| |

Didžioji Egipto piramidė Khufu

Didžioji Egipto piramidė (Khufu arba Cheopsas) senovės graikų buvo laikoma vienu iš Septynių Pasaulio stebuklų. Tai vienintelis stebuklas išlikęs iki mūsų laikų. Ją knaisiojo kapų plėšikai, stukseno graikai ir romėnai, iš patrankų šaudė turkai ir prancūzai, arabų kalifas Mamunas įsakė prakirsti tunelį vakarinėje sienoje, kuris dabar ir vadinamas “Mamuno skyle”, bet ji stovi kaip stovėjusi – išdidi ir paslaptinga. Faraonas Khufu atėjo į valdžią kai Senovės Egipto karalystė artėjo prie savo klestėjimo viršūnės. Khufu turėjo galimybės mokytis iš savo tėvo Sneferu patirties, kuris statė kelias piramides sau, todėl sūnaus šedevras pranoko tėvo pastangas, Khufu piramidė – piramidžių statymo viršūnė.

| |

Piramidės Gizos plynaukštėje Egipte

Žymiausi Senovės Egipto statiniai – piramidės. Šios masiškos akmens struktūros buvo pastatytos apie 2500 m. pr.Kr. akmenuotoje dykumos lygumoje, vakariniame Nilo krante, netoliese dabartinio Kairo. Gizos piramidės suformuoja trijų faraonų (Khufu (gr.Cheopso), Khafre (Chephren) ir Menkure (Mycerinus)) laidojimo kompleksų dalį.Tai ketvirtosios dinastijos Senosios Egipto karalystės atstovai-karaliai. Ketvirtosios dinastijos valdymo laikotarpiu Giza buvo karališkasis tuometinės sostinės (Memfio) nekropolis. Gizos piramidės sudarė dalį faraonų laidojimo komplekso, prie jų buvo šventyklos ir karališkosios šeimos, žinių kapai.

| |

Piramidės

Seniausia piramidė Egipte – Džosero arba kitaip dar Sacharos. Pastatyta Sacharoje antrajam trečiosios dinastijos karaliui Džoseriui. Ją suprojektavo karaliaus architektas Imothepas, taip įtakodamas tolesnę Egipto architektūrą ir pradėdamas piramidžių erą. Iki tol karaliai buvo laidojami mastabose. Dabar išlikusi tik piramidė, o anksčiau, piramidė sudarė tik dalį visų pastatų komplekso. Tai buvo 15 ha plotas su šventyklomis, laiptais, terasomis, koplyčiomis, statulomis, apjuostas kalkakmenio siena. Pietiniame kape ir piramidėje buvo įrengti įspūdingi, sudėtingos struktūros koridoriai su salėmis ir kameromis.

| |

Egipto piramidės

Stebuklų geografija gan siaura. Į visus miestus išskyrus Babiloną, kuriuose buvo stebuklai, galima buvo patekti plaukiant Viduržemio jūra. Senovės graikų keliautojas to meto transportu visą septynetą galėjo apžiūrėti per keletą mėnesių. Piramidės buvo statomos keturiose vietovėse: Gizoje, Abusire, Sakaroje ir Dašure. Visos šios vietovės yra netoli Senosios karalystės periodo Egipto sostinės Memfio. Seniausia piramidė – III-io-sios dinastijos įkūrėjo faraono Džosero. Maždaug 3000 m.pr.m.e. šią piramidę sukūrė žymiausias to meto architektas, mokslininkas ir literatas Imhotepas. Naujos ir neįprastos kapavietės idėja Džoserui taip patiko, kad jis net nutraukė darbus jam jau statytoje mastaboje. Mastaba (arab. mastaba – akmeninis suolas), antžeminis ar požeminis stačiakampio gretasienio formos sen. egiptiečių laidojimo statinys. Imhotepas pastatė šešių pakopų, kiek žemesnę nei 70 m aukščio laiptinę piramidę. Prie piramidės Imhotepas pastatė šventyklą su savo paties statula.

|

Edvardo kelionė į Skandinaviją

Beveik kaip taisyklė prieš kelionę visada trūksta vienos dienos pasiruošimui, lygiai taip pat kaip ir studentui prieš egzaminą vienos nakties pasimokyti. Ne išimtis buvo ir man. Išvakarėse teko paskambinti Vilniaus Autostopo Klubo (VAK) prezidentui, kad kelionę vienai dienai atidedu, nes jis su klubo nariais ruošėsi mane išlydėti. Išvykimo datos perkėlimo pasekmėje mano startas sutapo su VAK varžybų po postsocialistines šalis pradžia. Atsikėlęs anksti rytą užsidėjau sunkią prikrautą maisto ir rūbų kuprinę, prie kurios papildomai dar buvo pritvirtinta palapinė ir miegmaišis, išvažiavau iš Naujosios Vilnios į priešingą Vilniaus miesto pakraštį, nuo kur turėjau pradėti kelionę. Išlipęs iš autobuso pamačiau savo “kolegas” VAK keliautojus su ryškiai geltonomis kepurėmis. Tokią turėjau ir aš. Televizijos kameros filmavo mano prisiartinimą. Į šį šurmulį pakliuvau dėl tos pavėluotos dienos išvykti.

| |

Japonija – ne tik žydinčių sakurų ir robotų kraštas

Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to dėmesys ir domėjimasis tik didėja. Tas dėmesys pirmiausia krypsta į žmones. Ne veltui sakoma, kad norint turėti Japonijos ekonomiką pirmiausia reikia būti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmonių. Be to, apie 1 mln. japonų gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitų tautų išsiskiria keletu ypatybių. Pirmiausia – nacionaline sudėtimi. Japonai sudaro net 99 proc. visų šalies gyventojų. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonėmis, apeliuodami į Jamato lygumų, besitęsiančių aplink senąją sostinę Kiotą, regioną, kuriame suklestėjo japonų kalba, raštija, visa kultūra. Vėliau japonai asimiliavo okinavus, kalbančius savitu dialektu. Žemiausią pakopą tarp šalies gyventojų užima burakuminai, kurie keletą šimtmečių buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitų žmonių ieško darnesnių santykių tarp įvairių žmonių grupių. Gyvena šiek tiek korėjiečių, kinų, tajų, filipiniečių, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.

| |

Mareko Viteko paskaita “Apie Karma Kagyu stilių”

Tibete egzistavo daug nepriklausomų meditacijos mokyklų, ir tarp jų buvo labai ryškūs skirtumai. Seniausia mokykla buvo Ningma – šios mokyklos mokymus 750 metais į Tibetą atnešė Guru Rinpočė (Padmasambhava). Jis buvo labai ypatingas mokytojas, turėjo išskirtinę charizmą ir buvo visiškai nušvitęs – realizavęs budos būseną. Jis galėjo įkvėpti laukinius tibetiečius. Vėliau, po jo mirties, mokymai buvo sunaikinti, liko tik labai siauras, nedidelis perdavimas, įkvėpęs tam tikrą kontr-reformacijos laikotarpį Bonpo religijoje. Ši, iš vienos pusės, buvo labai artima šamanizmui, o iš kitos pusės, turėjo labai išvystytą filosofinę sistemą. Vėlesniais laikais Bonpo daug ką perėmė iš budizmo tradicijų, ir kai kas netgi galvoja, kad taip susikūrė penkta Tibeto budizmo mokykla. Vėliau, maždaug prieš 1000 metų, tibetietis Marpa keturis kartus keliavo į Indiją, aplankė daug Indijos budizmo meistrų – du iš jų tapo Marpos tiesioginiais mokytojais, o trečia – Marpos šaknies (artimiausiu – vertėjo pastaba) guru. Tai buvo Naropa – visiškai nušvitęs mokytojas. Jis turėjo Didžiojo Antspaudo mokymų perdavimą. Tie mokymai sanskrito kalboje vadinami Mahamudra, o tibetietiškai – Čekčen Čenpo. Tai yra mokymai apie betarpišką proto prigimties realizavimą. Mokymai, kurie vieno gyvenimo laikotarpyje leidžia mums tapti budomis, įgalina visiškai realizuoti mūsų potencialą. Tai yra visiškas nežinojimo ir dualizmo ištirpdymas. Taigi, šis perdavimas ir šešių Naropos jogų perdavimas pasiekė Marpą, kuris tapo tų mokymų laikytoju.

| |

Norvegija Ir Lietuva – partnerystė vardan taikos ir plėtros

Norvegija nėra Baltijos jūros valstybė geografine prasme, bet gyvendami prie jūros norvegai per amžius palaikė artimus santykius su šalimis, esančiomis aplink Baltiją. Jūra ir vandenynas niekada netrukdė norvegams bendrauti. Vandenynas daugeliu atvejų dar labiau suartindavo tautas, atverdavo kelius prekybai, suteikdavo kultūrinių postūmių, taip pat sudarydavo sąlygas kontaktams ir bendradarbiavimui. Taigi Baltijos šalys mums buvo artimas užsienis. Norvegija ir Lietuva yra geros ir artimos kaimynės savo interesų bendrumu užtikrinant taiką ir stabilumą šioje Europos kontinento dalyje. Norvegija buvo viena pirmųjų valstybių, atkūrusių diplomatinius santykius su Lietuva. Jau 1991 m. lapkritį buvo atidaryta Norvegijos ambasada Vilniuje. Diplomatinių santykių istorija siekia 1921 m., kai Norvegija pripažino Lietuvą ir kitas Baltijos šalis savarankiškomis valstybėmis. Norvegija niekada nepripažino trijų Baltijos šalių aneksijos 1940 m., ir santykiai tarp Norvegijos ir Lietuvos per ilgą 50-ties metų sovietinės okupacijos laikotarpį buvo nutrūkę.

| |

Apie Tibeto sapnų ir miego jogą

Įvairių tautų šamanai įsitikinę, jog bet koks įvykis, nutinkantis realybėje, „užgema” sapnuose. Tad visi reiškiniai ir įvykiai iš pradžių „repetuojami” žmonių sapnuose, paskui „suvaidinami” tikrovėje. Kaip žinia, šamanizmas – tai seniausia dvasinė tradicija, sutinkama visose pasaulio kultūrose. Jo esmė – harmoningas žmonijos ir gamtos ryšys. Įvairių tautų šamanai – Australijos aborigenai, Amerikos indėnai, Tibeto senosios šamanistinės tradicijos „Bon” šalininkai – ypač daug dėmesio skyrė sapnams, mokėjo skaityti jų simboliką, keliauti po paralelinius pasaulius, pasveikti, įgyti dvasinių žinių ir tobulėti sapnuose. Senovės Tibete ypač buvo populiarios „sapnų” moterys (puikios sapnuotojos), kurios galėdavo patarti nelaimėliams surasti išeitį iš beviltiškos padėties, pasirinkti taikliausią atsakymą esminiais gyvenimo lūžio momentais. Jos turėjo geresnį vardą nei paprasti burtininkai ar kerėtojai, nes sapno metu joms atsiverdavo daugiau informacijos, nei paprastiems būrėjams. Tereikėdavo tokiai moteriai išsipasakoti problemą, duoti kokį savo daiktą, kurį ji pasikišdavo po galva, o rytojaus dieną klientas gaudavo reikalingą atsakymą.

| |

Istorinė praeitis

Pasak archeologų, seniausieji žmonės Pietų Švedijoje gyvenę jau maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas – jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie ir davė pavadinimą Svealandui. VI—XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė — Svearikė. Iš jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige — bei jos gyventojų švedų – svenskar – pavadinimas. Taip pat šalyje gyveno vikingai. Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė stipri nepriklausoma valstybė. XVI—XVII a. švedai veržėsi į rytines Baltijos pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais siejo giminystės ryšiai, bet švedai buvo kelis kartus įsiveržę į Lietuvą ir dalį jos užkariavę. Pagal 1655 m. Kėdainių sutartį Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir Ukmergės apskritys.