intensyvi vandens masių dinamika, tačiau netoli esančiose Gotlando ir Gdansko įdaubose tai jau beveik pastovus reiškinys. Dėl eutrofikacijos, žymūs deguonies pokyčiai stebimi centrinėje Baltijoje, Danijos sąsiauriuose bei Kategate. Jei iki 1940 m. bedeguonė zona centrinėje Baltijoje ir Suomijos įlankoje užėmė 20 tūkst. km2, tai dabartiniu metu – 70 tūkst. km2. Deguonies trūkumas neigiamai atsiliepia žuvų, ypač priedugniniame vandens sluoksnyje gyvenančių (pvz. menkių), ištekliams.

Lietuvos jūrinių vandenų užteršumas nafta ir jos produktais

Didelis dėmesys skiriamas užterštumui nafta ir jos produktais. Pastarieji vieni iš labiausiai paplitusių teršiančių medžiagų jūrinėje aplinkoje. Lietuvos ekonominei zonai priklausančią jūros dalį supa ūkio objektai, kurių veikla yra susijusi su nafta ir jos produktais: Būtingės naftos terminalas, Klaipėdos specializuotas skystų naftos produktų terminalas, intensyvi laivyba ir neteisėtas naftuotų vandenų išleidimas atviroje jūroje. Šio rajono užterštumą taip pat sąlygoja sausumos, miestų nutekamieji vandenys, laidojamo grunto užterštumas. Susirūpinimą dėl galimo poveikio aplinkai kelia ir planuojamas naftos telkinio D-6 eksploatavimas ties Nida.

Vandens storymės ir dugno nuosėdų užterštumas naftos produktais Lietuvos vandenyse nėra intensyvus. Tik epizodiškai jūroje ties Būtinge, Palanga, Nida stebimos naftos angliavandenilių koncentracijos, viršijančios didžiausius leidžiamus kiekius. Rekreacinėje zonoje pastaraisiais metais didesni jų kiekiai epizodiškai fiksuojami Melnragėje ir Būtingėje. Tai gali būti Būtingės terminalo veiklos ir čia įvykusių avarijų padariniai, o Melnragėje vandenų kokybę įtakoja pro Klaipėdos sąsiaurį ištekantys naftuoti uosto vandenys. Dugno nuosėdose pastaraisiais metais randami naftos angliavandenilių kiekiai leidžia priskirti Baltijos jūros dugno nuosėdas švaraus grunto klasei.

Kuršių mariose didesni naftos angliavandenilių kiekiai randami ties jūros vartais, Malkų įlankoje bei ties Nida.

Dažniausiai neigiamas naftos produktų poveikis yra trumpalaikis dėl didelio vandens atskiedimo, aktyvios vandens masių dinamikos ir dėl biocheminių skaidymo procesų, kurie reguliuoja natūralų aplinkos apsivalymą.

Vandenų užterštumas chlororganiniais pesticidais

Baltijos jūra, kaip ir dauguma jūrų, yra užteršta chloorganiniais pesticidais, kurie vartojami augalų, grūdų, medienos, odos dirbinių kenkėjams, augalų ligų sukėlėjams, piktžolėms naikinti. Šios medžiagos kaupiasi ne tik gyvenamojoje aplinkoje bet ir gyvuose organizmuose ir gali sukelti mutacijas, vėžį, susilpninti imunitetą ir kt. Dėl gausaus jų vartojimo prieš kelis dešimtmečius ir šių teršalų ilgaamžiškumo pesticidai plačiai pasklido po biosferą. Nors jų naudojimas yra apribotas, tačiau aplinkoje, tame tarpe ir Baltijoje, jų vis dar yra ne tik nustatoma, bet iki šiol stebimas jų poveikis gyvų organizmų populiacijoms. Baltijos jūroje chlororganinių junginių poveikis vis dar pasireiškia ruonių populiacijoms, kadangi kaupdamiesi jų organizmuose sutrikdė jų veisimąsi.

Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenyje bei dugno nuosėdose nustatomos nedidelės chlororganinių pesticidų koncentracijos, dažniausiai nustatomi tik jų pėdsakai. Biota – geriausias indikatorius, parodantis, kad jūrinėje aplinkoje egzistuoja chlororganiniai pesticidai.

Pesticidų nustatoma dvigeldžiuose moliuskuose filtratoriuose – makomose, midijose ir dreisenose – bei žuvyse. Didesni jų kiekiai aptinkami strimelėse, nes šios žuvys turi didesnį nei plekšnės ir ešeriai riebalinį sluoksnį, kuriame gerai bioakumuliuojasi chlororganiniai pesticidai.

Per paskutiniųjų ketverių metų laikotarpį Baltijos jūroje stebima chlororganinių pesticidų biotoje mažėjimo tendencija. Panaši tendencija stebima ir Kuršių marių biotoje.

Lietuvos krantų ardymas

Lietuvos pajūriui kenkia ne tik žmonių ūkinė veikla bet ir natūralūs gamtiniai reiškiniai (audros, uraganai), kurie ardo krantus, įtakoja spartesnį kopų slinkimą.

Per paskutiniuosius dešimtmečius intensyviai skalaujama pietinė Kuršių nerijos pakrantė, esanti Kaliningrado srityje. Stipriai nukentėjo pakrantė nuo Nidos iki Pervalkos. Ties Kopgliu jūros krantai nuskalauti net iki 20 m (“Anatolijaus“ uragano metu).

Žemyninėje jūros pakrantėje ties Giruliais, Karkle, Nemirseta, Būtinge kasmet jūros krantas vidutiniškai nuskalaujamas apie 1-2 m, o Olando kepurės iškyšulys jau beveik prarado savo formą.

2002 m. labiausiai nukentėjo žemyninė jūrinės pakrantės dalis, kurioje nuplauta apie 4,35 ha apsauginio kopagūbrio (daugiausiai ties Melnrage, Giruliais, Palanga, Būtinge).

Ų Lietuvos vandenyse ne mažiau svarbios yra ir kitos aplinkos problemos, susijusios su užterštumu kitomis cheminėmis medžiagomis, palaidota karine amunicija, ateivių rūšių invazija, vandens lygio kilimu, potvynių padariniais. Visa tai įtakoja natūralų kraštovaizdį, vandenų, paplūdimių kokybę, biologinius išteklius.

*****

Iki šiol pavyko išvengti skaudesnių žmogaus veiklos padarinių, išskyrus 1981 m. įvykusią anglų tanklaivio “Globe Assimi” avariją. Tačiau Lietuvos akvatorijai, ypač pajūriui, kenkia gamtiniai reiškiniai (audros, uraganai), ardantys krantus, įtakojantys spartesnį kopų slinkimą.